V. Bagdonavičius. Pirmosios lietuviškos dainų šventės – Mažojoje Lietuvoje (nuotraukos)

Įsibėgėja įspūdinga dainų šventė „Vardan tos…“

Liepos 4 d. – Teatro diena. Joje minint Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, bus pagerbtas ir Mažosios Lietuvos mąstytojas, humanistas, rašytojas Vilhelmas Storostas-Vydūnas –  įspūdingai pažymėtos jo 150-osios gimimo metinės. Tos dienos programą sudaro aštuonios dalys ir finalas „Amžinas keleivis“. Katedros aikštės, Pilių teritorijos, Bernardinų sodo scenose vaikų ir jaunimo teatrai pasirodys dviejose dalyse – „Mes Lietuvos vaikai“ ir „Lietuva, Tėvyne mūsų“. Lėlių teatrus suburs „Tvirta dora, rankoj ranka“, jie vaidins Vydūno dramas arba spektaklius pagal jo kūrybą.

Suaugusiųjų teatrai parodys originalius publicistinius vaidinimus, kuriuose veiks prie Lietuvos valstybės kūrimo prisidėję asmenys. Šių vaidinimų pagrindinis veikėjas bus Vydūnas. Aukštaitijos teatrus pamatysime programos dalyje „Iš svajonių gimsta tikrenybės“, Dzūkijos – „Mumyse yra pasaulio galės“, Žemaitijos ir Mažosios Lietuvos – „Žmonės gintaro šalies“, Suvalkijos – „Mūsų siela gali dar aukščiau pakilti“. Vydūno dramaturgiją pasirinkę teatrai pasirodys programos dalyje „Žmogus – veiksnys kūrybos vyksme“. Klaipėdos universiteto Menų akademijos Teatro katedros studentai taps Teatro dienos programą vienijančiais filosofais.

Teatro dieną vainikuos Katedros aikštės Didžiojoje scenoje vyksiantis vaidinimas „Amžinas keleivis“. Visi Teatro dienos dalyviai – 100 teatrų (1400 vaidintojų) – atliks kompozitorės Nijolės Sinkevičiūtės muzikinę kompoziciją „Lietuva brangi šalele“ ir atsisveikins su simboline Vydūno arfa, išplukdydami ją Vilnelės upe ateities kartoms…

Norime priminti, kad chorinę ir teatrinę dalis turinčios pirmosios lietuviškos dainų šventės baigiantis XIX šimtmečiui prasidėjo Mažojoje Lietuvoje, o jų dirigentas ir režisierius buvo būtent Vydūnas. Jis buvo ir didžiosios šių švenčių repertuaro dalies autorius. Taigi ši dainų šventė prasminga ir tuo, kad yra tarsi didingas paminklas jam ne tik kaip mąstytojui ir dramaturgui, bet ir kaip lietuviškųjų švenčių pradininkui. O tos šventės buvo veiksmingos tautos gyvybingumo, vieningumo palaikytojos bei jos kūrybiškumo  apraiškos.

Tegu apie tai primins viena iš ankstesniųjų  „Donelaičio žemės“ publikacijų

V. Bagdonavičius Pirmosios  lietuviškos dainų šventės –  mažojoje Lietuvoje

XIX a. pabaigoje Mažojoje Lietuvoje ypač sustiprėjo tenykščių lietuvių nutautinimas. Jų gimtoji kalba ujama iš mokyklų, bažnyčių, viešojo ir netgi privataus gyvenimo. Tačiau tautinė priespauda dalį lietuvių tarsi pabudino iš ramios būsenos ir kėlė aktyvesnį pasipriešinimą, tapusį gyvu kultūriniu sąjūdžiu. Kultūrinis prūsų lietuvių gyvenimas tik dabar tepasidaro kiek organizuotesnis . Iki šiol jis tilpo liaudies papročiuose, tradicijose, tautosakoje. Tačiau stiprėjant priespaudai, ir šie dalykai ėmė greitai nykti. Norint išlikti, reikėjo imtis organizuoto kultūrinio veikimo, kurio viena iš formų tapo lietuviškos šventės.

1885 m. pradžioje Tilžėje įsikūrė pirmoji kultūrinė draugija „Birutė“, kurios svarbiausias uždavinys buvo stiprinti lietuvybę, ugdyti gimtąją kalbą, supažindinti tautiečius su tėvų ir protėvių kultūra ir praeitimi.

 „Birutės“ veikloje ypač aktyviai reiškėsi Martynas Jankus, Vilius Bruožis, Dovas Zaunius, Jurgis Lapinas, Jurgis Zauerveinas, o artėjant įsikūrimo dešimtmečiui, sumanyta gražiai tą sukaktį paminėti. 1895 m. vasario 17 d. Tilžėje Šaulių name buvo surengta jubiliejinė „Birutės“ šventė, į kurią suplaukė keli šimtai lietuvių. Jiems buvo parodytas vaidinimas – Aleksandro Fromo-Gužučio drama „Išgriovimas Kauno pilies“ ir padainuota keliolika lietuviškų dainų, kurias atliko Tauragės žemaičių giedotojai .

