Menininkė Inga Rebrova įkvėpimo semiasi iš japoniškų sakurų (video)

Pavasaris – žydėjimo ir prisikėlimo laikas. Tai taip pat ir meno laikas, nes pavasario žaluma ir žiedai įkvepia menininkus didiems darbams – snausti nėra kada, viskas kartu nubunda su gamta. Lietuvoje jau žydi taip lietuvių pamėgtos sakuros, kasmet suburiančios vis daugiau gerbėjų. Jas senokai pamilo ir talentinga menininkė Inga Rebrova, dabar sakurų tematika atsispindi ir jos gabaritiniuose paveiksluose, kuriuos ji tapo net ir Čijunės Sugiharos sakurų parke, susiliejusi su gamta. Dalinamės įspūdžiais ir akies krašteliu žvelgiame į menininkės tapomus paveikslus.–  Neseniai turėjote etiudą Čijunės Sugiharos parke, kokie jausmai tapant šiuos žydinčius medelius, kai gali matyti juos tiesiai prieš akis?

– Tai nepakartojamas jausmas, kai susilieji su gamta ir tapyba. Sakura – mistinis medis, būti šalia jo – tai dangaus būsena. Tapyba gamtoje skiriasi nuo tapybos studijoje. Tu girdi paukščius, miestą, vėją. Užuodi žiedlapių kvapus, susimaišiusius su žmonių ir miesto kvapais. Jauti vėją plaukuose ir kaip saulė bučiuoja skruostą. Nuostabus jausmas.

– Kuo jus taip įkvepia sakuros?

– Sakuros mano gyvenime atsirado dar tuomet, kai mokiausi Vilniaus dailės akademijoje ir susidomėjau kinų bei japonų kultūra. Pradėjau lankyti tradicinės kinų tapybos kursus, taip užsimezgė ryšys tarp manęs ir sakuros. Man šis medis – tvirtumo ir grakštumo įsikūnijimas.

– Ką esate įdomaus girdėjusi apie sakuras mene?

– Sakurų motyvus, o ypač jų žiedlapius galima sutikti ir madoje. Lankstomi origami, iš audinio kuriamos couture kolekcijos. Rytų tapyboje tai neatskiriamas simbolis. Skaičiau, kad net nindzių vienas iš ginklų pagamintas pagal sakuros žiedlapio formą (juokiasi).

– Jūs taip pat lankėtės naktiniame sakurų žydėjimo renginyje Botanikos sode, Vingio parke. Kokie įspūdžiai?

– Akimirką net pasijaučiau kaip Japonijoje (šypsosi). Atvykau, kai jau buvo sutemę ir kelias link sakurų jau buvo mistinis. Japoniškos muzikos garsai net perėjo per visą kūną. Apšviestos sakuros atrodė labai didingai, kaip iš pasakos. Rausvos, baltos… Ir tradicinis šokis pievelėje tarp medelių buvo labai jausmingas.

– Ar sudėtinga tapyti sakuras? Ką jaučiate, kai kuriate paveikslus?

– Nežinau, ar sunku dabar, bet kai mokiausi, buvo nelengva. Kai pradedu tapyti, aš ištirpstu svajonėse, tarsi atsiduriu kitoje erdvėje, pasineriu į prisiminimus, svajoju. Tuomet seku savo pojūčius. Niekada nežinau, koks bus galutinis rezultatas, tiesiog įsijaučiu į spalvas ir formas. Labai imponuoja muzika, kurios tuo metu klausausi. Man patinka išjausti darbus ir nesvarbu, ką kurčiau, ar tai būtų rūbai, ar paveikslai.

– Jūsų tapyba žavisi įvairūs žmonės. Kodėl jiems patinka sakuros? Kokius gi komplimentų gaunate?

– Tapau ne tik sakuras, mano tapyboje taip pat dominuoja modelių siluetais apjungta tapyba. Manau, žmonėms patinka jausmas, kurį perteikiu drobėje. Kiekvienoje drobėje palieku dalelę savęs. Ir visi žavisi lengvu potepiu bei lengvomis, skaidriomis spalvomis. Aliejiniais dažais lieju tarsi akvarele. Komplimentai būna įvairūs, bet dažniausiai tenka girdėti, kad mano darbai labai „fashion ir Fancy“ (šypsosi).

– Galbūt žadate aplankyti Japoniją?

– Taip, turiu svajonę nuskristi ten pavasarį, kai žydi sakuros ir papietauti po jomis, o gal ten ir pasilikti, negali žinoti. Esu keliautoja. Mylių įvairias kultūras vieną dieną – Vilniuje, o kitą – jau kitame pasaulio gale….

– Kokią gražią istoriją esate girdėjusi, mačiusi apie sakuras: legendos, filmai …?

– Vienas mėgstamiausių mano filmų – „Geišos išpažintis“ labai jautriai ir jausmingai perteikta istorija, kostiumai, vaizdai. Šiame filme negaliu atsižiūrėti į šokį, kai pagrindinė veikėja šoko per savo geišos debiutą. Tai kažkas nerealaus, kai pritrūksta įkvėpimo, vėl grįžtu prie šio filmo.

– Kartu kuriate ir naują šiko suknelių kolekciją su tapybos elementais?

– Mano naujoji kolekcija bus šešių modelių meno išraiška. Kiekvienas modelis – tarsi paveikslas, įkūnijantis tam tikrus personažus ir jausmus. Lengvas konstrukcijų ir tapybos žaismas tarpusavyje. Audinys bus šilkas – tai megstamiausias mano audinys, nes jis šoka tarsi muzika. Gegužės gale pristatysiu kūrinius meniškame renginyje Vilniuje, „Stikliuose“.

– Ką manote apie mados tendencijas šią vasarą?

– Jei atvirai, tai nelabai jas seku (šypsosi) aš futuristė! Man visada patiko būti arba mados priekyje, arba gerokai atsilikti nuo jos, bet niekada paskui ją. Apskritai, pagrindinė dabartinė mados tendencija – tiesiog būti savimi ir kuo toliau, tuo daugiau matau žmonių laisvai ir kūrybiškai išreiškiančių save per aprangą ir jos detales. Aklas mados sekimas, mano manymu, tai jau šioks toks sutrikimas (juokauju).

Sakurų tapyba parke: