A. Stabrauskas. Žvėryno (Vilniaus m.) medinių namų puošyba (XX): krosnys (padėtis 2008-2010 m.)

(Straipsnių ciklo – neformalaus puošybos katalogo – tęsinys; pradžia: „Liaudies kultūra“, 2011, Nr.4: I. Vartai, varteliai, tvoros; „Saulės arkliukai“: II. Laukujos durys; III. Priebučiai, verandos, pavėsinės; IV. Langai; V. Sienos ir kerčios; VI. Rizalitai; VII. Mezoninai; VIII. Balkonai bei galerijos; IX. Stogų skydai; X. Švieslangiai; XI. Frontonai; XII. Stoglangiai; XIII. Tūrinės laiptinės; XIV.Sijos, gegnės bei pasparos; XV. Bokšteliai; XVI. Stiklai; XVII. Dūmtraukiai; XVIII. Ugniasienės;  XIX. Metalo dirbiniai)

XX skyrius. Krosnys

Sėlių g. 2 namo rūsyje įrengtų krosnių kokliai neglazūruoti; krosnių viršuje – profiliuotas karnizas (1 ir 2 nuotr.). Dionizo Poškos g. 12 namo krosnies (žr. Kultūros vertybių registre: kodas 31708, nuotr. 23 ir 24) kokliai taip pat neglazūruoti, tačiau ši krosnis su originaliu profiliuotu karnizu, kokliai rusvi.

Sėlių g. 38: įdomios konstrukcijos tinkuota penkiabriaunė krosnis (3 ir 4 nuotr.). Iš visko sprendžiant, ji tikriausiai buvo skirta ne kokiam kitam tikslui, o būtent duonos, pyrago ir jo gaminių kepimui, taigi – duonkepė. (Norėdamas palyginti su šia krosnimi, priminsiu, kad kaimuose duonkepės krosnys dažniausiai buvo itin plačios, talpios, nes kasdienės duonos  kepdavo ne kelis kepalus – juk tarpukariu šeimos paprastai dar buvo gausios, o reikėjo išmaitinti ir samdinius – kepdavo tiek, kad užtektų kelioms savaitėms). Siena prie pakuros apklijuota spalvotomis keraminėmis plytelėmis.

Beveik visų matytų krosnių kokliai glazūruoti. Vyrauja šviesūs tonai: rusvi, oranžiniai, geltoni. 5 ir 6 nuotraukose – Sėlių g. 2 namo butų krosnys, jų kokliai rusvi. Taip pat glazūruoti ir neornamentuoti šių namų krosnių kokliai (dažniausiai rusvi): Stanislovo Moniuškos g. 35, Dionizo Poškos g. 14  ir 19 bei kt. O Stanislovo Moniuškos g. namo Nr. 19 krosnių kokliai balti. Daug krosnių turi dekoratyvius karnizus. Pavyzdžiui, Pušų g. 33 (žr. minėtame registre: kodas 31723, nuotr. 19), Treniotos g. 26 (kodas 31783, nuotr. 23-28). Pastarosios krosnies dekoratyvus ne tik karnizas, bet ir profiliuota juosta virš pakuros. Šių dviejų namų krosnių kokliai taip pat balti.

Daugelio krosnių kokliai ornamentuoti. Birutės g. 40 name rasto koklio geometrinis supintų koncentriškų apskritimų motyvas išreikštas trimis spalvomis neįgilinant piešinio (7 nuotr.). Ornamentas simetriškas, racionalus, tamsių spalvų, kraštuose įrėmintas spalvota juosta.

Kitų matytų krosnių ornamentai reljefiniai. Tamsios spalvos – juosvai žali – glazūruoti kokliai rasti Vykinto g. 15 / Kęstučio g. 11 name (kodas 32607, 23 nuotr.), jie su dviem skirtingais ornamentais. Vis dėlto Žvėryno kokliuose dominuoja šviesios spalvos. Sėlių g. 36: krosnis papuošta rausvai oranžinės spalvos kokliais (8 ir 9 nuotr.). Juose – ornamentai su originaliu  grafiniu motyvu. Jis primena improvizuotą – tarsi su karūnėlėmis – heraldinį inicialą. Čia naudotasi įgilinimo technika.

Kęstučio g. 46 – labai kuklus karkasinis namukas. Bet gražus augalinis koklių motyvas (10 nuotr.). Čia vaizdas po gaisro, kokliai apdegę. Ornamentas sudėtingesnis nei matytas Sėlių g. 36 name. Motyvas pagrįstas keturnariais elementais: kvadratiniuose kokliuose gėlės žiedas su 4 vainiklapiais, 4 tarp jų įterpti lapeliai, keturkampės formos dekoro laukelis bei kt. Krosnies pakraščiuose esančių koklių motyvas kitoks.

Kęstučio g. 48 (11 nuotr.): čia vėl sudėtingiau – sukurta kompozicija net iš kelių motyvų. Viršutinėje, kraštinėje, eilėje koklių forma kitokia ir ornamentai truputį kitokie nei koklių, kuriais aplipdyta didžiuma krosnies ploto. O pirmoje eilėje po viršutine – apskritai kitoks motyvas (12 nuotr.). Ir tai dar ne viskas: koklių prie pakuros vėl kitokie sudėtingi reljefiniai ornamentai (13 nuotr.).

Kęstučio g. 53 namo krosnies kokliuose pavaizduotas romantiškas dviejų supintų ramunių motyvas (14 nuotr.).  Iš po geltonos kažkiek prasimuša melsva spalva, taigi motyvas čia ne vienspalvis. Ramunė nuo senovės yra burtažolė. Ji, be abejo, buvo merginų, kurioms rūpi meilės reikalai, priemonė. Moteris, gimusi 1908 metais,  paaiškino, kaip burdavosi jos jaunystėje (užrašyta Žagarės apyl. 1960 m.): „Skink po vieną baltą lapelį (juos botanikai vadina „liežuviškais baltagalvės graižo žiedais“ – A. S.), sakydamas: myli – nemyli –  prie širdies glaudžia – spjauna – bučiuoja – po velnių siunčia. Atsakys paskutinis lapelis, ką apie tave galvoja“. Čia dvi supintos ramunės: gali būti, jog simbolizuoja „supintus“ dviejų žmonių (vyro ir moters) likimus, juoba kad ornamentas ant židinio, tai jau nuoroda į šeimą. Simboliška, jog šio apleisto namo kambaryje netoli sugriauto židinio  kabojo nuotrauka (15 nuotr.).

Taip pat užfiksuota, jog ornamentuotos šių namų krosnys: Treniotos g. 37 (kodas 31786, nuotr. 18 ir 19), Stanislovo Moniuškos g. 50 (kodas 32721, nuotr. 29), Malonioji g. 17 (kodas 10638, nuotr. 16).

Kad ir keista, apsilankytuose namuose neradome pasikartojančių koklių ornamentų (pasikartoja tik vienintelis – nepagrindinis – motyvas Kęstučio g. 46 ir 48 namų krosnyse, bet ornamentų kompozicijos skirtingos). Kokliai buvo lipdomi Viršuliškėse, Piotro Goverskio įmonėje. Tikrai negalvotina, kad koklinė kiekvienam namui lipdydavo tik jam skirtus koklius. Be abejo, gali būti, jog kai kuriais atvejais ornamentuotieji kokliai buvo autentiški, vienetiniai gaminiai pagal užsakymą. Kad ir kaip būtų, ornamentai bei jų įvairovė rodo buvusios koklinės technologinius-estetinius pasiekimus, aukštą kvalifikaciją.

Aleksandro Stabrausko nuotraukos: