Šiauliuose gimdyvėms pagimdyti „padeda“ policija, jos turi kvėpuoti rūkančių gydytojų tabako dūmais. Ar tai mamai ir vaikui palanki ligoninė?
Po truputį atsigauna mano dvasia nuo patirtų įspūdžių Šiaulių Moters ir Vaiko klinikoje, bet juos pažadino naujos dramatiškos istorijos, kai gimdyvėms talkina ne tik rūkantys gydytojai, bet ir policija. Gimdymo terminas jau buvo praėjęs prieš 4 dienas. Tad prasidėję stiprūs sąrėmiai nenustebino – labai jų laukiau, tiksliau, labai laukiau susitikimo su vaikučiu. Po ketvirto sąrėmio sunerimau, nes jie tęsėsi ilgai ir kartojosi dažnai. Visgi ketvirtas nėštumas – viskas vyksta greičiau. Nusprendėme iškart vykti ligoninėn.Vyras atvežė iki Šiaulių Moters ir vaiko klinikos ir, pastatę automobilį šalia esančioje aikštelėje, iš lėto artinomės prie durų. Buvo labai intensyvūs, ilgi, varginantys sąrėmiai. Iš lauko įeiti į moterų priimamąjį (taip pat vaikų ir naujagimių priimamąjį) reikia pro pusiau uždarą koridorių, kur mudu su vyru pasitiko keturios rūkančios – baltais chalatais vilkinčios – moterys. Koridorius buvo pilnas dūmų. Beje, ant sienos buvo pakabintas užrašas „RŪKYKIME KULTŪRINGAI!“, tarsi kviečiantis besilaukiančias ir su naujagimiais atėjusias mamas prisijungti. Iš pakabinto užrašo galima suprasti, kad šios darbuotojos ne šiaip išsmuko sutraukti po cigaretę, bet moterų (gimdyvių) ir naujagimių priimamojo prieigos yra su ligoninės administracija suderinta rūkymo vieta! Suvimdė. Tikrai.
Bet jutau artėjantį susitikimą su vaikiuku, tad iš visų jėgų pro dūmus „yriausi“ link priimamojo. O ten tuščia. Niekas nepasitiko (gal nebaigtas cigaras..?). Po kelių minučių vyras pradėjo garsiai kviesti pagalbą, sakydamas, kad laukia ketvirtas gimdymas ir jis jau labai greitai! Netrukus atėjo seselė, ji paklausė vardo, pavardės ir kt… Atpėdinęs pagyvenęs ir rūstus gydytojas lėtu žvarbiu balsu liepė mane aprengti. Pasakėme, kad aš turiu atsivežusi savo gimdymo marškinius – jie specialiai šiai progai pagal senovinį prausynų paprotį draugių išsiuvinėti, papuošti, linkėjimų prikrauti. Iš personalo supratau, kad arba jie nesuprato lietuviškai, arba kad jiems nepatiko mano prašymas. Paprašiau, kad vyras man paduotų švarius, maišelyje atsivežtus šventinius marškinius. Pasakiau, kad nenoriu gimdyti su jų belyznoje išmirkytais rūbais. O gydytojas ne dviprasmiškai pasakė: „gimdysi su šitais“. Pirmą vaikelį gimdžiau Kauno Krikščioniškuose gimdymo namuose, ten net skatinama gimdyti su savo rūbais. Nereikia specialaus chalato ir vyrui, nes mokslo įrodyta, kad „namų bakterijos“ negali pakenkti. Tuomet, sąrėmio metu, buvau perrengta ligoninės apiplyšusiais marškiniais. Jeigu būčiau nesileidusi perrengiama, turbūt, būtų iškvietę policiją ir palaikę agresyvia, personalui pavojų keliančia gimdyve?
