Balandžio 23 d. 18 val. Kauno įgulos karininkų ramovėje (A. Mickevičiaus g. 19) įvyks Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui skirto renginių ciklo „Lietuviškasis identitetas: 100+100“ susitikimas „Baltiškoji tapatybė – istorinis reliktas ar gyvenimo būdas?“
Susitikime dalyvaus ir apie baltiškąją tapatybę pasisakys net 4 dalyviai: internetinio portalo Alkas.lt vyriausiasis redaktorius, etnokosmologas ir aktyvus baltiškosios kultūros puoselėtojas Jonas Vaiškūnas, baltistas VDU Letonikos centro vadovas, habilituotas mokslų daktaras, asociacijos „Lietuvos ir Latvijos forumas“ pirmininkas Alvydas Butkus, muzikantas, kūrėjas, vienas grupės „Atalyja“ lyderių ir grupės „Skylė“ bosistas, lietuvių liaudies dainų ir senosios lietuvių kultūros puoselėtojas Gediminas Žilys ir skulptorius, istorikas antropologas Vytautas Musteikis.
Bus ieškoma atsakymų į klausimus: Ar jaučiamės esą baltai ir kas gi yra baltiškoji tapatybė? Ar tikrai Lietuva ir Latvija – neatskiriami „broliukai“? Kur dingo kitos baltų gentys? Ar įmanoma kalbėti apie baltišką tapatybę neliečiant religijos? Koks yra tapatybės santykis su religija? Galiausiai, ar baltiškosios Mūsų šaknys gyvos lietuvio kasdienybėje, ar pasilikusios kažkur istorijos užmarštyje?
Paskaitų ciklą „Lietuviškasis identitetas: 100+100“ rengia Lietuvos šaulių studentų korporacija „Saja“. Saja – tai tarptautiniam žodžiui „korporacija“ sukurtas lietuviškas atitikmuo, prigijęs kaip korporacijos pavadinimas. „Saja“, skatina burtis studijuojančius šaulius ir atstovauti akademiškąją pusę, šviestis patiems ir šviesti visuomenę, aktyviai dalyvauti kultūrinėje veikloje.
Studentų korporacija „Saja“ tokius paskaitų ciklus rengia kiekvieną pavasarį. Kiekvienais metais pasirenkama visas paskaitas vienijanti potemė – atspirties taškas tapatybės paieškoms. Du metus iš eilės „Saja“ paskaitose gilinosi į potemę: „Stiprybės paieškos – šaknyse“, o praeitais metais buvo pasirinkta potemė: „Per lūžtantį iliuzijų ledą“. Šiais metais, norėdami savo renginius paskirti Lietuvos šimtmečiui, studentai pasirinko gana paslaptingą derinį: 100+100. Tai užuomina, jog bus kalbama ne tik apie praėjusį šimtmetį, bet bus apmąstoma kaip šiandieniniai pasirinkimai ir sprendimai įtakos lietuviškąją tapatybę po 100 metų.
Pirmasis renginys „Kas yra identitetas postmodernioje visuomenėje?“, kuriame diskutavo istorikas, Vilniaus universiteto dėstytojas ir šių metų „Nepriklausomybės premijos“ laureatas dr. Norbertas Černiauskas ir žurnalistas, filosofas, teol. lic. Valdas Kilpys, kvietė drauge bandyti apčiuopti tapatybės sąvoką ir svarstė, kaip ji kinta ir kas reguliuoja jos svirteles, kokiomis vertybėmis besiremiantis postmodernus žmogus geba tvirtai ir laisvai apsispręsti dėl savo tapatybės globaliame pasaulyje.
