J. Dapšauskas. Ciniški „boikotuotojai“ į mokyklas vaikams įbruks po maišiuką cukraus?

Nuo šių mokslo metų pradžios, mokyklose, tikriausiai, nenuobodu. Permainos apmokėjimo už darbą srityje. Nemažo šurmulio ir net socialiniuose tinkluose kvietimo boikotuoti naujas maitinimo taisykles ir patarimus.

Diabetas ir kitos ligos, kurios priklauso nuo paties žmogaus gyvenimo būdo yra epideminio lygio. Koks gali būti boikotas, kai sergamumas yra epideminio lygio, o čia „didvyriai“ ar tiksliau cinikai kviečia boikotuoti, nesilaikyti epidemijai suvaldyti skirtų, gal ir netobulų, priemonių.Cukrinio diabeto mastai tragiška kreive Lietuvoje auga jau ne pirmą dešimtmetį. Ši problema nėra tik Lietuvos, tai pasaulinė epidemija. Daug metų kalbama apie visuminį požiūrį į sveikatos išsaugojimą: jei mažiname cukraus vartojimą, išvengiame ne tik antro tipo diabeto, bet ir kraujagyslių susirgimų. Jei palaikome tinkamą fizinį aktyvumą, atitoliname ne tik kraujagyslių susirgimus, bet ir daug kitų ligų. Jei palaikome tinkamą kūno svorį, sveikai maitinamės – išvengiame diabeto, vėžinių susirgimų ir kitų ligų.

Specialistai prognozuoja, kad 2025 m. apie puse JAV gyventojų sirgs diabetu. Išsivysčiusiose šalyse diabeto atvejų kasmet padidėja po 5-7 proc. SAM buvo skelbta, kad vaikų pacientų skaičius per 5 m. augo 40 proc. Beveik visiems iš šių mažųjų pacientų reikia vartoti insuliną. Diabeto atvejų Lietuvoje per 10 metų padvigubėjo. Specialistai nedviprasmiškai įvardina situaciją kaip epideminę.

Cukrinio diabeto galimos komplikacijos: aklumas, nupjautos galūnės ir pan. Ir tiems cinikams „boikotuotojams“, kurie nori nešti saldumynus į mokyklą, tai priimtina?

Tik cinikai, ar tai būtų tėvai, ar mokytojai, ar politikai, gali boikotuoti priemones, kurios stabdo baisias pasekmes paliekančią epidemiją.

Nepasirinktas sėkmingesnis sveikos gyvensenos įvedimo į mokyklas kelias

Šiaurės ministrų tarybos biuras 2011 m. Lietuvoje rengė ir finansavo pilotinį projektą „Sveikesnio pasirinkimo link“, kaip partnerius geriausiai sugebančius įtikinti keisti savo gyvenimo būdą biuras pasirinko Lietuvos sveikuolių sąjungą, kaip formalus partneris buvo ir Sveikatos apsaugos ministerija. Konkurse dalyvavo ir atrinkta viena mokyklą Šiauliuose, kuri buvo šio pilotinio projekto vieta. Projektu siekiama perduoti skandinavų patirtį diegiant sveikos gyvensenos įgūdžius į švietimo sistemą.

Projekto esmė ir manyčiau sėkmė buvo ta, kad ji apėmė visas grandis susijusias su mokykla: įkvepiantys mokymai, fiziniai pratimai, įtampų valdymo užsiėmimai vaikams, paskaitos mokinių tėveliams, mokytojams, praktika – mokinimas sveiką maistą gaminti technologijos pamokoje, dirbama su valgyklų darbuotojais kartu: kaip paruošti sveikatai naudingą, palankų maistą. Norint, kad elektra tinkamai tekėtų, negali būti jokioje grandyje sutrikimo ar priešinimosi. Niekas neboikotuoja, visi supranta priemonių reikalingumą ir naudą.

