Liepos 5 d., 13 val. Vytauto Didžiojo karo muziejaus Didžiojoje salėje Kaune bus pristatytas pirmasis vieno garsiausių lietuvių mokslininkų Kazimiero Simonavičiaus (kartais Semenavičiaus) veikalo „Artis magnae artilleriae“ vertimas į lietuvių kalbą. Apie 700 puslapių darbas gimtąją kalba išleistas praėjus pusketvirto šimto metų nuo originalo lotynų kalba pasirodymo 1650 m. Amsterdame.
Veikalas „Didysis artilerijos menas“ daugiau nei du šimtmečius Europoje buvo
naudojamas kaip pagrindinis artilerijos vadovėlis. Iki pat XVIII a. pabaigos neatsirado kito karo menui skirto veikalo, kuris pralenktų šį. Net ir XIX a., pasikeitus karybos taktikai, šis veikalas liko klasikiniu darbu, su kuriuo stengėsi susipažinti tiek mokslo, tiek kariuomenės atstovai. K. Simonavičiaus pirmasis surinko ir apibendrino visas žinias apie raketas, išpopuliarino kieto kuro (parako) reaktyvinį variklį, su visais brėžiniais pateikė nuosekliojo jungimo daugiakopės raketos principą, kuris vėliau, jį ištobulinus, atvėrė kelius į kosmosą.
„Šis leidinys yra itin svarbus Lietuvai, Lietuvos karybai ir istorijai. Paties autoriaus K. Simonavičiaus nuopelnas artilerijos mokslui yra pasaulinės reikšmės, Lietuvos garbė ir pasididžiavimas. K. Simonavičiaus veikalas „Artis magnae artilleriae“ – tai puiki galimybė Lietuvos visuomenei susipažinti su XVII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karinės minties raida ir iš naujo įvertinti autoriaus atradimus, eksperimentus ir tyrimus“, – pabrėžė istorikė Justina Nenortaitė.
„Šiandien prabilęs lietuviškai K. Simonavičiaus veikalas neabejotinai sudomins ne tik karybos istorikus ir profesionalus, bet ir chemikus, fizikus, geometrus, medikus ir žolininkus, nekalbant jau apie filologus ir Antikos tyrinėtojus. „Didysis artilerijos menas“ – iliustratyvus enciklopedinis įvairių sričių žinynas, savo turiniu ir raiška yra modernus ne tik XVII, bet ir XXI amžiui. Tikimės, kad po trijų su puse amžių lietuviškai prabilęs K. Simonavičiaus ras savo skaitytoją. Ir didis veikalas gyvuos toliau. Belieka su autoriumi tarti: Vale et nobis nostrisque fave conatibus – Lik sveikas ir būk maloningas mums ir mūsų pastangoms“, – sakė knygos vertėjas Sigitas Lūžys.
Lotynų kalbai ėmus trauktis iš universaliosios Europos kalbos pozicijos, veikalas tapo sunkiai pritaikomas, todėl imti rengti leidinio vertimai į kitas Europoje paplitusias kalbas. Manoma, kad tais pačiais metais, kai mirė pats autorius, buvo išleistas prancūziškas leidinio vertimas, kurį dar pasirašė pats K. Simonavičius.Vėliau pasirodė vertimas vokiečių kalba (1676 m.), anglų ir olandų (1729 m.) bei lenkų kalbomis (1963 m.). Taip pat tvirtinama, kad vertimas buvo atliktas ir danų kalba, tačiau apie šį vertimą nėra daugiau žinių. Beveik visus minėtus egzempliorius galima rasti Lietuvoje, išskyrus olandų kalba versto leidinio, kuris saugomas Amerikoje, Bostone, Brown universitete. Svarbiausią leidinio „Didysis artilerijos menas“ originalą, rašytą lotynų kalba galime rasti Vilniaus universiteto bibliotekoje Retų spaudinių skyriuje, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje ir Lietuvos nacionaliniame muziejuje.
Sumanymas išversti šią knygą kilo 2006 m., kai Krašto apsaugos ministerija Vytauto Didžiojo karo muziejui perdavė vienintelį Lietuvoje esantį, pirmojo 1676 m. leidimo vokišką K. Simonavičiaus knygos leidimą.
2015 m., artėjant Lietuvos valstybės 100-mečiui iš 1650 m. lotynų kalba rašyto originalaus teksto buvo pradėti vertimo darbai, trukę beveik trejus metus. Šį darbą atliko Vytauto Didžiojo universiteto lotynų kalbos specialistas Sigitas Lūžys. Jis siekė ne tik tiksliai išversti tekstą, bet ir perteikti paties autoriaus rašymo stilių. Po daugiau nei 350 metų dienos šviesą išvysianti lietuviška knygos versija pasipildė Vytauto Didžiojo karo muziejaus darbuotojų parašytu įvadiniu tekstu, pratarme, teksto paaiškinimais ir vertėjo žodžiu. Bendradarbiaujant su Vilniaus universiteto Retų spaudinių skyriumi, kuris suteikė originalaus veikalo faksimiles, leidinys turi ne tik vertimą lietuviu kalba, bet ir šalia esančias faksimiles. Taip tekstas tapo dar labiau suprantamesnis didžiajai visuomenės daliai.
