Nuo praėjusio rudens vykę Vilniaus rotušės atnaujinimo darbai baigti. Istorinio sostinės pastato tvarkybos darbai persikėlė į išorę. Bus restauruojami fasadai, keičiama stogo danga, atnaujinamas dekoratyvinis apšvietimas. Vilniaus vystymo kompanija skelbia, kad planuojama darbus baigti jau šį rudenį.
„Vieną ryškiausių mūsų miesto simbolių po trumpos pauzės vėl užpildo žmonių šurmulys. Džiaugiamės, kad didžioji dalis kapitalinio remonto darbų Vilniaus rotušėje jau baigta – darbai pastato 1–3 aukštuose užbaigti, o palėpėje ir rūsyje jie dar tęsiasi. Gyventojai ir miesto svečiai gali apsilankyti atnaujintose erdvėse, kurios pasitinka dar šviesesnės ir jaukesnės“, – sako Vilniaus miesto meras Valdas Benkunskas.
Pastato viduje išmontuoti seni inžineriniai tinklai ir įrengti nauji, atlikti trijų aukštų pastato patalpų apdailos ir elektrotechnikos darbai, restauruoti durys ir langai, seni radiatoriai pakeisti naujais. Atlikti kiti būtini vidaus remonto bei tvarkymo darbai. Taip pat toliau tvarkomos rūsio patalpos.
„Vilniaus rotušė – vienas svarbiausių sostinės simbolių ir reikšminga miesto kultūrinio paveldo dalis. Atnaujintos erdvės kviečia patirti miesto istoriją, kultūrą ir gyvą bendruomenės pulsą iš naujo. Viliamės, jog atlikti darbai padės išsaugoti šio pastato vertę ateities kartoms ir užtikrins, kad rotušė dar ilgai tarnautų kaip svarbi Vilniaus reprezentacinė bei visuomeninė erdvė“,– teigia projektą kuruojanti Vilniaus vicemerė Simona Bieliūnė.
Dirbant rotušėje nuolat pasitaikė netikėtų atradimų – nuėmus apdailos sluoksnius atsivėrė skirtingų laikotarpių sprendimai, senesni mūro fragmentai ar ankstesnių pertvarkymų pėdsakai.
Vienas įdomiausių atradimų buvo rasta istorinė polichromija – po vėlesniais dažų ir apdailos sluoksniais atsivėrę ankstesni lubų tapybos ir spalviniai sprendimai.
„Mūsų komanda turėjo aiškią užduotį – rotušė turi būti funkcionali, saugi ir patogi, tačiau kartu išlikti autentiška ir ištikima savo istorijai. Siekėme pastatą pritaikyti šiuolaikiniam naudojimui: pagerinti jo prieinamumą, energinį efektyvumą ir lankytojų komfortą, kartu išsaugant vertingąsias architektūrines bei istorines savybes. Šiuos principus nuosekliai tęsiame ir tvarkydami pastato išorę“, – teigia projektą prižiūrinčios sostinės viešojo intereso objektų plėtros ir valdymo bendrovės Vilniaus vystymo kompanijos vadovė Laura Joffė.
Dėl kapitalinio remonto Vilniaus rotušė lankytojams užverta nuo praėjusių metų spalio. Šiuo laikotarpiu rotušės veikla buvo sustabdyta, išskyrus pastate veikiantį restoraną „Kristoforas“.
Parengta pagal Vilniaus vystymo kompanijos pranešimą
O kokia idėja, kieno intersai lėmė, kad miesto rotušė radosi ne kur arčiau Katedros, o būtent toje vietoje – kur dabar yra? Nejaugi nuodugniau – ne sovietiškai ar lenkiškai Vilnius nėra tyrinėtas…
Miestas buvo savarankiškas. Ir jo nažnyčia buvo ne Katedra, o Jonų. Ankstesnė miesto aikštė ten ir buvo.
Manau, kaip žinia, Vilnius buvo karališkas miestas. Tad atstumai nuo Katedros ir Rotušės nebuvo laikomi labai dideliais. Katedra, klasikiniu požiūriu, buvo sostinės centre. Kaip ir kituose miestuose bažnyčios.
Vilnius iki Gedimino dat ne karališkas miestas buvo, o dabartinių lietuvių – aukštaičių žemaičių sakralinė vieta. turėjusi šventos giraitės statusą. Kaip žinoma, į ją svetimgenčiai negalėjo įžengti. buvo įleidžiami – turgūs, prekyba negalėko vykti – vieta pasaulinio miesto gyvenimu negalėjo virsti. Nors bandymų imperiškai kerotis iš Vilniaus kaip krūmo centro buvo, regis, nuo Mindaugo tėvo galybės laikų, bet galutinis persilaužimą į Romos imperijos tipo struktūras įvykdė Gediminas. Nors pats (gal politiškai dėl akių) dar išlaikė senąją tvarką – valdė iš dabartinių Valdovų rūmų vietoje atkurto bokšto. Taip miestans būdingos rotušės užuomazga galėjo atsirasti toje vietoje, kur dabar ji yra, dar Gedimino laikais. Dvarų kūrimasis vis siaurno tos Vilniaus šv. giraitės plotus ir taip pats virto šventu dvaru arba kerolišku (karališku) miestu. Toks Vilniaus radimosi kelias, galbūt, ir galėjo sąlygoti tą rotušės kaip ir atskirtumą nuo Katedros.
Popiežius Gediminą vadino Rex. Nes taip rašė.
> Taigi
Tai, kad ne popiežius jį ‘rex’ pavadino. Pats Gediminas savo laišku popiežiui prisistatė kaip Gedeminne Letphinorum Ruthenorumque rex (gali reikšti – Gedimino (ar Gediminės) Lietuvių raitijos karalius. Gi po metų popiežius atsiliepdamas į laišką jį adresuoja Excellenti et magnifico viro Gedemimne Lethwinorum et multorum Ruthenorum regi illustri – Žymiam ir didingam vyrui Gedimino (ar Gediminės) lietuvių ir daugelio ruitelių (raitelių) šviesiam karaliui. Taigi Gediminas nesikuklino, bet ir sakė kuo buvo iš tikrųjų, t.y, kad – ne Lietuvos, o lietuvių karaliumi esąs, o tai – esminis skirtumas to meto supratimu. Be to, akivaizdu, kad iš aiškiai lietuviško žodžio ruiteliai (raiteliai) daryti pavadinimą rusai ir laikyti, kad ‚Laiškuose…‘ jie vadinami tuo žodžiu – nėra jokio pamato.
Taigi popiežius Gediminą tik pavadino žymiu ir didingu vyru kaip lietuvių ir daugelio raitelių šviesiu karaliumi – kuo jis buvo ir pats save pristatęs. Taigi turime gryniausią diplomatiją iš abiejų pusių. Mat, po Ordino su Mozūrais 1316 m. pasiektos mindauginės karališkosios Vytenio dinastijos, valdžiusios Lietuvą, tragiškosios pabaigos, Rygos vyskupystės vyskupas neteko Vytenio karinės paramos santykiuose su Ordinu. Todėl popiežiui buvo aktualu sutaikyti Lietuvą su Ordinu ir kaimynais, sudarant taikos sutartį, tuo ginant ir varikanui tiesiogiai priklausomos Rygos vyskupystės interesus. Be to, tokiu atveju, galbūt, tikintis, kad Ryga susilauks Gedimino kaimyninės, karinės paramos, teiktos Vytenio ir, galima manyti net jau Mindaugo laikais.
Tai tokia ta Gedimino vadinimo karaliumi istorija.