Ten, kur degė šventoji baltų ugnis

Nuo seno mūsų protėviai kūreno šventąją ugnį. Vietos, kuriose buvo atliekamos šios apeigos dabar vadinamos šventvietėmis arba alkais, alkvietėmis. Apie šias vietas tautosakoje yra daug padavimų, pasakojančių, jog ten, kur būdavo deginama šventoji ugnis, ten būdavo aukojamos ir aukos baltų dievybėms. Vėlyviausi padavimai aiškina, jog alkvietėse žmonės ir kariuomenė „alko“ nuo bado…

Gražutės regioniniame parke gausiausiai paplitusi alkviečių grupė yra alkakalniai. Tai rodo kartografiniai duomenys (senovėje alku buvo laikytas ir medis, ir upė, ir ežeras bei kt).

Alkakalniais senovėje dažniausiai buvo vadinami aukščiausi apylinkių kalnai, iš pirmo žvilgsnio nežymios dominuojančių apylinkėse kalvagūbrių viršūnės, tokios, kaip, pavyzdžiui, Salako Kunigokalnis.

6,4 ha plotą užimantis Kunigokalnis dar kitaip žinomas Kunigų kalno pavadinimu. Tai išskirtinė senovės šventvietė, susiformavusi pailgoje kalvoje (šiaurės – rytų, pietvakarių kryptimi apie 350 m, plotis iki 100 m). Stačiausias alkakalnio šiaurės – rytų šlaitas siekia 10 m aukštį, kiti šlaitai lėkštesni – iki 6-7 m aukščio. Alkakalnio viršūnė plokščia, aikštelė – 250×70 m. dydžio. Aikštelės šiaurės –  rytų dalyje buvo trigonometrinis punktas. Jo žemės paviršiaus altitudė –  187,6 m virš jūros lygio. Kasant vadinamojo alkakalnio žemę, randama senų pamatų liekanų. Jei tikėsime legendomis, tos liekanos galėtų būti Prano Gipiškio 1936 metais išleistoje knygoje „Zarasų kraštas“ minimo Benediktinų vienuolyno ir bažnyčios bei jų rūsių pamatai.

Minimuose sakralinių pastatų rūsiuose bene būdavo laidojami mirę kunigai ir vienuoliai. Bet žmonės pamiršo šio vienuolyno ir bažnyčios, rūsių praeitį ir sugalvojo pasakojimą, kuriame teigiama, kad baudžiavos laikais Salako apylinkėse gyveno kunigas, turėjęs labai daug žemės. Su savo darbininkais kunigas buvo žiaurus: versdavo sunkiai dirbti, dažnai mušdavo ir kitaip bausdavo. Jo laukuose ir buvo šis didelis kalnas – užlipdavo kunigas ant jo ir žiūrėdavo, ar  darbininkai netinginiauja. Nuo to laiko ir gavo kalnas Kunigokalnio vardą.

Kiti pasakoja, kad kadaise į Salaką atsibastę švedai labai žiauriai elgėsi su žmonėmis: mušė juos ir kankino. Nevilties ištikti gyventojai pradėjo prašyti pasigailėjimo. Tada švedai pareikalavo atiduoti visus turtus, brangenybes ir pinigus, kurie buvo Kunigokalnio vienuolyne. Gyventojai sutiko, vienuoliai – ne. Supyko žmonės ir užpuolė vienuolyną. Bet vienuoliai su turtais spėjo pabėgti, o tuo metu vienuolynas prasmego…

Yra ir dar vienas pasakojimas. Jame teigiama, jog Nuo Salako miestelio einant į Kiemionis, prie kelio buvo gražus kalnelis, o jį vadino Kunigų kalnu. Sako, seniai dar, kai Salakas buvo didelis miestas, tai jame buvo daug vienuolynų ir bažnyčių. Buvo daug ir kunigų. Šitas kalnas buvęs miesto viduryje. Ant šito kalno buvę dideli, labai gražūs namai. Juose rinkdavosi kunigai aptarti bažnytinių reikalų.

