V. Vasiliauskas. Saugosime „teritorijas“ – be miškų ir žmonių? (video)

Šiandien Miškininko diena. Ta proga – anaiptol ne šventiškos mintys.

„Kas aprašys kalnėnų ir žemaičių girias, kurias anie, atsidanginę į tą kraštą, rado, kurios be kokių tarpkrūmių vienu lieknu it jūra niūksojo“,– šie nuo mokyklos suolo lydintys Simono Daukanto „Būdo senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ žodžiai, nukeliantys į mitinius tautos laikus, – tai epinis Lietuvos paveikslas, išugdęs ne vieną kartą, taip pat ir mano.

Chrestomatinis XIXa. vidurio tekstas tampa netikėtai aktualus, lyg ką tik parašyta karšta publicistika, o lietuviškos istoriografijos pradininkas dėsto tiesas, artimas šiuolaikiniams moderniems mokslininkams, kalbantiems apie „žaliąją ekonomiką“, žmogaus ir jo aplinkos (gamtos) vienovę, kategoriškai atmetantys požiūrį į mišką kaip į medienos fabriką.

Dąrsyk pasiklausykime Daukanto žodžių magijos apie tai, kaip miškas formavo senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių būdą – tautos charakterį: „Kožnas čia numano, jog tos girios buvę jiems ne vien pirmąja pastoge ir uždanga nuo žiauraus oro, bet ir klėtimi visų jų turtų, kuriuose pavalga, apdaras ir lobis buvo paklėstas. (…) Regėdami senieji naudą iš tų girių didžiai jas gerbė ir augino, žalius medžius laikė, o pasauses tiktai namų medžiagai ir padarynei tekirto, o sankritomis ir sausašakėmis namuose šildės; ir taip juo naudingesnis medis žmogaus gyvenimui buvo, juo didžiau jį saugojo, ne vien tūlus medžius, bet ir cielas girias taupė ir už šventas turėjo, iš kurių be žinios girių kunigo niekas nė vieno žalio virbelio išlaužti, bet ir įžengti tenai negalėjo“.

Nūnai dabartinius „girių kunigus“ – eigulius, girininkus, urėdus – kaip tą žalią virbelį reforma negailestingai išlaužė. Miškininkai savo kailiu išbandė, kaip Lietuvos žmogaus likimas suaugęs su mišku ir medžiu – nuo S. Daukanto amžina lietuvių literatūros tema, netikėtai nepriklausomoje Lietuvoje įgavo dramatišką, jeigu ne tragišką skambesį.
Miškininkai, iš sovietinių miškų ūkių atkūrę nepriklausomos Lietuvos urėdijas, ūmai virto nebereikalingais žmonėmis – dar viena kandidatų į emigrantus grupė. Iš teisybės man idėją gretinti tautos masinę emigraciją ir masiškai kertamus Lietuvos miškus įkvėpė akademiko, miškų teoretiko Leonardo Kairiūkščio pilietinė pozicija ir visuomeninė veikla.
Akademikas stovėjo prie dviejų lietuvių tautai likiminių visuomeninių iniciatyvų ištakų. Tai „Consilica academica“ ir sąjūdis „Už Lietuvos miškus“,pradėję skambinti pavojaus varpais dėl mirtinos grėsmės Lietuvai – iš pradžių jos žmonėms, o paskui ir girioms.
L.Kairiūkštis bene pirmasis atkreipė visuomenės dėmesį į 1999 m. pasirodžiusią kuklią kunigo poeto Ričardo Mikutavičiaus knygutę. Jos pavadinimas buvo pranašiškas – „Kad Lietuva neišsivaikščiotų“.

Ši knygutė virto L.Kairiūkčio 2003 m. įkurtos visuomeninės „Consilica academica“ evangelija, davusia ir visuomeniniam sambūriui „Kad Lietuva neišsivaikščiotų“ pavadinimą.

Dar Lietuva nebuvo įstojusi į Europos Sąjungą(ES), dar nebuvo atsivėrusi Šengeno erdvė ir bevizis sienų režimas, o visuomenininkai su šūkiu „Kad Lietuva neišsivaikščiotų“ žadino iš snūdo Lietuvos valdžią. Bergždžios pastangos.

