Kviečiame žiūrėti Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos TV studijoje filmuotą naują vaizdo įrašą.
1889 m. „Varpo“ pirmajame tome Ernestas Weyeris pristatė skaitytojams Tilžėje veikiančią „Knyginyčią“ („Kniginyczia“), lietuviškai spausdintomis knygomis prekiaujančią. Po dešimtmečio, pradėdama apsakymu „Ties uždaryta langinyčia“ („Prie užvertos langinės“), į „Varpo“ puslapius atėjo Žemaitė.
Viktorija Daujotytė rašė apie Žemaitę: „Praėjus šimtmečiui, būtinajam klasiko slenksčiui, laikas tai, kas parašyta, ima keisti, transformuoti, formuoti naujas reikšmes ir jų atspalvius. Bet šis procesas vyksta tik kultūros žmonių, skaitytojų ir tyrinėtojų, pastangomis… Šiuo požiūriu Žemaitės padėtis atrodo išskirtinė. Kuo nors, kuriuo nors savo talento ypatumu ji buvo ir lieka nepatogi…“
Ginas Dabašinskas, Vilija Baublytė ir Arūnas Brazauskas „Knyginyčioje“ padarė pastangą, sukėlusią nepatogumą jiems patiems: kaip prisipažinti, kad grįžtama prie Žemaitės po daugelio metų, netgi dešimtmečių pertraukos?
Ilgai trukusio neskaitymo pranašumas: naujas prisilietimas žadina improvizacijas. Pašnekovai lieja savo įžvalgas: Žemaitė ir „lauko akmenėlis“ be vidinės refleksijos, ir Šarūno Barto kino kalbos šaknis.
Šeimyninė meilė, santarvė beigi darna podraug su svetimavimu – gyvenimo spektras laimėje nutekėjimo (pridurkime – ir susidėjimo). Tai ir Žemaitės spektras, kurio kraštai – sutuoktinis Laurynas Žymantas ir trimis dešimtmečiais jaunesnis mylimasis Konstantinas Petrauskas. Ar litvomanija ir tai, ką vadiname žmogiškąja meile, nėra tos pačios aistros liepsnos?
Nuo mokyklos, mokytojų ir pažymių seniai emancipuoti pašnekovai savo noru krauna ant stalo mokyklines knygas. Kokia tai paslaptis – Julija Žymantienė-Žemaitė?
Linkime malonaus žiūrėjimo.
