V. Rubavičius. Lukiškių aikštės ateitis jau seniai buvo nulemta?

Vilniaus Lukiškių aikštę ne tik daugelis vilniečių, bet ir Lietuvos gyventojų įsivaizduoja valstybine Lietuvos aikšte. Dėl Vilniaus daug kovota su lenkais ir kentėta, Vilniaus, kaip amžinos Lietuvos sostinės, vaizdinys yra tapęs svarbiu nacionalinio tapatumo bruožu.

Tad Lukiškių aikštės tvarkybą, joje laisvės kovotojams atminti numatyto pastatyti paminklo konkursus lydintys skandalai, galop Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus ir Kultūros ministerijos vadovybės atvirai reiškiama panieka valstybingumo jausenos dar nepraradusių žmonių lūkesčiams ir Seimo priimtiems nutarimams nuskambėjo visoje šalyje.

Ne tik vadinamiesiems eiliniams Lietuvos piliečiams, bet ir daugeliui aktyvių politikų buvo nesuprantama, kodėl su tokia gyvybiškai svarbiam reikalui pasišventusių ir už tą reikalą, nelyg už laisvę, pasiaukoti pasiryžusių energija buvo puolami visi norintys, kad toje aikštėje iškiltų aiškus kritusiems už laisvę ir amžinam laisvės siekiui skirtas monumentas, kuriame būtų sukauptas tautai ir valstybei svarbus simbolinis turinys.

Pavyzdys pašonėje – Rygoje šimtmečius stovėsianti Laisvės skulptūra. Ne tik valstybiniais tituluojami ir įvairiose ministerijose bei agentūrose besidarbuojantys ekspertai, bet ir energingų „pažangiečių“ suburtos grupės žiniasklaidoje nesiliovė aiškinti, kokia atgyvenusi esanti tautinė bei valstybinė pasaulėjauta, koks netikęs moderniai, į ateitį žvelgiančiai visuomenei esąs noras statyti „balvonus“, kitaip tariant, šiokį tokį simbolinį, daugeliui visuomenės narių atpažįstamą ir paveikų turinį sukaupusius monumentus.

Pavyko susidoroti su Jonui Basanavičiui skirtu paminklu, „nutildytas“ prezidentui Antanui Smetonai skirto paminko sumanymas, tad imtasi naikinti ir valstybinės aikštės idėją bei jos simbolinį įprasminimą. Ypač aktyvus buvo ir tebėra Vilniaus meras R. Šimašius, kurio pastangomis jau įgyvendintas aikštės išvalstybinimo projektas, sudarkant jos urbanistinę istorinę struktūrą – aikštė sumažinta, išcentruota, paversta eiline tuščia miesto plyne, padengta perėjimui skirtų takelių raizginiu.

Svarbiausia sumanymo dalis įgyvendinta – Lukiškių aikštės jau nebegalima laikyti valstybine, nes tokioms aikštėms urbanistiškai būdinga centruotumas ir simbolinis įprasminimas. Daug šiuo atžvilgiu pasidarbavo ir Kultūros ministerijos pareigūnai bei suburti „ekspertai“, palaiminę „meninį šiuolaikišką“ kalvelės aikštės šone projektą, kurį ėmėsi grįsti samprotavimais apie tai, kad žmonės galėsią net su pasivaikščiojimui išvestais šuneliais užsilipti ant tos „partizanų bunkeriu“ pavadintos apžolintos aukštumėlės. Kultūros ministerijos vadovų nuomone, toks „įprasminimas“ kaip tik žymėsiąs nuo nacionalizmo ir valstybiškumo išsilaisvinusio Lietuvos gyventojo mentalitetą ir galėsiąs būti pavyzdžiu kitoms Europos valstybėms.

