Daug diskutuojate, daug svarstote, išvedinėjate toli siekiančias išvadas, praktiškai ant provokacijos ribos uždavinėjate rašytojui klausimus – ir abu – tiek klausiantysai, tiek atsakinėjantysai – labai akivaizdžiai uždavinėjate žmonėms didaktišką, „gero, pamokančio dėdės“ nuostatą: esą, lietuviai, susigėskite dėl dainininkės E. Masytės pasakytų žodžių. O juk nukreipinėjate visiškai tendencingai, visiškai į šalį, ir nukreipiate kalbą į visiškai šalutinę temą – ar iš tiesų ta, pateiktoji už „Lietuvos simbolį“
(čia, turbūt, irgi iš tos serijos „Lietuva – drąsi šalis“ minčių ciklo) atstovavusioji pasitinkant Popiežių Pranciškų – tikrai yra Lietuvos simbolis? Puiku, kad Lietuvoje gyvena ir puikiausiai jaučiasi visų tautybių, visų rasių žmonės, ir tai buvo šimtmečiais, nuo pat Gedimino miesto įkūrimo!
Ir čia jokia naujiena, juo labiau – svečiui, kilimo iš Argentinos, o dabar – Vatikano!
Bet geriau, gerbiamieji, padiskutuokite apie tai, Ką Jūs, pirmiausia, organizatoriai – norėjote pademonstruoti, parinkdami būtent šią mergaitę – pusei minutės pristatydami Popiežiui oro uoste? Ar tikrai – tai buvo – Lietuvos simbolis? Nuostabu, kad ji puikiai kalba lietuviškai, dar nuostabiau, kad kalba ir itališkai! Bet ar neperlenkėte ir su ta kalba, ir su ta – dirbtinai pabrėžiama, parodomąja „tolerancija“ – ar nepagalvojate, kad ir tai mergaitei, užuot sukūrę gražiausią gyvenimo šventę – paprasčiausiai jai paliekant galimybę būti paprasta, viena iš didelio būrio katalikiškų mergaičių, galėjusių pasitikti mūsų 25 metus lauktą Šventąjį Tėvą? O dabar – jau vien šitomis savo rašliavomis sukūrėte jos vaikystei – tokią plepių ir aprašinėtojų „palydą“, kuri ją lydės mokykloje ir kieme.
Dėl ko Jūs šitaip darote? Ir dabar, padarę šitą visiškai be galvos žingsnį – vėl bandote viešai pasiteisinti šitą savo išgalvoseną! Taip, Popiežius visiškai ramiai pasakė apie santarvę kaip būtiniausią ir pirmiausią taikos sąlygą, o Jūs vėl ir vėl, dirbtinai pūsdami šią temą – kaip, deja, ir garbusis literatas – nugyvenęs gyvenimą toli toli nuo Lietuvos, na ir kas, kad didelių „pasaulinių“ literatūrinių premijų laureatas – gyveno ir pasiliko taip pat toli kaip ir gyveno – toli nuo Lietuvos širdies.
Nereikia iš taip toli – mūsų mokytis „tolerancijos“. Niekada lietuvių nereikėjo to mokyti, net sovietmečiu lietuviai buvo išsaugoję nepaprastą svetingumą ir pagarbą kitataučiams, kitakalbiams, visus priimdami su didžiausia meile – jeigu tik žmogus svečiuose nebuvo pasijutęs „labiau“ negu savo namuose, ir kaip pasakoje „Lapės gudrumėliai“, kurioje Lapės šeimyna, priimta Kiškio namuosna – nepradėjo varyti šeimininko iš savo namų…
Tad, gerbiamasai tarptautinis autoritete p. TOMAI VENCLOVA, pirmiausia rimtai sugrįžkite, savo siela sugrįžkite GYVENTI LIETUVOJE (ne „į Lietuvą“), pažinkite Jūsų protėvių žmones, pats tapkite lietuviu, o ne „pasaulio piliečiu“ – tuomet Tamstos žodis įgaus ir kito svorio, ir pagarbos.
Šaltiniai:
1. 2018.09.23. Pirmasis Eurikos Masytės užsipuolimas: https://www.15min.lt/…/eurika-masyte-apie-popieziu-pasitiku…
2. 2019.09.25. Tomo Venclovo interviu LRT Mindaugui Jackevičiui – Tomo Venclovos užsipuolimas:
https://www.lrt.lt/…/t-venclova-perspeja-del-prazutingu-uzu…
3. 2018.10.01. Dainos „Laisvė“ atlikėjos dainininkės ERIKOS MASYTĖS atsakymas po užsipuolimų, išlaikius pauzę – po iškreipto ir dirbtinai kraipomo visuomenei siekiamo įteigti svetimo supratimo apie tikrą, nuoširdžią pagarbą kitataučiams, kitarasiams, kito tikėjimo žmonėms Lietuvoje: https://www.15min.lt/…/eurika-masyte-man-labai-skauda-liks-…
Šiandien per NACIONALINĮ(!!!) vėl buvo pasigauta ta pati tema: net abejotino teisumo T. V. žodžius pasitelkus, buvo aiškinama, kokia baisi Erika, kokia baisi tamsuolė rasistų Lietuva.
Klausau ir nesuvokiu – ar tikrai su Nepriklausomybės paskelbimu pakeitėme mūsų šalies santvarka? Kodėl girdžiu anų laikų darbo kolektyvų ar komjaunimo susirinkimų aidą, kai žmonės būdavo surenkami tikslu „клеймить позором” tą, katro žodžiai prieštarauja vyraujančiai IDEOLOGIJAI, „kleimitj” tą netikėlį, kuris „nepažangiai” mąsto. Ta banga būdavo ridena per visą sojūzą, kad visi išgirstų ir bijotų kažką panašaus pakartoti… Gerai dar, jei viskas baigdavo tik tuo susirinkimu, be įrašymo į darbo knygelę, jei nebūdavai išmetamas iš darbo, jei tai netapdavo tavo profesinės biografijos pabaiga.
Ar nepanašus į anų komjaunuolių-aktyvistų pulkų puolimą šių laikų „pažangių” ideologinių aktyvistų (ar karjeristų) strykčiojimas, kėlimas kuo didesnių bangų, kuo didesnio triukšmo bei sumedžiotos aukos kalimas prie gėdos lentos už tai, kad pareiškė savo kitokį požiūrį? Ar ne jie patys ir stengiasi „pašlovinti” Lietuvą per visą pasaulį kaip tamsuolę, išpūsti „nusikaltimą”, ir parodyti, kokioms sudėtingom sąlygom jiems tenka didvyriškai „už pažangą kovoti”. Koks tikrasis jų tikslas. Vieną tikrai pasiekė – būtent dėl jų pučiamo burbulo turėtų nesmagiai jaustis tos mergytės šeima.
Buvo laikas, asmeniui, inteligentiškoje draugijoje garsiai pareiškusiam ką nors netinkamo, visa draugija apsimesdavo jo žodžių nenugirdusi. Kad ir kiek jis stengtųsi, kartotų tą patį, draugija jo „negirdėdavo”, bet jokiu būdu nedemonstruodavo savo pasipiktinimo. Suklydusio žodžiai pakibdavo ore, nes jų nepasigaudavo aidas. Galiausiai ir pats suprasdavo kažką ne taip susakęs. Bet „tolerantiškiems” inteligentiškumas nebūdingas? O gal jų tikslas ne toks? 🙂
Atsakau tamstai. Daug kas pasikeitė, bet dar daug liko iš praeities. Nepamirškim, kad ATGIMIMAS tai nebuvo revoliucija. Revoliucija – kai šalyje valdančioji jėga nuverčiama ir pasirūpinama, kad ji daugiau nesugrįžtų. Valdančiioji jėga buvo Komunistų partija – Sąjūdis nestatė sau tikslu įvykdyti revoliuciją, Sąjūdis savo vadovybėje pats buvo pusiau komunistinis: Sąjūdžio Seimo Taryboje iš 35 narių pusė buvo TSKP bilietų šildytojai. Todėl ir praėjus nemažai metų po 1990 – valdžioje vis matėm daug komunistų – prezidentų, premjerų – TSKP narių: Brazauskas, Butkevičius, Paksas, Kirkilas, Grybauskaitė, Laurynas Mindaugas Stankevičius, Prunskienė.
Ministrai TSKP nariai:
Bernatonis, , Šadžius , Šalaševičiūtė, A.Vinkus, Šleževičius, Česlovas Vytautas Stankevičius, Rimantas Sinkevičius, Pranas Kūris, Vytautas Knašys, M.Misiukonis, B.Bradauskas, Jonas Prapiestis, Artūras Paulauskas, Povilas Gylys, Algimantas Matulevičius, Vladislavas Domarkas, Vytautas Einoris, Vidmantas Žiemelis, Algirdas Monkevičius, Sigitas Kaktys, Petras Baguška, Jurgis Brėdikis, Antanas Valionis, Petras Papovas , Zigmantas Balčytis, Rimantas Karazija, Evaldas Gustas, Aleksandras Vasiliauskas ir daugybė kitų.
