V. Bubnys: Be tautiškumo mes sergame

Šiandien minima Tarptautinė tautos diena. Ar Tautos diena išlaikiusi aktualumą šiame globalizmo idėjų laike? – klausėme rašytojo, prozininko, dramaturgo Vytauto Bubnio.

– Esame nusiritę giliai į Tautos nykimo duobę. Daug ką esame praradę. Reiktų daug pagalvoti apie pastaruosius dešimtmečius – kažkada žmones trėmė prievarta, o kas šiais laikais žmones ištremia iš Lietuvos, jau atgavus nepriklausomybę? Daugelis pakėlė galvas ir išskrido į Vakarus ieškoti geresnio gyvenimo. Suprantu, atsiveria vartai ir norisi labai daug ką pamatyti, sužinoti, pabendrauti, – tai labai gražu, kita vertus, Tautos dalies praradimas kasmet vis auga.

Gražu matyti emigrantus, kurie nepamiršo Lietuvos, kurie sugrįžo į Lietuvą. Tačiau koks tai procentas? Labai nedidelis. Dešimtys tūkstančių išvyksta iš Lietuvos. Suprantu jaunimėlį, baigę gimnazijas jie pakelia galvas studijoms užsienyje. Gražu, kad jie nori rimtų aukštųjų mokyklų, tačiau jie užsienyje sukuria šeimas. Jie prisimena Lietuvą, bet joje jau negyvena. Galbūt susikrovę turtus atvažiuos čia.

– Kokių grėsmių, be emigracijos, Tautai, tautiškumui dar matote?

– Man nerimą kelia švietimo mokyklose reikalai. Jau nuo mokyklos vaikus pradedame atstumti nuo tautinių klausimų. Remiuosi ne savo prasimanymu, esu diskutavęs su daugeliu mokytojų, – programose tautinio ugdymo, galima sakyti, nėra, viskas priklauso nuo mokytojo. Mokyklose vaikai negauna platesnio Tautos praeities pažinimo. Peršama tai, kas šiandien aktualu. Kas veda į Europos Sąjungą ir laiko Europos Sąjungoje. Kad mes į ją įstojome, aš nesu prieš. Tačiau mes lengvai nulenkėme galvas prieš visus reikalavimus. Tai jaučia ir vaikai. Nuo mažens jų akys kreipiamos į kitus kraštus.

Kitas dalykas, lietuvių literatūros klasika mokiniams dėstoma gana paviršutiniškai. Trūksta laiko. Aš pats kadais buvau mokytojas, tais laikais nacionaliniai klausimai buvo labai aktualūs, ne todėl, kad buvo sovietmetis, o todėl, kad kiekvienas lituanistas, mokytojas dėstė giliai įsijausdamas ir reikalaudamas, kad mokiniai skaitytų knygas.

– Kai buvome okupuoti, tautiškumo idėja buvo gyva, kai esame laisvi, tautiškumas tapo savaime suprantamas, kurio nereikia auginti?

– Man baisu pagalvoti, kas laukia po 10-20 metų. Net ES viršūnėse yra nemažai vadovų, kurie orientuoja į kuo gilesnį įsijungimą į ES, o ne į tautinius dalykus. Teko keliauti po įvairias šalis, būnant Amerikoje teko matyti, kad jaunimui duodama mažai žinių apie nacionalinius dalykus. Jie mažai skaito knygų. Tik internetas.

– Kodėl svarbu išlaikyti tautiškumą jau šiandien?

– Išlaikyti tautiškumą tai lyg gydyti sergantį žmogų. Jeigu jo negydysi, jis numirs. Tautos apmirimas vyksta. Nors Tautos dvasia nelengvai užgesinama žmonių širdyse. Turiu omenyje, vyresnės kartos žmones, jiems Tautos dvasios lengvai neužgesinsi, ji negęsta. Tautos dvasia, ypač gimusiųjų nepriklausomybės metais, yra gana silpna, nes neduotas, nesutvirtintas pamatas, todėl jis greitai iškliba.