Birželio 2 d. dr. Vykintas Vaitkevičius Akmenės krašto muziejuje skaitė paskaitą „Trumpa šventviečių istorija“. Kviečiame savo skaitytojus paklausyti šios paskaitos videoįrašo, kurį nufilmavo Arūnas Ostrauskis. Kad būtų jums lengviau ir kad jus suintriguotume, pateikiame pranešimo labai trumpą santrauką, prašome atkreipti dėmesį, kad paskaitos pabaiga itin sutrumpinta, išklausykite video iki pabaigos.
Apibūdindamas Lietuvos šventvietes, dr. V. Vaitkevičius kalbėjo, kad tyrinėjant šventvietes susitinka įvairūs mokslai. Kai kurios gamtos vietos ypač svarbios, sukariame kelis šimtus kilometrų, kad atsidurtume šalia ąžuolo, šaltinio. Ir tai ne romantika, tai ryšys. Kai kurios gamtos vietos yra siejamos su religiniais jausmais. Šventumas kyla kaip religinis patyrimas. Žemė turi begalę vardų: gatvių, aikščių, parkų pavadinimai. Visos svarbios vietos turi vardus. Erčia – tai tuštuma tarp vietų, kurios neturi vardų. 1935 m. mūsų seneliai rinko vietų vardus, pildė anketas. Lietuvos žemės vardynas – iki pusės milijono vietovardžių. Apleistame, išmirusiame kaime užsimerkęs gali parodyti, kur yra viena ar kita vieta, nors įvyko melioracija. Miške vietiniai žmonės irgi parodo vietas. Dabar telefonu galima susirasti vietas, internete taip pat yra žemėlapiai, net važiuodamas į kokią nors konkrečią vietą skambini žmogui ir seki žemėlapį.
Šventvietes žmogus gali susapnuoti. Taip jis atsiranda jose nuvestas pagalbininkų – mirusieji, protėviai, dievybės ateina į pagalbą ir žmogui per sapnus gali pasakyti, kad yra vietos, kurios jam padės. Ir tai nėra išrinktųjų teisė ar galimybė. Tai yra ypatinga akimirka. Šventvietė būna sugriauta, užauga arba išnyksta medžiai, akmenys yra skaldomi, šaltiniai keičia vagą, bet šventvietė išlieka ir dažnai ji įgyja kitą formą. Dažnai žmonės įgyja žinojimą jau namuose, grįžę iš šventvietės. Jie supranta, kaip toliau gyvenime elgtis.
Kaita – nuolat mus lydintis faktas. Nuo seno žinoma šv. liepa. Ji sunyko. Į jos vietą pastatomas akmuo, koplytėlė, kol liepos atžalos neužaugs ir neapglėbs koplytėlės. Šalia ir bažnyčia stovi. šv. ąžuolas, mačiau jį nudžiūvusį. Praeis 30–50 metų ir naujas ąžuolas perims pagarbą, prieraišumą. Šventumas perkeliamas.
Šventvietės savaime nėra stabai, kuriose lankose dievai – ir dievai, ir mirusieji, tai – buveinė, būstas,mes savo mintis siunčiame toms būtybėms, kurios reiškiasi. Pvz., Prezidento Smetonos dvaras. Akmuo, padalytas į daugelį dalių, išlieka kolonose, bažnyčiose, pamatuose – taip yra su akmeniu.
Šventai vietai reikalingas žmogus – atveda, atkapsto dumblą, išvalo šaltinį ir jis atgyja, vieta pradeda veikti.
Akmenų istorijos įdomios. Akmenys su duobute, duobutėmis 3000–4000 metų senumo. Susiję su religine patirtimi. Žmonės neatpažįsta duobučių. Jeigu paaiškini, tai tada supranta, kad tokiam akmeniui reikia garbingos vietos, reikia tartis, kad gal akmenį reikia guldyti, kaip jis gulėdavo, taip šventumas gali atgyti. Šias duobutes vadindavo velnio kulnais, Marijos globojimo žymom. Dabar taip nebevadina. Neturi pasakojimų, neapsireiškia sapnuose. Žmonės nori laikyti akmenis savo darželiuose, kartais žmonės su jais labai susigyvena. Iš vieno žmogaus pavogė akmenį – jis net susirgo, tai žurnalistė surado jam jo akmenį. Gyvenimas tęsiasi.
Yra dar viena įdomi akmens istorija. Vienoje šeimoje akmuo būdavo perduodamas iš kartos į kartą per moterišką liniją, jei ne dukrai, tai marčiai tada. Iki 1979 metų. Kartais būdavo skolinamas pavasario šventei. Jeigu pusbernis jį pakeldavo, tai jau būdavo priimamas į vyrus – vadinamoji iniciacija. Tas akmuo buvo laikomas, pusiau juokais, pusiau rimtai, šeimos laime. Kai jis prapuolė, paskutinė paveldėtoja sako, kad jai nesiseka, kad ji liko neištekėjusi. Ji vis dar užsiima jo paieškomis. 1979 m. jį norėjo nuvežti į muziejų, jis ir pradingo.
Kartais atsiranda ratas žolėje. Žolės ratas, fėjų ratais Europoje vadinama. Paprastose vietose tų ratų nėra, tik šventvietėse.