Niekaip nebuvo galima suvokti, kaip ir kodėl tokiai daugybei žmonių vienu ypu kyla nenumaldomas noras išvalstybinti ir išnacionalinti svarbiausią mūsų šalies aikštę? Kodėl net meniniu skoniu tarsi nesiskundžiantys žmonės, taip pat menininkai, menotyrininkai bei įvairiausi, net daktariniai ekspertai lyg nematomai lazdelei mostelėjus susiburia į platų „pažangiųjų“ aktyvistų frontą, kurio šūkis – „mes prieš paminklus, mes prieš Vytį“? Esama tokia ideologija bei tokiomis meninio mąstymo nuostatomis įtikėjusių žmonių, esama nieko urbanistikoje neišmanančių žmonių, tačiau net išmanantys, žiūrėk, dėjo parašus prieš Seimo nutarimus bei valstybinės aikštės idėją. Prie „pažangiečių“, „šiuolaikžmogių“ būrėsi ir nemenkas akademinių sluoksnių „segmentas“, kurio palaikymas labai pravertė ir merui, ir žiniasklaidoje vyravusiems „ekspertams“.

Neseniai žiniasklaidoje pasirodžiusi viena su Lukiškių aikšte susijusi vizualizacija, mano manymu, atsako į visus kaip ir kodėl klausimus. Dėl Lukiškių aikštės likimo jau senokai apsispręsta – ji ir jos prieigos atitenka nekilnojamojo turto verslo galiūnams. Vizualizacijoje matome sumanymą stiklu ir kitokiomis medžiagomis aptrauktais „šiuolaikiškais“ statiniais apsupti bažnyčią taip, kad iš aikštės pusė matytųsi tik graudžiai bekyšąs jos bokštas. Net sovietiniai okupantai nedrįso bažnyčiai priskirtoje teritorijoje statyti silikatinių anei blokinių „šedevrų“, nors polinkiu naikinti paveldą tikrai nesiskundė. Kuo puikiausiai galėjo prie vadinamųjų Mokslininkų rūmų kitoje gatvės pusėje priderinti ir kitą stalinistinį statinį. Gal nespėjo? Tačiau spės mūsų „pažangieji“ nekilnojamojo turto „plėtotojai“, kurių pagrindinis tikslas – kuo daugiau naudos iš kuo pigiau renčiamų karkasų. O didžiausi pelnai – statant brangiausiose vietose, paveldo pašonėje arba jį „moderninant“ ir keičiant jo funkcijas. 

Tokios statybos, o jų Vilniuje gausu, būtų neįmanomos, jei visuomenė dar turėtų nors kiek nacionalinės savigarbos, pilietinio orumo bei politinio įgalumo, tačiau Lietuvoje viską lemia užkulisiniai verslo didžiūnų ir valdžios atstovų sutarimai, o visuomenei paliekama teisė protestuoti po laiko. Juk ir dabar vienas tų, kurie tikrai jau senokai žinojo apie Lukiškių aikštės likimą, Vilniaus vyriausiasis architektas Mindaugas Pakalnis, aiškina, kad vizualizacija dar nesanti galutinis projektas – jį bus galima kiek keisti, atsižvelgiant į visuomenės pareikštas pastabas. Tik tiek. Nes projektas jau gerokai pažengęs į priekį, kad jį būtų galima stabdyti. Architektai gal kai ką ir pakeis, na, kad ir paliks kokį plyšį, per kurį einant Gedimino prospektu tam tikroje vietoje bus galima įžvelgti bažnyčios siluetą, tačiau po kurio laiko ir tą plyšį, neabejoju, bus galima paversti pelningais kvadratiniais metrais.