Knygos pristatyme dalyvaus Seimo ir Krašto apsaugos ministerijos vadovybės atstovai.
K. Simonavičiaus veikalo „Didysis artilerijos menas“ vertėjas Sigitas Lūžys, leidinio konsultantai Jurgis Norgėla ir Almantas Kulbis, Kazimiero Simonavičiaus universiteto rektorius prof. dr. Arūnas Augustinaitis.
Išleistą lietuviškai K. Simonavičiaus knygą bus galima įsigyti Vytauto Didžiojo karo muziejuje.
Veikalą sudaro 5 skyriai su 229 iliustracijomis. Pirmame skyriuje kalbama apie pabūklus, jų panaudojimą, o svarbiausia apie matavimo vienetus, kuriuos autorius siūlė susisteminti, kad skirtingų šalių artileristai ir pirotechnikai pagal turimą formulę galėtų pasigaminti fejerverkų ar kitų cheminių medžiagų užtaisus, o matų nevienodumas tam trukdė. Antrasis skyrius – degiųjų medžiagų panaudojimas ir gamyba. Trečiasis skirtas raketų konstrukcijoms. K. Simonavičiaus pirmasis surinko ir apibendrino visas žinias apie raketas, išpopuliarino kieto kuro (parako) reaktyvinį variklį, su visais brėžiniais pateikė nuosekliojo jungimo daugiakopės raketos principą, kuris vėliau jį ištobulinus atvėrė kelius į kosmosą. Ketvirtajame skyriuje rašoma apie fejerverkų ir kovinių sviedinių sandarą, o penktajame apie įvairias karines ir pramogines pirotechnines mašinas ir pabūklus.
Manoma, kad K. Simonavičiaus gimė gana neturtingoje smulkiųjų bajorų šeimoje, kurios nariai, kaip įprasta, dažniausiai pasirinkdavo karinę tarnybą. Pasirinkta tarnystė K. Simonavičių atvedė iki Karališkosios artilerijos generolo pavaduotojo pareigų. K. Simonavičius buvo ne tik kariškis, bet ir mokslininkas. Jo artilerijos veikalo tekstas liudija jį buvus ne tik karinės artilerijos genijumi, bet ir didžiu eruditu, puikiai išmanančiu ne tik karo meną bet ir filosofiją bei laisvuosius menus. K. Simonavičius gerai išmanė to meto mokslinę literatūrą. Puikų autoriaus apsiskaitymą iliustruoja ir daugiau nei 200 cituojamų autorių, tarp kurių tiek antikos klasikai Ovidijus, Horacijus, Aristotelis, Vegecijus, Seneka, Eusebijas, tiek ir renesanso mokslininkai Georgijus Agrikola, Leonardas Fronspergeris, Marijus Betinis, Galileo Galilėjus. K. Simonavičius vienas pirmųjų mokslininkų, kuris rėmėsi ankstesnių autorių darbais, nesisavindamas jų minčių ir atradimų. Rašytojas išmanė ne tik artileriją, bet ir aritmetiką, geometriją, mechaniką, statiką, hidrauliką ir pneumatiką, buvo puikus civilinės ir karinės architektūros specialistas, puikiai suprato karinės taktikos vingrybes.
Kazimiero Simonavičiaus leidinio „Didysis artilerijos menas“
pristatymo programa
2018 m. liepos 5 d. 13.00 val.
Vytauto Didžiojo karo muziejaus (VDKM) sodelyje
13.00 val. – XVIII a. pabūklo salvė.
Vytauto Didžiojo karo muziejaus didžiojoje salėje
Svečius pasitinka XVIII a. istoriniais drabužiais apsirengę muziejaus darbuotojai.
13.05–13.07 val. – XVIII a. karinis maršas. XVIII a. pab. LDK kariuomenės artileristų uniformomis apsirengę Kauno karo istorijos klubo nariai įneša K. Simonavičiaus veikalą „Didysis artilerijos menas“.
13.07–13.15 val. – LR Seimo narių, Krašto apsaugos ministerijos atstovų žodis.
13.15–13.19 val. – VDKM Karybos istorijos skyriaus vedėjos Linos Kasparaitės-Balaišės žodis.
13.19–13.25 val. – K. Simonavičiaus veikalo „Didysis artilerijos menas“ vertėjo Sigito Lūžio žodis.
13.25–13.29 val. – leidinio „Didysis artilerijos menas“ konsultanto Jurgio Norgėlos žodis.
13.29–13.34 val. – leidinio „Didysis artilerijos menas“ konsultanto Almanto Kulbio žodis.