SAM Mitybos ir fizinio aktyvumo skyriaus vedėjas Almantas Kranauskas (kuris yra ir sviesto keitimo margarinu autorius) buvo vienas iš tų, kuris labiausiai priešinosi ar mažų mažiausiai žiūrėjo skeptiškai į šio projekto tęsimą, darė viską, kad jį „numarintų“. Jis buvo tęsiamas dar vienus metus jau aštuoniose mokyklose, nes taip sutapo, kad 2012 metai buvo Seimo paskelbti Sveikatingumo metais, tad tam buvo skirtas finansavimas. Tačiau toliau skandinavų sėkminga patirtimi nebebuvo pasinaudota ir vaizduojama, kad patys geriau išmano. Kiek jau būtų pasiekta, jei sėkminga pilotinio patirtis būtų nuo vienos mokyklos, pereita prie 10, o paskui kasmet po 100 mokyklų apmokinta tokio kompleksinio sveikatingumo. Didžioji dauguma patenkintų ir suvokusių, kad tai jiems naudinga. Tos idėjos būtų perduotos ir šeimoms, nes ten vis vien formuojasi daug gyvenimiškų įgūdžių.

Pasirodė paprasčiausia nepolitinio pasitikėjimo valstybės tarnautojo arogancija. Dabar taip pat šios savo esme geros sveikos gyvensenos priemonės diegiamos mokyklose kiek kreivu, netobulu būdu, o politines pasekmes tenka prisiimti ministrui Aurelijui Verygai. Kai kurias – kaip sviesto keitimą margarinu, tiesiog stabdyti.

Be abejo, reikia objektyvumo dėlei pasakyti, kad „sviesto keitimo margarinu“ patarime nebuvo siūloma jį keisti perkaitintais augaliniais riebalais, bet tokiomis šiandieninėmis technologijomis gaminamo margarino rūšimis, kuriose jo nėra. Tačiau vaikų amžiuje tikrai nėra pagrindinė problema natūralaus sviesto vartojimas, o būtent bendras perteklinis cukraus suvartojimas. Tad su požiūriu į sviestą tikrai SAM valdininko A. Kranausko buvo „perspausta“. Jei sumažiname mėsos vartojimą, tada tų gyvulinių riebalų ženkliai gauname mažiau. Kaip ir kitose srityse, taip ir sveikatingumo srityje jokiu būdu negalima piešti juoda – balta. Yra labai daug niuansų. Asmeniškai laikausi taisyklės: pigu, skanu, sveika. Tai tikrai įmanoma. Galima kūrybingai laviruoti – vieną iš dedamųjų pažeisti: pigu, bet nesveiką, skanu. Kitąkart – brangoka, bet tikrai skanu ir sveika.

Viena mama, nusistebėjau, nuėjusi su vaikais valgyti net nesiūlo tarp „blogo“ ir „gero“ gėrimo, bet tarp dviejų blogų, kurie labiausiai išreklamuoti. Auginu tris vaikus. Galiu pasakyti, kad negauna visiškai cukraus? Be abejo, gauna, bet žiūrėkime, kad neviršytų ne kad procentais, bet kartais leistiną cukraus suvartojimo normą. Šiandien pasiūla tų saldybių toje „varganoje“ Lietuvoje tiek daug, kad sąmoningumas ir ribos būtinos. Ir nežalokime ta baisia pasiūla savo vaikų. Tyrimų duomenimis Lietuvoje vaikai suvartoja net keturis kartus daugiau cukraus nei leistina norma.

Kai kitos šalys įveda kokius ribojimus, tai yra suprantami, demokratiškai priimami sprendimai. Pavyzdžiui, Švedijoje šią vasarą dėl sausros nebuvo galima kurti laužų ne tik viešose vietose, bet net savo kiemuose. Ir niekas neklykavo, kad va draudimų valdžia. O pas mus?

Stabdyti ligų epidemiją turime visi kuo kūrybingesnėmis ir sėkmingesnėmis priemonėmis, nes pasekmės yra skaudžios, jos pareikalauja daug kančios galiausiai ir daug finansinių išteklių.