Atkreiptinas dėmesys ir į vizualizacijos pasirodymo aplinkybes. Paprastai vizualizacija su užsakovu derinama imantis projektuoti, tad ji kai kuriems aukštiems savivaldybės specialistams buvo žinoma jau senokai. Tačiau su visuomene, kaip numatyta teisės aktuose ir tarptautinėse konvencijose, niekas nesiruošė tartis dėl numatytų statinių. Ir suprantama, kodėl – mažai būtų atsiradę tokių mažaraščių, kuriems tas sumanymas būtų pasirodęs esąs ‚pažangus“ ir „šiuolaikiškas“. Juolab kad būtų išryškėjusios ir tikrosios kovotojų „prieš Vytį“ ir kitokius monumentus užmačios. Kitas svarbus dalykas – vizualizacija plito feisbuke ir iš jo persikėlė į žiniasklaidą, tad galima numanyti, kad kažkas iš žinančių nutekino šią slepiamą nuo visuomenės informaciją. Vilniaus mero ir kitokios valdžios atstovų veiksmai suprantami – jie atėjo didžiojo kapitalo aptarnauti. Toks jų pašaukimas ir priedermė. Už tai jiems ir mokama. Mokama ir už išmanumą „maustant“ politikus ir visuomenę, taip pat įveliant visuomenės grupes į ideologines bei vertybines kovas, nuslepiančias tikruosius verslininkų tikslus. Todėl ir toks laukinis kovos prieš „atsilikėlius“ įkarštis. O jau tie, kurie nesuvokia, kokioje kovoje dalyvavo, tesidžiaugia savo ideologine „pergale“ prieš nacionalistus, „atsilikėlius“ ir visokius „lūzerius“, kuriems pakaks ir fontano bei „bunkerinio“ vaizdo. Didžioji mūsų žiniasklaida, taip pat ir LRT, kaip jau įprasta, besąlygiškai rėmė „pažangiuosius“, negailėdama jų pasisakymams nei vietos, nei laiko. Kitaip tariant, Vilnių naikinančių „investuotojų“ interesus.

Vizualizacija ir Lukiškių aikštės išvalstybinimas – vieno ir to paties projekto dalys. Lygia greta ir vykdyto. Galima numanyti, kad tai tik pirmas etapas. Prieš akis laukia naujas – pačios laisvu plotu paverstos Lukiškynės įsisavinimo vyksmas, kuriam geri pagrindai jau padėti. Juk aikštės ne ką belikę – didelė jos dalis jau paversta plytelėmis išklota dykra. Monumentas, o ypač Vytis centre būtų labai trukdę – juk svarbaus paminklo lengvai nenukelsi ir neperkelsi. Veikiant vienintelei teisingai investicijų garbinimo nuostatai neilgai trukus išgirsime Architektų sąjungos atstovų ar kitų verslo priedangos organų ekspertų, o gal net paties Pakalnio pasvarstymus apie būtinumą „šiuolaikinti“ nevykusius aikštės likučius, begėdiškai darkančius Vilniaus centro vaizdą. Rasis ir architektų, pritariančių idėjai „užstatyti pagal perimetrą“. Ir tie atstovai bus visiškai teisūs, nes aikštė jau dabar sudarkyta. Kai Architektų sąjungos vadovai ir kitokie už paveldą atsakingi pareigūnai kalba nesuvokdami paveldo reikšmės šiuo metu labiausiai besiplėtojančiai kultūrinio ir kitokio turizmo ekonomikai, tai su verslu susijusiems žmogėnams reikia naudotis proga – kol darbuojiesi išrinktas ar parinktas, imti kiek gali ir kiek duoda. Kultūrinio turizmo ekonomika reikalauja urbanistiškai plėtoti Vilnių taip, kad kuo geriau būtų išryškintas jo senamiesčio savitumas ir unikalumas, tad į stiklinį karkasą įvilkti unikalią bažnyčią – akivaizdus ne tik urbanistinis, bet ir ekonominis nusikaltimas. Tačiau kaip tik tokių nusikaltimų logika ir vyrauja mūsų sostinėje, siekiant greito ir didelio pasipelnymo. Su valdžios žinia ir pritarimu, prisidengiant „investicijų svarbos“ skraiste. Ilgalaikėje perspektyvoje miesto ekonomikai tos vadinamosios „investicijos“ labai brangiai kainuoja, tačiau ką efemeriški būsimi nuostoliai reiškia esant visiškai realioms galimybėms bei pagundoms čia ir dabar papildyti savo sąskaitas ir pakelti savo gerovę į naujas „pažangias“ aukštumas.