Per Lietuvą nusirito pasaulinė 2008 m. krizė, kurios viena pasekmių – ir Lietuvą nusiaubusi nevaldoma emigracijos banga, piką pasiekusi 2010 metais, kai krito emigracijos rekordas – tais metais Lietuva neteko 83 tūkst. žmonių.

Įžymus išeivijos veikėjas Adolfas Damušis suskaičiavo, kad II Pasaulinio karo ir pokario metais, per abi sovietų ir nacių okupacijas Lietuva neteko 100 3 185 žmonių (27, 06proc.). Ši statistika nepaneigta ir nepatikslinta iki šiol. Apie milijoną taikos metais piliečių prarado ir nepriklausoma Lietuva.

2012 m. II antrą ketvirtį mūsų liko mažiau nei 3 milijonai. Dar niūresnė perspektyva: jau praėjusį dešimtmetį Jungtinių Tautų Organizacija Lietuvą priskyrė prie šalių,kurios gyventojų skaičius iki 2050 metų mažės sparčiausiai. Europos Komisijos demografiniai tyrimai skelbia, kad Lietuva pagal gyventojų skaičių yra sparčiausiai mažėjanti valstybė ES ir 2060 metais mūsų liks mažiau nei 2 milijonai.

Tokios tokelės, kurios visiems puikiai žinomos, išanalizuotos šios tautos negandos priežastys, aptartos daugybėje konferencijų, priimta apsčiai rezoliucijų ir deklaracijų, prikurta darbo grupių, kurios ruošė koncepcijas, programas ir gaires, o rezultatas tas pats – emigracija nevaldoma ir faktiškai nemažėja. Todėl ir gaminamos vis naujos gairės, nes ankstesnės vedė į niekur.

Šiokia tokia prošvaistė prasivėrė, kai praėjusios Seimo kadencijos viduryje, po ilgų parlamentinių kovų pavyko įkurti Seimo Migracijos komisiją,kuri koordinuotų po įvairias žinybas pasklidusius emigracijos ir imigracijos reikalus ir kurios pirmuoju pirmininku tapau aš. Komisija spėjo su Mokslų Akademija ir sambūriu „Kad Lietuva neišsivaikščiotų“ surengti dvi neblogo lygio konferencija Seime ir Mokslų Akademijoje, inicijavo Nacionalinį parlamentinių partijų susitarimą dėl emigracijos.

Nacionaliniame 2015 birželio 30 d.susitarime, kurį pasirašė 6 partijų vadovai (taip pat ir Ramūnas Karbauskis), pirmą kartą oficialiame dokumente buvo konstatuoja, jog „dabartiniai emigracijos mastai lietuvių tautai gali turėti negrįžtamų pražūtingų pasekmių“, „Lietuvos demografinės būklės esminis pagerinimas yra prioritetinis valstybės tikslas“.

Nacionalinio susitarimo signatarai įsipareigojo siekti, kad „nuo 2015 iki 2029 metų emigracijos srautų rodiklis būtų ženkliai sumažintas iki 3 procentų“; „sukurti ilgalaikę nacionalinę programą dėl demografinės būklės esminio pagerinimo, kad Lietuvoje iki 2050 metų gyventų ne mažiau,kaip 3,5 milijono gyventojų“.

Bet lūžis neįvyko – tai ir liko gražiais žodžiais – dar viena tuščia deklaracija, neparemta Vyriausybės veiksmais ir realiu finansavimu.

Būdinga, kad vienintelė konkreti emigracijai skirta programa, gavusi biudžeto finansavimą, buvo dar A.Kubiliaus konservatorių ir liberalų Vyriausybės patvirtinta „Globalios Lietuvos“ programa. Per metus ministerijos ir žinybos išsidalindavo 12, 695 mln. litų, iš jų LRT atsiriekdavo per metus 2 milijonus,be transliacijų užsienio lietuviams vidaus rinkai skyrė laidą „Emigrantai“ apie sėkmingai užsienyje įsikūrusius ir klestinčius tautiečius. Tiesą sakant, Užsienio reikalų ministerijos globojamą „Globalios Lietuvos“ programą net ir labai norėdamas negalėtum apkaltinti pastangomis stabdyti emigraciją. Veikiau atvirkščiai.