Iš viso ciklą sudaro 6 susitikimai, vykstantys kas savaitę. Ciklo temų eiliškumas toks:
1. „Kas yra identitetas postmodernioje visuomenėje?“
2. „Baltiškoji tapatybė – istorinis reliktas ar gyvenimo būdas?“
3. „Lietuvos tautinių jėgų aušra XXa. Reikšmė ir pasekmės.“
4. „Šiuolaikiniai lietuviško identiteto lūžiai: daug Lietuvų“
5. „Karys lietuvio sąmonėje“
6. „Lietuviškasis identitetas + 100“
„Paskaitose iš istorinių, filosofinių, karinių ir kasdieniškų perspektyvų tyrinėjame lietuviškų bruožų apraiškas istoriniuose kontekstuose, apžvelgiame lietuvio charakterį ir poelgius įvairiose situacijose, mąstome, kurie dalykai lietuvyje prigimtiniai, o kurie – įgyti iš kitų tautų ir kultūrų, bandome į save pažiūrėti iš šalies, prisiminti įvykius, kai lietuvyje netikėtai pasireiškia Vytis, o kitais kartais – Rūpintojėlis. Mes, kaip šauliai, norime pabrėžti, kad kalbėti apie tapatybė nėra tik gražus ir sentimentalus užsiėmimas su filosofiniu atspalviu. Asmens ir visos visuomenės gebėjimas įvardyti ir puoselėti savo tapatybę yra viena iš svarbesnių šiuolaikinio saugumo temų. Bendruomenė, kuri turi stiprią tapatybę ir jaučia ryšį su likusia visuomenės dalimi ir su praeities kartomis bei jų kurta istorija, yra atsparesnė tiek vidaus tiek išorės grėsmėms, nes žino, kas yra ir sergėja tai, kas sava“, – sako paskaitų ciklo rengėja, Lietuvos šaulių studentų korporacijos „Saja“ kandidatė Jovita Rutkauskaitė.
Pokalbio rengėjai norinčių dalyvauti renginyje prašo užpildyti dalyvio lapą.
‘..Bus ieškoma atsakymų į klausimus: Ar jaučiamės esą baltai ir kas gi yra baltiškoji tapatybė?..’
manau musu saknys gerokai gilesnes, nei kazkokiu ‘baltu’. pastariesiems, kaip zinia, truputi daugiau nei 150m. tai gal ieskokime savo saknu, o ne kazkokiu baltu, kuriu kaip ir niekada nebuvo, kuriuos kazkoks dede sugalvojo ir se tau- prilipo.
Esu įsitikinęs, jog su Baltiška – Keltiška savastimi ir gyvenimą sava esatimi, yra panašiai, kaip su Kristaus mokymu ir gyvenimu. Galim klausti,ar gyvenimas pagal Kristų šiandien įmanomas ? Tas klausimas iškilo pačioje krikščionybė pradžioje. Tada irgi dominavo melo, klastos, žiaurumo, godumo ir instinktų tenkinimo kultūra. Dominavo tai, ką Kristus smerkė, visos Jo smerktos nuodėmės. Ką darė tikrieji Kristaus pasekėjai – pasitraukė į dykumą. Vėliau užsidarė, atsiskyrė nuo priešiško pasaulio vienuolynuose. Tačiau atsirado ir gudročių, kurie matė Kristaus jėgą ir sugalvojo kaip ją įkinkyti į savo vežimą. Taip atsirado Bažnyčia. Gyvenanti pagal Senąjį testamentą, o paprastiems žmonėms propaguojanti Naująjį. Suderino dvi visiškas priešingybes ir užsitikrino riebų gyvenimą. Taip sakant: sukūrė dvasinį branduolinį reaktorių. Pačią esmę aprengė, paslėpė po auksiniu sarkofagu ir ėmė garbinti tai, kas matosi. Kas yra Baltiška savastis ? Ogi doras gyvenimas. Iš esmės, tai gyvenimas pagal Kristų. Štai kodėl Patackas taip stengėsi tuos du dalykus sulydyti. Bet: kaip sakė Ničė, buvo tik vienas tikras krikščionis – Jėzus Kristus ir tą patį nukryžiavo. Todėl sakau: jei atsirastų nors vienas tikras Baltas – jo lauktų Kristaus lemtis. Nebent, išeitų į dykumą ar suburtų Baltišką bendruomenę. Kuri visai nebūtinai turėtų vilkėti valstietiškas sermėgas, bet tai galėtų būti labai jaunatviški, labai šiuolaikiški, labai kūrybingi ir išradingi, turtingi ir klestintys, bet : Dori . Dori ir nepriklausomi.