13.34–13.37 val. – Kazimiero Simonavičiaus universiteto (KSU) rektoriaus prof. dr. Arūno Augustinaičio žodis.
13.37–14.30 val. – KSU parengtos kilnojamosios iliustracijų iš K. Simonavičiaus leidinio „Didysis artilerijos menas“ parodos ir dokumentinio filmo apie K. Simonavičių peržiūra.
Kava/arbata.
O mano kartos “spaliukams- lenino anūkams” grūdo į makaules, kad tik Ciolkovskis pradžių , pradžia.
O kaipgis! Знамо, Циолковский! Потому что другого быть не может, и не бывает ни-ког-да! 🙂
Labai šaunu, kad randa tokias reikšmingas spragas, dėl kurių žioji didžiulės properšos mūsų žiniose apie save kaip tautą. O juk jau bent porą dešimtmečių tai galėjo būti moksleivių „topas”, vaikų bandymų dalykas, jei pagal šį veikalą būtų sukurta įv. amžiaus vaikams pritaikytų mokslo populiarinimo knygelių, animukų, komiksų, kompiuterinių žaidimų, platforma jų bandymams patiems virtualioje erdvėje „pastatyti” įv. skraidančius aparatus, „skristi” su jais į „planetas”, ten susitikti su tos planetos čiabuviais, surengti mokslo konferenciją ir t.t.
Kai 1991 metais vešėjau JAV. Kai giminaičiui ištariau apie LIETUVĮ – raketų kūrėją SIMANAVIČIŲ, jis atrėžė – lietuviai nieko ir niekada nebuvo sukūrę! Bandžiau jam vardinti – Krivių Krivaičius Vandenorių (1100 m.pr.m.e.) palikusi pasauliui epus “Iliadą” ir “Odisėją”, Krivių krivaitį SIELMOKŠĮ (sielų mokytoją), apie kurį HERODOTAS buvo pareiškęs: “Taip ir nesupratau – ar jis buvo dievas, ar pusdievis?”. O kur Krivių Krivaitis METONIS (300 m.pr.m.e.) pirmasis apskaičiavęs METŲ laiką?! Kur Kr.Kr. DIDONIS, kuriam Vokietijoje buvo supiltas PILKAPIS?! Ir t.t. ir t.t. Kada LIETUVOS mokslininkai atsitokės ir atsigręš į mūsų seniausiąją ir turtingiausiąją praeitį, kuri iki šiol mažai kam yra prieinama VAKARŲ archyvuose?! O jeigu prieinama, be SENIAUSIOS ŽEMĖJA LIETUVIŲ KALBOS jie NEPRABILS NIEKADA!
Ir, beje, ARABAI beigi JAPONAI tuos archyvus apie mus naršo. Bet ne mūsų mokslininkai. Mūsiškiai net Vasario 16-sios Akto sugebėjo nerasti.
Mokyti vyrai ir moterys, įskaitant numanomus arba esamus A. J. Greimo mokslo pasekėjus semantikus tokius kaip Ignotas Žiogelis (Ignatius Donnely, Atlantologijos tėvas), Juozas Šeimys, Romualdas Zubinas, Romualdas Grigas, Liudas Mažylis, Valentinas Dilginas, Rimutė Rimantienė, Rimantas Balsys ir t. t., kurie tyrimuose vadovaujasi mintimi “Ieškok prasmės”, geba grąžinti mus toli iki MIndaugo ir arti iki Alfredo Bumblausko istorijos laiptų. Žydai dvidešimtmetės holokausto aukos poetės, rašiusios lietuviškai, pas mus iš Amerikos atvykę ieško, dėmesį taip savo tautos istorijai skirdami, o dauguma mūsų istorikų turškiasi tik savo senai apgintų disertacijų kloduose, tuo stabdydami lietuvių kultūros istorijos tyrimų vyksmą. Tad nieko stebėtina, kad mokslo jaunimas veržiasi į universitetus, kuriuose nėra, kaip pas mus, lenkiško, vokiško, vatikaniško arba rusiško senosios mūsų kultūros istorijos interpretavimo faktuose. Padėtis pasikeis, grįžus jiems atgal dirbti universitetus. Grįš tada į mūsų kultūros mokslo istoriją ir Egiptas, ir Graikija, Lenkija, Ukraina, Vokietija, Rusija bei Japonija, prieš 10 tūkst. m. kalbėję arba bent supratę lietuviškai su tarmėmis. Grįš tada į mūsų kultūros istoriją ir dabartinių jos vystymo pirmeivių darbai. Beje, gal atsakys molėtiškių istorijos mokytojai ekspertai, kodėl Molėtuose iki šiol nėra paminklo Ignotui Žiogeliui. Juk, jų pareiga, jeigu užsiima tobulinimuisi savišvieta, skatinti savivaldybę tokį paminklą statyti. Apkerpėjo, matyt, arba susivėlė ginčuose kelti atlyginimą.