Akivaizdu, kad Lietuvos valstybė nebuvo pasirengusi naujiems iššūkiams – ES ir jos žmonėms suteiktai judėjimo laisvei, kuri atvėrė duris į kur kas aukštesnių gyvenimo standartų kraštus visiems pageidaujantiems. Prasidėjo vienakryptis Lietuvos piliečių tekėjimas į ekonomiškai gyvybingas, socialiai patrauklias šalis.

Iki šiol nenorime pripažinti akis badančios tiesos: Lietuva drauge su ES parama gavo trečiosios šalies, vargšo giminaičio statusą.

Daug kalbėjome apie inovacijas, žinių visuomenę ir proveržius (anksčiau), dabar – apie ketvirtąją pramonės revoliuciją, robotiką, 3 D spausdinimą ir gamybą, daiktų internetą, savaeigius automobilius, nanotecnologijas ir biotecnologijas, dirbtinį intelektą, išmaniuosius miestus, bet iš tikrųjų buvome ir esame ES pigios darbo jėgos donorai.

Mūsų valdžia geresniems laikams atidėjusi Rusijos žalos Lietuvai atlyginimo klausimą. Bet kas atlygins Lietuvai žmogiškojo kapitalo nuostolius, jai tapus ES nare? Jeigu suskaičiuotume, kiek valstybė vien per švietimą ir sveikatos apsaugą investuoja į asmenį, kol jis tampa kvalifikuotu darbuotoju, ir padaugintume iš emigravusiųjų skaičiaus, gautume astronominę sumą ir neatsakytą klausimą, kas kam skolingas. Bet tokių įžūlių klausimų vargšas giminaitis negali užduoti.

Lietuva ir toliau „eksportuoja“ pigią darbo jėgą. Ir, kaip būdinga atsilikusios ekonomikos šalims, žemiausios pridėtinės vertės žaliavas. Antai šiemet prikuliamas rekordinis grūdų derlius iškart keliauja per Klaipėdos uostą į užsienį, užuot jį perdirbus Lietuvoje, pavertus pieno ir mėsos produkcija ir sukūrus kur kas didesnę pridėtinę vertę (sykiu – ir naujas darbo vietas).

Kadangi Lietuva neturi gamtinių išteklių, žaliavos eksporto auka tapo miškas, kurio pridėtinės vertės didinimui gimtajame krašte niekas neturi nei laiko, nei noro. Tačiau tas niekas – tai Lietuvos valstybė ir jos Vyriausybė. Kaip ji ugdo visuomenės ekologinę sąmonę, kokį pavyzdį rodo privatiems girių savininkams, be atodairos didindama valstybinių miškų barbariškus plynuosius kirtimus?

Greitas pelnas ir medienos prekeivių gobšumas buvo tikroji varomoji jėga šios miškų valdymo pseudo-reformos, kurios nesustabdė nei miško teorijos ir praktikos autoritetų nuomonė, nei miškininkų protestai. Jie buvo greitai nutildyti. Mat pasitelkus dosniai finansuojamus viešuosius ryšius, priklausomoje žiniasklaidoje buvo pradėta galinga kampanija prieš neva korumpuotus urėdus, nors iki šiol nepradėtas nė vienas ikiteisminis tyrimas – turbūt tai pats skaidriausias valstybės sektorius.

Iš tikrųjų prisidengus kova su korupcija, atvertas kelias net Lietuvoje neregėto masto korupcijai – kiekvienas miškininkas žino to monopolininko iš Vakarų Lietuvos pavardę, kuriam valdžia suteikė privilegiją urmu pirkti medieną jo diktuojamomis kainomis, su kuriomis nebūtų sutikęs joks save gerbiantis nepriklausomos Lietuvos urėdas ar girininkas.

Todėl šių „girios žynių“ – urėdų, girininkų, kurie tik trukdė masiniai Lietuvos miško „emigracijai” įkandin Lietuvos žmonių, – buvo atsikratyta, prisidengiant kova su korupcija, valdymo optimizavimu ir valstybės lėšų taupymu.

