Bylą galima iškelti netgi prezidentei

Seimo Biudžeto ir finansų komitetas, turintis specialiosios tyrimo komisijos statusą, vakar tęsė tyrimą, kodėl 2009–2010 m. Lietuvoje kilo krizė. Vėl buvo apklausiami liudytojai. Viena jų – iki 2009 m. vidurio europarlamentarės pareigas ėjusi ekonomistė Margarita Starkevičiūtė – komisijos pareikalavo kreiptis į prokuratūrą, kad ši išsiaiškintų, kas iš politikų pasipelnė iš to, jog Vyriausybė per krizę skolinosi labai brangiai, nors turėjo galimybę tai padaryti gerokai pigiau. Pasak M.Starkevičiūtės, už tai Europos Sąjungoje aukštiems valstybės pareigūnams turi būti keliamos baudžiamosios bylos, konfiskuojamas turtas ir sodinama į kalėjimą.

Lietuva 2009-aisiais galėjo pasiskolinti vos už 1,5 proc. palūkanas,

nes buvo patvirtinta atitinkama Europos Parlamento rezoliucija, kurios viena iš iniciatorių buvo M.Starkevičiūtė. Rezoliucija buvo patvirtintas paprastas instrumentas: valstybės narės kaip iš tarpininko skolinasi iš Tarptautinio valiutos fondo (TVF), tačiau be jokių papildomų sąlygų, nes už jas laiduoja ES. Deja, tuometinė finansų ministrė Ingrida Šimonytė į kalbas nesileido, nors M.Starkevičiūtė bandė jai pranešti, kad yra galimybė skolintis už labai mažas palūkanas. Ir netgi ne skolintis, o atidaryti kredito liniją, t.y. palūkanos net nebūtų mokamos, kol pinigai nepanaudoti: panašiai, kaip kad fiziniai asmenys gali išsigryninti daugiau pinigų, nei yra jų mokėjimų kortelėse, ir tik tada mokėti palūkanas.

„Aš bandžiau kelis kartus pas ją pakliūti. Ji visada atsisakydavo mane priimti. Pasiteiravau neoficialiai Finansų ministerijoje, tada juk visus pažinojau, nes tiek metų dirbau, reformas Lietuvoje ruošiant dalyvavau. Man pasakė, kad yra uždrausta iš Prezidentūros ir I.Šimonytė griežtai klauso“, – komisijoje liudijo M.Starkevičiūtė, pridurdama, kad I.Šimonytė to niekada neslėpė, nes „ji ir dabar sako, kad yra partijos kareivis, ką jai pasakys, tą ir darys“.

Buvusi europarlamentarė teigė, kad įtakingi Lietuvos politikai galėjo būti asmeniškai suinteresuoti kenksmingų Lietuvai sprendimų priėmimu ir mestelėjo kaltinimą komisijai, kad ji bijo tirti klausimą iš esmės.

„Finansiniai įstatymai buvo priimti tokie, kad buvo įgyvendintas vadinamasis „best execution“ principas. Šis principas reiškia, kad investuotojui turi būti pasiūlyta investuoti, skolintis geriausia galima rinkoje kaina. Geriausia galima Lietuvai kaina buvo 1,5 proc., ten yra visi dokumentai. Lietuvos rinkoje šito nesilaikoma, bankai daro, ką nori, nors kitoks yra Europos principas ir už tai yra numatyta labai didelė atsakomybė: baudžiamoji atsakomybė, kalėjimas ir turto konfiskavimas. Aš dabar norėčiau paklausti, ar Lietuvos aukšti pareigūnai, kurie ragino investuoti po 9 procentus, iš to neuždirbo? Ar neuždirbo jų susieti asmenys? Turiu omenyje viešai paskelbtą informaciją, kad Dalia Grybauskaitė į tas 9,5 proc. palūkanų obligacijas investavo, pati ragindama nesiskolinti pigiau. Tai čia yra baudžiamoji atsakomybė“, – drąsiai liudijo M.Starkevičiūtė. Komisijos pirmininko Stasio Jakeliūno paklausta, kokie ES teisės aktai tai reglamentuoja, buvusi europarlamentarė išvardino: MIFID, Finansinių rinkų instrumentų direktyva.

M.Starkevičiūtė priminė, kad panašus atvejis, kai įtakingas politikas, prisidedantis prie sprendimų priėmimo, užimamomis pareigomis pasinaudojo asmeniniais tikslais, jau buvo.

„Per bankų krizę (garsiąją, pirmąją Lietuvos), kai ponas Adolfas Šleževičius, premjeras, anksčiau laiko atsiėmė savo indėlį. Jis iškart atsistatydino ir niekam net nekilo abejonių, kad taip reikia padaryti“, – priminė M.Starkevičiūtė. S.Jakeliūno perklausta, ar tai yra analogiška situacija, ekonomistė atsakė: „Be jokios abejonės.“

Negana to, ji liudijo, kad visa tai, apie ką ji papasakojo komisijai, visiems yra žinoma.