Labai smulkiai aprašiau, nes dabar jau atsiminimai smarkiai įsirėžę atmintin. Norisi viską išsakyti. Kai pagaliau mane „paruoštą, švarią“ (nesu tikra ar personalas buvo švarus, po savo parūkymo. Aš tai iš savo jaukių namų atvažiavau…) patikrino, kaklelis buvo atsivėręs 10cm., mane užkėlė ant lovos ir liftu nukeliavome gimdyklon. Gydytojas atsistojo prie sienos, šonu į mane. Akušerė stovėjo priešais mane, stebėjo veiklą. Ji švelniu balsu priminė, kad kai pajausiu stangą, reiks stumti ir tuojau pasimatysiu su vaikeliu. Pajungė aparatus, apjuosė pilvą juosta, vaiko toniukai buvo geri. Tada, kaip jie sakė, pagal visą jų ligoninės tvarką, reikia nuleist vandenis, gydytojas griežtai liepė prakirpt vandens pūslę. Prakirpo. Vandenys buvo žali. Jis, toliau stovėdamas prie sienos liepė stumti. Pasakiau, kad dabar ne sąrėmis. Bet jis primygtinai liepė stumti, gąsdino, kad miršta vaikas. Akušerė žiūrėjo į mane švelniomis akimis, glostė pilvą, jaučiau, kad viskas gerai. Nebegirdėjau gydytojo griežtumo, tiesiog, laukiau laiko, laukiau sąrėmio. Sulaukiau, vaikelis tuojau ir gimė. Naujagimių gydytoja pasakė, kad viskas gerai, vaikiukas sveikas. Uždėjo jį man ant krūtinės.
Gydytojų bandėm prašyti, kad virkštelė nebūtų kerpama iš karto, o pirma leidžiama užgimti placentai ir nukerpama tik po kelių valandų. Tą laiką ji gulėtų dubenyje, pakeltame virš vaikelio, kad kuo daugiau kraujo sugrįžtų į vaikelio organizmą. Tokia praktika yra normali Vilniaus ir Kauno klinikose, jau nekalbant apie vakarų europą, kur virkštelė būna iš vis nekerpama, kol po kelių dienų atsidalina pati. Bet mus aptarnaujantys gydytojai nebuvo taip nei darę, nei girdėję. Akušeris ginekologas teigė, kad per kelias minutes nenukirpus virkštelės nukraujuos mama, o naujagimių gydytoja, kad nukraujuos vaikas ir ant savo krūtinės turėsiu „lavoną“ (taip ir pasakė). Kas yra absurdiška ir kelia klausimų dėl gydytojų kompetencijos… Jei ir įmanomos komplikacijos, tai tik elgiantis ypač neatsakingai. Manau, kad gydytojai, šios srities specialistai ne tik turėtų susigaudyti kaip vyksta kraujotaka tarp vaiko, placentos ir mamos, bet būti susipažinę su šiuolaikinėmis gimdymo tendencijomis ir, pagal galimybes, jas taikyti, kad gimdymas būtų sklandus ne tik mediciniškai fizine prasme, bet ir psichologiškai, būtų harmoningas mamai ir kūdikiui. Juk šis procesas turi įtakos ir tolesniems vaiko, mamos ir netgi tėčio santykiams, pogimdyvinės depresijos atsiradimui ir daugybei kitų dalykų…
Taigi, virkštelė buvo nukirpta dar pulsuojanti, o placenta ištraukta už virkštelės nesulaukus natūralaus jos gimimo. Aš tik bučiavau mažylį, sveikinausi, mylavau.
Placentą pasiprašėme parsivežti namo. Pora pagalbinių darbuotojų prunkštelėjo išgirdę mūsų tokį norą, bet akušerė mielai sutiko. Tik nežinia kodėl teko rašyti prašymą ligoninės direktoriui. Mes laikomės papročio visų vaikų „namelius“ pakasti po naujai sodinamais vaikų medeliais. Buvome tam pasiruošę, turėjome gražiai išpieštą indą skirtą placentai. Ilgai ligoninėje neužsibuvome – po šešių valandų nuo gimdymo, parašę prašymą, iškeliavome į savo namus. Išeinant su mažutėliu kūdikiu ant rankų, mūsų vėl laukė rūkančios moterys, baltais chalatais. Mintyse palinkėjau joms sveikai gyventi ir nesirgti. Jos mums, tikriausiai, linkėjo to paties…
Neminiu nei vienos pavardės, nes nenoriu apjuodinti jokio žmogaus. Nelaikau pykčio ir nenoriu, kad kas pyktų ant manęs. Tik noriu, kad žmonės taptų žmoniškesni, kiekvienas sau padarytų išvadas ir taptų jautresni savo artimui.