Tačiau optimizavimo ir valstybės lėšų taupymo vajus aplenkė Saugomų teritorijų tarnybą prie Aplinkos ministerijos, nes ji niekad netrukdė ir netrukdo sukti reikalų nei ministerijai, nei privačiam medienos perdirbimo verslui, nebent apkartino gyvenimą – visokeriopais suvaržymais, apribojimais ir sankcijomis – Lietuvos žmonėms, kuriems teko nelaimė turėti namų valdas saugomose teritorijose.

Šiuo metu saugomos teritorijos užima 15, 6 proc. Lietuvos ploto, kuriame įsikūrę 6 rezervatai, 5 nacionaliniai parkai, 30 regioninių parkų ir net 371 draustinis, o ekologinių zonų, kurios tiek vargo pridarę miestų merams ir namų valdų savininkams, apskaitos nėra – kokios platybės atsiveria valdininkų, taip pat prokurorų, prisidengusių viešuoju interesu, savivalei ir korupcijai.

Visą šią karalystę valdo 77 darbuotojai centrinėje būstinėje Vilniuje ir nuo 5 iki 35 žmonių net 36-iose saugomų teritorijų direkcijose.

Vis dėlto paslaptis, ką ši galinga kariuomenė saugoja, jeigu net draustinius ir parkus, tarkim, Labanoro, Aukštadvario, Lakajų ir net nacionalinius Dzūkijos, Aukštaitijos parkus jau seniai išraižė sunkiųjų miškovežių magistralės, o plynųjų kirtimų plotai, kurių niekas nesirengia atsodinti, vis plečiasi. Saugosime „teritorijas“ – be miškų ir žmonių?
Ironiška, kad valdant partijai, kuri savo pavadinimu skelbiasi žalioji, Lietuvos žaliesiems savo aktyvistą delegavus į aplinkos ministrus, valstybiniai miškai, net parkai ir draustiniai virsta ištisinėmis biržėmis.

Žaliesiems globalistams, kurie įgudę gąsdinti visuomenę klimato kaita, norėtųsi pabaigai dąrsyk priminti S. Daukantą, kuris nebuvo girdėjęs apie globalų atšilimą, tačiau puikiai žinojo, kas nutinka žemei ir žmogui, naikinant miškus ir biologinę įvairovę: „Per tokį iškirtimą girių atidengia žiemryčiui vėjui, kursai pavasariop, ledui tirpstant, ir rudenį plikšalais pūsdamas, ištraukia ne vien vandenį, bet ir žolių šaknis, dėl to tankiai girdima dejuojant, jog pievos neželiančios, javai lig ūksmės neįgavę išdžiūsta“.

Tokie „ermyderiai, išterioję girias ir medžius“, anot S,Daukanto, pakeitė ir pasaulio veidą: „taip vieniems, plikiems ir be ūksmės vargstantiems smiltynų tyruose, spiginanti saulė surietė ant galvos plaukus į garbanas, o jų kailį sudegino į anglį (…), kitiems, gyvenant sausuose vėjuose, kailis į rudvarį pavirto, kiti, kitose vietose gyvendami, platų veidą ir ankštas akis išgavo“.

Juokai juokais, bet ne toks jau fantastiškas būsimų gyventojų Lietuvos „teritorijoje“ portretas. Ypač jeigu Vyriausybė ir toliau tokiais tempais lengvins atvykstančiųjų iš trečiųjų šalių įdarbinimo sąlygas,siekdama pakeisti emigravusius lietuvius, kurie nesutiko pusdykiai lenkti nugarų tėvynėje. Nepakeičiamų žmonių (ir tautų!) nėra.

Lietuviui miškas per amžius buvo „pirmoji pastogė ir uždanga“,taip pat ir naujaisiais laikais pokario partizanams. Kur jie trauktųsi dabar – žalieji okupantus galėtų pamokyti, kad geriausias ginklas prieš šią Lietuvos partizanų tvirtovę būtų kirvis ir pjūklas – jų moderniški pakaitalai.

Tauta įvaryta į kampą – visais atžvilgiais ji nebeturi kur trauktis.

Parengta pagal pranešimą, perskaitytą Sąjūdžio „Už Lietuvos miškus“ konferencijoje „Lietuvos miškai – mūsų visų turtas“. Kauno savivaldybė, 2018 m. rugsėjo 12 d.

2018.03.26 d.  Konferencija-diskusija Seime „Ar išsaugosime girias ateities kartoms?“: