M. Kundrotas. Ar leisime Lietuvą paversti kumetynu?

Dvarponio vadovaujama parlamentinė dauguma ir jos suformuota vyriausybė kėsinasi į pačius demokratijos pamatus ir į žmogaus apsisprendimo teisę. Lietuva po truputį verčiama dvarponio kumetynu, kuriame visi vykdytų pono ir jo tijūnų valią, kuriame galiausiai dingtų žmogus, pilietis, asmenybė. Juk ponas ir tijūnai geriausiai žino, ko reikia jų kumečiams.

Žaliųjų valstiečių vyriausybė svarsto įstatymą, kuriuo būtų uždrausta politinių partijų nariams ir valdininkams valdyti žiniasklaidos priemones, o jų valdytojams – dalyvauti partijų veikloje arba užimti pareigas valdžioje. Tai motyvuojama žiniasklaidos objektyvumo poreikiu. Išties objektyvios žiniasklaidos poreikis prilygsta gryno vandens troškuliui dykumoje, bet ką tai turi bendro su šia iniciatyva? Ar politiškai angažuotas žurnalistas arba žiniasklaidos savininkas turi priklausyti partijai, kad vykdytų jos valią?

Šalia tiesiogiai politiškai subjektyvių žiniasklaidos atstovų dar yra perkamos agitacijos problema. Verslo ir finansų magnatai išsaugos teisę pirktis agitaciją savo politiniais interesais. Užtai bus apribota teisė alternatyvioms politinėms jėgoms turėti savo žiniasklaidą. Šviesaus atminimo Vilius Bražėnas pasakojo įvykį, kai Jungtinėse Valstijose pas dešiniojo leidinio redaktorių atėjo ar tai liberalų, ar tai kairiųjų atstovas. Jis reikalavo redaktoriaus savo leidinyje atskleisti „kitą pusę“. „Mes ir esame kita pusė!“ – pareiškė redaktorius.

Demokratinėje visuomenėje kiekviena žiniasklaidos priemonė turi teisę būti kryptinga. Svarbu užkirsti kelią monopolijoms, sudaryti teisines ir socialines sąlygas veikti kuo platesniam žiniasklaidos spektrui, taip bus ugdomas kritiškas skaitytojas, klausytojas ir žiūrovas, kuris pats galės susidaryti objektyvią nuomonę, išklausęs visas puses. Bandymai sukurti vieną objektyvią žiniasklaidos priemonę ar jų tinklą jėgos metodais reiškia tik tam tikrų subjektyvių pozicijų įtvirtinimą be alternatyvos.

Kita valdančiųjų iniciatyva – sumažinti Seimo narių skaičių. Tai reiškia, jog alternatyvioms politinėms jėgoms bus dar sunkiau prasibrauti prie valdžios. Žalieji valstiečiai, įsivaizduojantys save „kitos Lietuvos“ mesijais, nori likti vieninteliais. Bus įgyvendinta sena oligarchijos svajonė – dvi, trys ar keturios valdžios partijos, o visos kitos – užribyje. Kaip Rusijoje. Ten taip pat formaliai palikta daugiapartinė sistema, bet iš esmės jau kelintą kadenciją renkamos tos pačios keturios partijos, o visos kitos – tik dekoracijos, skirtos demokratijos imitavimui.

Lyg viso to būtų maža, Sveikatos apsaugos ministerija nusitaikė į vaikus. Jiems bus dar labiau reguliuojamas valgiaraštis, uždraudžiant tiek mokyklų valgyklose, tiek tėvų priešpiečiuose gazuotus gėrimus, šokoladą, rūkytą mėsą, bulves, net keptą mėsą su džiūvėsėliais. Šis sprendimas, skirtingai nei du pirmiau įvardyti, turi mažai politinės reikšmės, bet puikiai parodo valdančiųjų užmojus. Sureguliuoti net maistą. Neilgai truks, kol pradės reguliuoti, kokia poza miegoti, kaip kvėpuoti, pareikalaus maudytis šaltame vandenyje ir sirgti šlapimo takų arba inkstų ligomis. Nes taip nustatys iš Rusijos išminties besisemiantys „sveikuoliai“.

Žinoma, visose partijose esama dorų ir išmintingų žmonių. Jų taip pat yra Valstiečių ir žaliųjų sąjungoje. Tokius žmones belieka užjausti. Jie, galimai – prieš savo valią, tapo totalitarinės politinės sistemos dalimi. Net komunistai su naciais buvo demokratiškesni valgiaraščio klausimais. Kad jų laikais buvo deficitas – kitas klausimas.

Drausti, riboti, atimti… Tai – vieninteliai dalykai, kuriuos ši valdžia žino. Užuot plėtojusi kultūrą ir ekonomiką, užuot grąžinusi Lietuvai vis labiau prarandamą suverenitetą, užuot plėtojusi tikrąją – tiesioginę – demokratiją ji valdo draudimais. O plebėjams tai patinka. Jie pasiilgo tvirtos rankos, viską nurodančio pono ir jo tijūnų. Laisvė jiems – per sunkus išbandymas. Ją reikia sunaikinti. O kad visi būtų lygūs, patiems laisvės atsisakyti kumečiams atrodo per maža, ją reikia atimti ir iš tų, kurie mielai ja naudotųsi. Nėra čia, ko išsiskirti. Visi bus lygūs, kaip prie sovietų.

Nors vis dėlto kai ką ši valdžia liberalizuotų. Daugybinę pilietybę ir masinę imigraciją. Išvykime iš Lietuvos kuo daugiau lietuvių, pakeiskime juos užsieniečiais, o kad viskas atrodytų gerai, suteikime pilietybę kitų šalių piliečiais tapusiems Lietuvos išeiviams. Ir vėl bus keturi milijonai lietuvių. Gal netgi daugiau – juk bus įpilietinti ateiviai iš užsienio šalių. Kam rūpintis tokiais niekais, kaip lietuvių išsivaikščiojimo priežasčių sprendimai? Tegul emigruoja toliau, o mes vaidinsime, kad esame daugiamilijoninė valstybė. Su arabais, afrikiečiais ir kinais.

O jei visai atvirai – koks skirtumas, kokios spalvos bus ar kokia kalba kalbės kumetis? Svarbu, kad kumečių būtų kuo daugiau ir kad visi klusniai vykdytų totalitarinės valdžios įsakymus. Juk valdyti – toks malonumas, ypač – kai visi tam pritaria arba tyliai kenčia, sukandę dantis. Juk mes, lietuviai, tokie?

O gal vis dėlto pakilsime ir pasipriešinsime? Gal iš kumečių tapsime piliečiais? Istoriškai taip jau yra buvę. Ne vieną kartą. Ar pasipriešinsime šįsyk? Klausimas lieka atviras.

Spausdinti