Programa svečiams labai patiko, jie prašė rengėjų daugiau tokių švenčių. Buvo nutarta kasmet rengti po dvi dideles lietuviškas šventes – vieną žieminę, kitą vasarinę. Ypač populiarios tampa vasarinės šventės, kurios dažniausiai rengiamos parke. Be choro ir vaidintojų jose koncertavo ir karinis orkestras, būdavo sakomos kalbos, vakare vykdavo fejerverkai. Visas teatrinis ir koncertinis darbas tenka Vydūno vadovaujamai 1895 metams baigiantis pradėjusiai veikti Tilžės lietuvių giedotojų draugijai. Jos įstatuose svarbiausiu uždaviniu užsibrėžiama „giesmėmis, dainomis ir visokiais ypačiai dramatiškais vaidinimais meilę į lietuvių kalbą ir tautą žadinti ir tuomi lietuvių kilmę į garbę iškelti“. Vaidinimams dramas ėmė rašyti pats draugijos vadovas Vilhelmas Storostas, vėliau pasirinkęs literatūrinę Vydūno pavardę.

Iki Pirmojo pasaulinio karo draugijos veikloje nebuvo jokių pertrūkių. Vien Tilžėje būdavo vidutiniškai suruošiama po 2 dideles šventes ir 4 vakarus. Šventės ir vakarai vykdavo daugiau kaip dvidešimtyje Mažosios Lietuvos vietų – dažniausiai Klaipėdoje, ant Rambyno, Šilutėje, Ragainėje, Kaukėnuose, Smalininkuose, Lazdynuose, Skaisgiriuose, Žiliuose ir kitur. Vasarinės tilžiškės šventės vykdavo Jokūbynės parke. Jos kaip ir šventės ant Rambyno būdavo ypač įspūdingos.

Vadindamiesi šventėmis, giedotojų renginiai su kaupu pateisindavo šio pavadinimo prasmę. Lietuviai į juos eidavo ne tiek kaip į koncertus ar spektaklius, o būtent kaip į šventes, kuriose atsigaudavo dvasiškai, pabendraudavo su tautiečiais, pasijausdavo esant dar gyvą ir gausią savo tautinę bendriją. Viršūnę pasiekė 1907 m. rugpjūčio 4 d. šventė Tilžėje – suplaukė daugiau kaip 4000 žmonių. Joje ypatinga buvo ir tai, kad tautiniais rūbais apsirengusios moterys buvo leidžiamos be bilietų ir jomis parkas mirgėte mirgėjo.

Daugybei lietuvių giedotojų renginiai būdavo kaip šeimos šventės, į kurias suvažiuodavo giminės, kad pasimatytų. Svečiuodavosi ir Vokietijos gilumoj apsigyvenusių lietuvių, kurie suagituodavo į šventes eiti ir vietos giminaičius. Apie šventes geras garsas sklido ne tik  Mažojoje, bet ir Didžiojoje Lietuvoje.

Dainuojamam giedotojų repertuarui, kuris, anot Vydūno, buvo „ dažniausiai vyriausias švenčių ir vakarų dalykas“, panaudodavo  V. Kudirkos, S. Šimkaus, M. Petrausko, Č. Sasnausko, M. K. Čiurlionio. T. Brazio harmonizuotas liaudies dainas, tačiau pagrindinę jo dalį sudarė tilžiškių muzikų V. Volfo, K. Janco, paties Vydūno ar jo brolio Alberto harmonizuotos liaudies bei Vydūno žodžiais sukurtos dainos. Tiek perdirbtais liaudies dainų, tiek originaliais tekstais Vydūnas siekė pabrėžti dorovinius dalykus, žadinti tautinę lietuvių savigarbą, meilę Tėvynei, atkreipti dėmesį į protėvių dvasines vertybes, į gimtosios kalbos bei dainų grožį.

Jau senatvėje, prisimindamas su giedotojais nuveiktą darbą, Vydūnas rašė: Labai džiaugiaus, pasiekęs lietuviškumui pagarbos. Juk iš visų pastangų buvau pasidarbavęs. Lietuviai galėjo savo lietuviškumu gėrėties.  Tai ir buvo pats svarbiausias pirmųjų lietuviškųjų dainų švenčių rezultatas. Norėtųsi, kad jų aidas niekad nenutiltų ir šiandieninių Donelaičio bei Vydūno žemės ainių sielose.

Donelaičio žemė, 1994 m. birželis, Nr. 6(14)