Spalio 15 d. Vokietijos kanclerės Angelos Merkel konservatyviųjų sąjungininkų partija – Krikščionių socialinė sąjunga (CSU) – sekmadienį patyrė istorinį pralaimėjimą per Bavarijos žemės rinkimus. Balsavusių rinkėjų apklausos rodo, kad CSU gavo apie 35,5 proc. balsų ir prarado turėtą absoliučią daugumą šioje pietinėje Vokietijos žemėje, kuriai nuo 7-o dešimtmečio beveik visuomet vadovavo. Perskelbiame rinkimų išvakarėse Propatria.lt paskelbtus Martyno Katelyno samprotavimus apie šių rinkimų reikšmę.
Spalio 14 d. vykstantys Bavarijos žemės savivaldos rinkimai bus signalas, koks likimas laukia Angelos Merkel. Taip pat tai galimybė susipažinti su realybe, kuri neišvengiamai laukia po 2019-ųjų Europos Parlamento rinkimų.
Bavarijos žemė ir jos politika iki šiol buvo elementariai paprasta. Po antrojo pasaulinio karo šis regionas buvo valdomas vienos partijos. 70 metų, su keliomis išimtimis, Bavarijos regione vienvaldyste mėgavosi Krikščionių socialinė sąjunga (CSU). Kitose Vokietijos žemėse neveikianti partija niekada neužleisdavo pozicijų Bavarijoje. Pastaraisiais metais Europą purtančios krizės išjudino atrodo iki šiol it prikaltą politinę realybę. Tokios vienos partijos epopėjos neįmanoma rasti niekur kitur Europoje.
Įprastai rinkimai Bavarijoje būna visiškai nuspėjami, kadangi pagrindinis klausimas kyla ne dėl to kas laimės, o kokio dydžio absoliučią daugumą CSU turės žemės parlamente. Praėjusiuose rinkimuose turėjusi 48 % palaikymą ir eilinį sykį išlaikiusi daugumą, po kelerių metų įvykių, dabar CSU „mėgaujasi“ 33 % rinkėjų palankumu. Bet kuriai partijai toks rezultatas būtų rekordinis, tačiau CSU tai bus didžiausias nusivylimas ir išėjimas iš komforto zonos.
2015-ųjų migracijos krizė, inicijuota CSU sąjungininkės Krikščionių demokratų (CDU) partijos pirmininkės Angelos Merkel, dabar, atrodo, nusineš dukterinės partijos vienvaldystę Bavarijoje. Žemėje, kurioje nedarbo lygis nesiekia 3 %, gyventojų nepasitenkinimas kyla dėl migracijos ir nesutarimų tarp CSU ir CDU.
Šių metų liepos mėnesį iškilę nesutarimai dėl to, kaip turėtų būti tvarkomasi su migracija į Vokietiją, vos neišardė ilgus metus veikiančios CDU ir CSU sąjungos. Vokietijos vidaus reikalų ministras ir CSU pirmininkas Horstas Zeehoferis (Hors Seehofer), matydamas smunkančius partijos reitingus, stojo į atvirą konfrontaciją su kanclere A. Merkel dėl pastarosios neapgalvotos migracijos politikos.
Daugiau nei pusė Bavarijos rinkėjų įvardija migraciją, kaip svarbiausią klausimą, kuris lems jų sprendimą balsuojant.
Daug diskusijų sukėlė CSU sprendimas visose viešosiose įstaigose prie įėjimo privalomai kabinti kryžių. Nors didžioji dalis bavarų pritaria tokiam sprendimui, tačiau tai niekaip neatsispindi apklausų rezultatuose.
Rinkėjai prarandami visuose frontuose. Liberalesni CSU rinkėjai renkasi apklausose šuoliuojančią Žaliųjų partiją (Grüne), ieškantys alternatyvos su migracija nesusitvarkančiai CSU renkasi Alternatyvą Vokietijai (AfD).