Sunku paaiškinti šventvietes, nė vienas mėginimas paaiškinti religiją nesibaigė sėkmingai.
Dar vienas įdomus dalykas – pėdos akmenyje. Ar tai reiškia, kad akmenys buvo minkšti ir kažkas vaikščiojo jais? Daug tokių akmenų Azijoje, Amerikos žemyne, Europoje, taip pat ir Lietuvoje, į rytus tokių akmenų ženkliai sumažėja. Tai dievų, mirusiųjų palikti ženklai. Štai akmuo nuotraukoje – keturios pėdos, kairė, dešinė. Kaip žemės dievo, viena koja didesnė, kita mažesnė, požemio dievams tai būdinga. Pėdos akmenyje – įdubusios.
Šiurkiškių pušys suaugusios viršūnėmis ir sudaro vartus. Tik atsidūręs prie jų užverti galvą ir matai vainiką, tokioje padėtyje žmogus būna labai retai. Gali praeiti pro jas. Du žmonės gali praeiti pro jas. Tai durys, anga. Gali peržengti ir atsidursi kitoje erdvėje. Sąlytis su kitu pasauliu. Opozicija aukštai – žemai. Šv. laikas būdavęs prieš Velykas – nuo didžiojo ketvirtadienio iki sekmadienio. Nes krikščionių dievas tuo metu yra miręs. Atsiranda vakuumas, tuštuma. Tokiu metu galima lankyti tas vietas, saulei tekant ar saulei leidžiantis. Šventose vietose reikia elgtis vadovaujantis savo nuojauta. Sakoma, kad galima drabužius per angą prakišti, ligų atsikratyti.
Profesorė Daujotytė sako, kad galima atskleisti žinias, apie kurias net ir nebuvai žinojęs.
Štai seniausias Žemaitijos ąžuolas. Įskilęs labai, senas, vienuolynas nupjauna viršūnę, kelia koplyčią. Prasivėręs ąžuolas – tai durys į kitą pasaulį. Šv. vietose galima įgyti tai, ko stokojama.
Neries ir Šventosios santaka – vieta, kur upės susikerta į vieną – yra ypatinga. Tai irgi durys, tai yra ta vieta, kuri išneša upes į plačius vandenis ir mūsų siekiai gali išsipildyti.
Akmuo su dubeniu – šventvietės akmuo, dubuo, skirtas pirmam perkūnijos vandeniui, lietaus vandeniui.
Yra dar vadinamieji Saulės broliai. Vaivorykštė siejama su deive Laima. Štai nuotraukoje yra užfiksuotas rūko lankas, kaip vaivorykštė, tik be jokių spalvų. Pereini lyg pro vartus. Daugelis dalykų vyksta žmonėms to nematant. Šventvietės yra laimingos vietos – žmogus atgauna jėgas, pajunta pilnatvę ir sielos ramybę. Nevyksta blogi dalykai tose vietose.
Rambynas labai žinoma Lietuvos šventvietė, mokytojas Gizevijus taip aprašė jį „mūsų seneliai, taip girdėti lietuvius pasakojant, dažnai pasakodavę, kad mes turim aukų akmenį saugoti, jo nepažeisti ir lengvabūdiškai ten nepasijuokti, neišdykauti, nesijuokti, akmuo esąs šventas ir žemė, ant kurios jis stovi, šventa. Saulei tekant ir saulei leidžiantis, tą mes patys esame matę, akmenį apimdavo neįprasta šviesa. Ligoniai ateidavo tam, kad akmenį paliestų ir pasveikę grįžtų namo. Nuotakos eidavo prie akmens ir meldė laimingos santuokos. Gimdyvės meldė sveikatos ir palaimos naujagimiams. Ten, kur žmogiškas protas negalėdavo padėti, padėdavo akmuo, pas kurį žmonės su didžiuliu tikėjimu keliaudavo. Prie akmens pasirodydavo rūsti būtybė, kuri nė neprašoma apsireikšdavo kokiais ženklais ar žodžiais laukiamą žinią apreikšdavo”.
Šventumas yra. Ir santykis su šventumu nedingęs. Žmonės yra 3 hektarų švento ąžuolyno paveldėtojai, dabar jo likę tik tiek, jie nesutinka jo parduoti, nes jis neturi kainos.
Žinomas akies formos šaltinis. Mitinės ašaros. Taip pat yra žinomos šventos pievos.
Gali būti, kad laidojimo vietos sutampa su šventomis vietomis. Yra žinoma vieta prie ąžuolo, kai žmonės prašo juos ten palaidoti, o ne kapinėse.
Taigi šventvietės skirstomos tokiais periodais:
– bronzos amžius: akmenys su duobutėmis, bronzos dirbinių aukos, Perkūno kulkos;
– ankstyvasis geležies amžius: kapmildžiai, milžkapiai;
– senasis geležies amžius – alkai, upeliai, akmenys;
– vidurinis geležies amžius – krikšto įvedimas;
– vėlyvasis geležies amžius – Romuva, šventaragiai, kuriantis valstybei;
– naujieji amžiai – apidėmės, senosios gyvenamosios vietos, šatrijos, velniakalniai, velniabalos; nuotakų kalnai; raganynės.
Parengė Beatričė Rastenytė