„Lietuvos radijas prieš porą metų buvo pakvietęs mane duoti interviu apie finansų krizę. Kai pradėjau apie šitą rezoliuciją kalbėti, man išjungė garsą. Per visą mano gyvenimą Lietuvos radijas pirmą kartą studijoje tiesioginėje laidoje išjungė transliaciją“, – sakė ekonomistė ir pareikalavo komisijos, kad jos liudijimas būtų perduotas prokurorams: „kad būtų ištirta, ar nepasipelnė iš šio skirtumo, tarp galimo skolinimosi, ir to skolinimosi, politikai ir su jais susiję asmenys, kurie priėmė sprendimus“. S.Jakeliūnas atsakė, kad tokia galimybė bus svarstoma, juo labiau kad liudijimas buvo įrašytas.

M.Starkevičiūtė žėrė kaltinimus ir Gedimino Kirkilo Vyriausybei, dirbusiai prieš krizę. Ši, pasak jos, prie krizės prisidėjo, neatsakingai „įsisavindama“ ES paramą, didžiąją dalį jos nukreipdama į statybas, o ne investuodama į Lietuvos ateitį: gamyklas, inovacijas ir t.t., todėl ekonomika perkaito.

Gedimino Kirkilo, ėjusio premjero pareigas prieš krizę, liudijimas

Gediminas Kirkilas iškart užtikrino nepažinojęs Finansų ministerijos Finansų politikos departamento vyresniojo patarėjo Ričardo Kasperavičiaus, kuris praėjusią savaitę komisijai atskleidė: apie artėjančios krizės mastą Finansų ministerijos darbuotojai informavo Vyriausybę iki šios likus metams. Tiesa, pasak ekspremjero, ir be to artėjantys krizės ženklai buvo jaučiami, tačiau fiskalinės drausmės įstatymo neatitikęs 2008 m. biudžetas sukurtas opozicijos dėka.

„Mes pateikėme savo biudžetą 2007 m., tokios kalbos apie krizę buvo, bet jos nebuvo stiprios. Buvome mažumos Vyriausybė su 56 nariais ir opozicijos pagalba. Bet atnešus biudžeto projektą į Seimą, Seimo nariai, daugiausia opozicinės partijos, pasiūlė išlaidų už dar 3 mlrd. litų“, – sakė G.Kirkilas. Pasak jo, siūlymams už maždaug milijardą litų buvo pritarta, taip pažeidžiant Fiskalinės drausmės įstatymą, todėl, politiko teigimu, įstatymu reikėtų įtvirtinti, kad Seimo nariams būtų uždrausta dalyvauti „pageidavimų koncerte“ – teikti projektus, žlugdančius biudžetą.

Tačiau G.Kirkilas teisinosi, kad pensijų ir algų viešojo sektoriaus darbuotojams pakėlimas prieš krizę buvo teisingas sprendimas. Esą žmonėms buvo sunku paaiškinti, kodėl pensijos nedidinamos, kai ekonomika auga kone 7 proc. Atsispirti neva buvo sunku ir todėl, kad kone kas savaitę mitingus rengdavo tai mokytojai, tai kitų profesijų atstovai, reikalaujantys didesnių algų. Tačiau „Sodros“ rezervas, pasak G.Kirkilo, buvo išnaudotas ne dėl algų ar pensijų didinimo. Jam paantrino komisijoje vakar vietoj Rasos Budbergytės dirbęs Algirdas Sysas. Pasak jo, kalčiausias buvo 2004-2008 m. kadencijos Seimo narys liberalas Gintautas Šileikis.

„Ne augančios pensijos suvalgė papildomus 3 mlrd. litų, o pasiūlymai, kuriuos teikė G.Šileikis – daugiausia tai pinigai vaiko priežiūrai iki dvejų metų“, – konstatavo A.Sysas, kuriam mielai pritarė G.Kirkilas.

S.Jakeliūnui paklausus, ar buvo galvojama skolintis pigiai iki krizės, kad būtų kuo dengti potencialų lėšų trūkumą krizės metu, G.Kirkilas atsakė, kad nebuvo tokios minties, nes ekonomika augo, buvo biudžeto perviršis. Tiesa, dukart teko skolintis einamosioms išlaidoms – maždaug 100 mln. litų. Skolintasi iš užsienio bankų, siūliusių kreditus už daug mažesnes palūkanas nei dirbantys Lietuvoje, tačiau tokią politiką sukritikavo Lietuvos bankas. Tiksliau, pastarojo tuometinis vadovas Reinoldijus Šarkinas, kuris Vyriausybei priekaištavo už tai, kad ši 100 mln. litų norėjo skolintis pigiau iš užsienio, o ne iš Lietuvoje veikiančių bankų.

Taip pat G.Kirkilas tvirtino, kad Lietuvos bankas buvo kaip valstybė valstybėje: esą Vyriausybė norėjo pažaboti komercinius bankus, kad šie nepūstų burbulo, tačiau Lietuvos bankas nesutiko uždėti apynasrio.