Tomo Venclovos biografijoje Wikipedijoje lietuvių kalba neparašyta kad Antanas buvo jo tėvas. Parašyta “užaugo Antano Venclovos šeimoje”.
Labai panašu, kad Tomas į užsienį buvo išsiųstas su misija „gadinti orą Lietuvoje“, todėl nereikia stebėtis, jog jis tai ir daro.
Tais laikais tik tokius ir išleisdavo,kaip žinia buvusių nebūna ir tempia jungą žmogęlis kaip tempė jo tėvęlis.
Ir dar su kokia sinergija skleidžiamas prastas kvapas iš Lietuvos ir apie ją! –
Vanagaitė – narsioji didžiavyrė – ėjo pirmoji, krūtine lauždamasi per Tiesos užkardas. Kaip ir buvo numatyta librete, nutaikęs progą, triukšmingai įšoko ir visų rūšių tolerantų choras (nes jau praėjo šiek tiek laiko, ir žmonės pradėjo užmiršti Erikos pastabą?), ir pradėjo skleisti pasauliui jam pačiam naudingą naujieną: Lietuva – rasistų kraštas! (Tiesa, neužmirškime ir nuopelnų tų, kas rengė tam dirvą, į miltus sumaldami ir fašizmo šaknų atradusių lietuvių tautosakos „tyrėjų”).
Ir niekam neužkliūna „gerosios” tolerantų naujienos teiginių prieštaravimas faktui, kad per amžių amžius lietuviai tuo negarsėjo. Buvo netgi priešingai – nuo amžių įv. tautų europiečiai veržėsi Lietuvon (kaip pastaruoju metu į Londoną), kūrė šeimas ir verslus, tapo garsūs, o žydai pavadino Lietuvą Šiaurės Jeruzale; tarpukariu i ją veržėsi žydai iš BY, RU, UA, gelbėdamiesi nuo baisių pogromų (kadangi čia buvo saugu!). Tačiau užėjus bolševikmečiui pagaliau sužinojome tiesą apie save – esame fašistai. Maža to – dar ir kone pagrindinė holokausto smogiamoji jėga ir vieta! (Nesvarbu, kad to nepatvirtina dokumentai užsienio archyvuose, Štazi.).
Kadangi komjaunimo nebeliko, anų skelbtas pažangias tiesas skubiai perėmė tolerantai, ir uoliai tęsia anų pradėtą kovą su rasistų Lietuva. O čia akurat pasitaikė kritiška Erikos pastaba apie organizacinio komiteto padarytą liapsusą (irgi primenantį anų laikų aktyvistų apsipersistengimus, kai norėdavo pasirodyti už pažangius pažangesni ir „pereinamąją raudonąją” už nuopelnus laimėti). Nesvarbu, kas tiesa, svarbu pasižymėti kaip patys pačiausi „archeologai” – iškasantys ir tai, ko nėra… Jie juk „vsegda gotov!”. O kažkur patenkintas šypsosi didysis pažangiečių veiksmų koordinatorius.
Na, kaip sakoma, obuolys nuo obels netoli rieda. Graudu…
Ačiū, puikus straipsnis. Galėčiau po juo pasirašyti, net ir tuo atveju, jeigu jis būtų ir dar “kietesnis”. Bjauriuosi “mokytojais”, negyvenančiais Lietuvoje, bet norinčiais mus mokyti. Gyvenkite sau laimingi, Lietuvai jūs visai nereikalingi. Todėl ir nemokykite mus gyventi. O dėl spalvotos mergaitės iššūkio, kaip Lietuvos simbiolio, to projekto vadovai pasielgė kaip paskutiniai niekšingiausi niekšai ir Tautos, ir Lietuvos, ir vargšės mergaitės atžvilgiu. Trūksta žodžių tai niekšybei aprašyti. Ne (pagarbiai) Ona Voverienė, lietuvė ir Lietuvos pilietė, Vilnius, 2018.10.05
D4koju Pilnai pritariu Onai Voverienei,Gana Tomai Venclova drumsti mums protus
Tas Venclova galetu patylet. Jau kiek sudo backu isdrebe ant Marcinkeviciaus, kad pastarasis nusivyle viskuom ir nuo visu uzsidare. Zydas yra zydas (blogaja prasme). Tegu apsikasa lapais – atsirado mat mokytojas, kaip gyvent… pfu ant tokio…
Ir ką tu, žmogau, padarysi? Genai…
Labai teisingas straipsnis. Pagarba J.Valiušaičiui.
O tėvynės išdaviko sūnus lai ir toliau lieka tokiu ten, kur jam šilta ir sotu.
Kam jis mums reikalingas…