Anot padavimo, kai Salakas sumažėjo, kai visos bažnyčios išgriuvo, kalnas liko naujojo miestelio nuošalėje. Galiausiai, kalne ėmė vaidentis katės, velniai, avelės, kelmai ir visokie kitokie daiktai.

1995 m. vasarą prie kryžiaus Kunigų kalne rasta pririštų lubinų, kurių čia gau­siai auga. Gyvuojant tokį paprotį patvirtino vietos gyventojai: „Moterys ten paima raištelį, užkiša gėlių už to kryžiaus, pririša“.

Vietovė, kur dabar yra Kunigų kalnas, kar­tais vadinama Vyskupiškių lauku. Toks pavadinimas atėjęs iš XVI a., kai Salako gyventojai pagal jų priklau­somybę dvarams buvo skirstomi į vyskupiškius ir luodiškius. Taigi, akivaizdu, jog vadinamasis Kunigokalnis XVI a. priklausė Vilniaus vyskupo žemėms. 

Visgi, Kunigokalnis nėra vienintelis Gražutės regioninio parko alkakalnis. Be jo, esama dar trijų tokio tipo alkviečių. O šioms būdinga, jog netoliese jų telkšo pelkės, tyvuliuoja ežerai, teka upės ar trykšta šaltiniai.

Geriausi to pavyzdžiai Dievaičiuko ir Dievaitytės alkakalniai bei Šiukščių alkakalnis dar vadinamas  Berniukalniu.

Berniukalnio pietinė viršūnė vadinama Uzbonkalniu. Pasak padavimų, kalne yra „susmegusi“ bažnyčia, todėl ten girdimas varpų skambėjimas. Taip pat yra pasakojama, jog „vidurnaktį iš kalno išeina 6 užkeikti bernai – kavalieriai, susikuria ugnį ir skaito pinigus, aplink vaikštinėdami“. Ant alkakalnio yra stovėjęs kryžius. Jį pastatė vaikinų būrelis, todėl alkakalnis ir pramintas „Berniukalniu“. Jaunimas ant Berniukalnio prieškariu rinkdavosi į Gegužines. Berniukalnio vakarinėje papėdėje, Šventosios upėje, būta vadinamosios Velnio duobės. Taip buvo vadinamas nedidelis upės praplatėjimas ir pagilėjimas ties alkakalniu. Apie šią vietą pasakota daug linksmų atsitikimų, kuriuose būdavo minimas ir velnias.

Dievaičiuko ir Dievaitytės alkakalniai dar žinomi, kaip  Dievo kalnai ir Kupoliakalniai, Kupkolniai arba tiesiog Kupolio, Kupos kalnai (skirtingo dydžio aukštumos, kalvos ar plokštikalvės).

Dieviačiuko ir Dievaitytės alkakalniai gali būti siejami su priešistoriniu laikotarpiu. Vietos pavadinimai Dievaitytė ir Dievaičiukas yra unikalus, kaip ir pats Jakštų alkakalnių kompleksas, nes lietuvių toponimikoje lyg šiol užfiksuota tik vyriška žodžio dievaitis giminė.

Viso Lietuvoje žinoma tik 12 alkakalnių, turinčių sakralius pavadinimus su šaknimi –diev. Manoma, jog Dievaitytės ir Dieviačiuko alkakalniai, nutolę vienas nuo kito tik 0,8 km atstumu buvo  Dievo garbinimo vietos. Jose galėjo būti renkamasi švęsti Sėkmines.

Netoli Dievaičiuko alkakalnio yra Jono Tvardausko sukurtas koplytstulpis Lietuvos Nepriklausomos valstybės generolui Vladui Mieželiui, mirusiam 1986 m., o Dievaitytės piliakalnio prieigose esama medinio kryžiaus, skirto Jakštų kaimo gyventojams. Ant kryžiaus esama užrašo: „Fundatorius Bronius Vadrūkėnas / 2001“.

Minėtieji Gražutės regioninio parko alkakalniai galėjo būti naudojami IX a. – XIV a. Po Lietuvos krikšto ant šių alkakalnių imta statyti kryžius ir krikščionių kulto pastatus, kryžius.