Rinkėjų atsitraukimas nuo tradicinių partijų į toliau nuo centro nutolusias alternatyvas jau tapo norma visoje Europoje, todėl Vokietija nėra išimtis, o tik dar viena taisyklė. Kad ir ką bedarytų CSU, susigrąžinti rinkėjus bus be galo sunku, o iki rinkimų likus kelioms dienoms tai yra tiesiog neįmanoma.
Antroji partija pagal apklausas šiuo metu yra Žalieji. Jų rezultatas, lyginant su praėjusiais rinkimais, turėtų daugiau nei padvigubėti. Žinoma, tai lemia daug faktorių. Liberalūs CSU rinkėjai, kaip minėta, pereina į priešininkų stovyklą, socialdemokratais (SPD) nusivylę rinkėjai taip pat renkasi žaliuosius.
Žaliųjų populiarumas apklausose matomas ne tik žemės, bet ir visos Vokietijos mastu. Partija sėkmingai konkuruoja su SPD ir AfD dėl antrosios vietos.
Tendencija Vokietijoje aiški – rinkėjai nepalaiko ir baudžia dabartinėje Didžiojoje koalicijoje esančias partijas. Stipriausia ekonomika Europoje atsidūrusi kryžkelėje, kaip ir visa Europa.
Esminis momentas šiuose rinkimuose yra būtinybė CSU surasti koalicijos partnerį. Akivaizdu, kad partijos lokalumas yra didelis minusas. Būdama lokali, partija sunkiai suras tinkamą koalicijos partnerį, kadangi ilgą laiką yra susisaisčiusi su Merkel konservatoriais. Visi variantai sudaryti koaliciją su bet kuria ne valdančiąja partija reikštų pavojų tolesniam bendradarbiavimui su CDU.
Merkel puikiai supranta šią problemą ir visais būdais bando spręsti nesutarimus su CSU vadovybe. Dabartinio vidaus reikalų ministro pasisakymai prieš migraciją rodo, kad politinė realybė Vokietijoje keičiasi.
Šių rinkimų rezultatas ir po jų artėjančios valdžios Bavarijoje dalybos darys didelę įtaką visos Vokietijos gyvenimui bei likimui. Rugpjūčio įvykiai Chemnico mieste parodė, kad Vokietijoje nėra vienbalsiai pritariama masinei migracijai, kaip buvo manoma iš žiniasklaidoje pateikiamų reakcijų į „pabėgėlių“ krizę.
Kylantys AfD reitingai, kurie dažniausiai neatspindi tikrosios situacijos, nes balsadėžėse jų palaikymas būna dar didesnis nei priešrinkiminėse apklausose, tėra reakcija į A. Merkel veiksmus, prieštaraujančius Vokietijos bei vokiečių nacionaliniams interesams.
Vyksiantys rinkimai bus puiki repeticija prieš 2019-ųjų Europos Parlamento rinkimus. Didžiųjų Europos valstybių, tokių kaip Prancūzija, lyderiai nebeslepia, kad kitais metais spręsis Europos Sąjungos likimas. Rinkimuose susidurs kardinaliai skirtingi požiūriai dėl Sąjungos ateities. Emanuelis Makronas pripažįsta, kad nacionalizmo ir Tautų Europos šalininkai yra jo žūtbūtiniai priešininkai. Europa turės pasirinkti tarp dviejų priešingybių: federacijos bei globalizmo ir Tautų Europos konceptų. Tarpinio varianto čia nėra, nes kitu atveju visi keliai veda į Sąjungos subyrėjimą.
Europoje atgyja kalbos apie Sąjungą nuo Lisabonos iki Vladivostoko. Angela Merkel, vedama ekonominių interesų, pamina saugumo interesus ir visomis išgalėmis stumia Nord Stream 2 projektą į priekį. Byrančios Sąjungos ir Lietuvai pavojus keliančių susitarimų fone vyksta šiandieniniai rinkimai. Lietuvos žiniasklaidoje panašių pasvarstymų apie galimus pavojus nei su žiburiu nerasime. Belieka tikėtis, kad pasyvus elgesys šių iššūkių akivaizdoje neprives prie naujojo Merkel-Putino pakto.
