P. S. Krivickas. Kiek vertas „Tautiškos giesmės“ autoriaus atminimas?

Menu gražią 2016 metų liepos šeštosios pavakarę, kai gausus būrys suvalkiečių užtraukė „Tautišką giesmę“, tądien suvienijusią lietuvius visame pasaulyje. Laikydami ilgą trispalvę juostą, mes stovėjome ir giedojome erdvioje laukymėje prie senosios klėtelės, kurioje kadaise gimnazisto Vinculio vasarota. O šiemet, per Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, toks giedojimas Vinco Kudirkos gimtuosiuose Paežeriuose gali ir nenuaidėti. Kodėl?

Dažnai prisimenama, kad ne vien Paežeriuose, bet ir visame Vilkaviškio rajone gimė daug garsių rašytojų, menininkų, knygnešių, visuomenės veikėjų. Kai kurių tėviškės gražiai prižiūrimos, gausiai lankomos. Tačiau yra ir tokių, kurių laukia liūdnas likimas. Viena iš jų – Lietuvos himno autoriaus Vinco Kudirkos gimtinė. Ten dar pernai veikė Vilkaviškio krašto muziejaus ekspozicija, prie atminimo akmens švęstos valstybinės šventės. Deja, šiandien eksponatų jau nebėra, o klėtelė nyksta akyse. Pasirodo,  klėtelę paveldėjusi marijampolietė Alvyra Taujinskienė negali sutarti su Vilkaviškio rajono valdžia dėl šio istorinio objekto ateities.

Savininkė pagal panaudos sutartį leido klėtelę prižiūrėti Vilkaviškio krašto muziejui, tačiau šis užpernai reorganizuotas. Dėl to panaudos sutartis nustojo galioti. Dar gerus metus A. Taujinskienė leido laikyti eksponatus, pati mokėjo už elektrą, sunaudotą per renginius.  Ji mėgino tartis su Vilkaviškio rajono valdžia dėl galimybės atnaujinti klėtelę, pasitelkiant Europos Sąjungos paramą. Net siūlėsi iš asmeninių lėšų padengti tokiuose projektuose būtiną Savivaldybės investicijų dalį. Tačiau susitarimo nepavyko pasiekti. Moteris  net kreipėsi į Kultūros ministeriją, kad ši tarpininkautų arba skirtų lėšų istorinei vietai sutvarkyti: „Gavau atsakymą, kad į juos kreiptis turiu ne aš, o Vilkaviškio krašto muziejus. Apie tai pranešiau rajono valdžios atstovams, bet šie įvykdė muziejaus reorganizaciją, ir tuo viskas pasibaigė.“

Kai moters kantrybė išseko, ji nutarė parduoti kažkada iš tėvų paveldėtą Vinco Kudirkos gimtinę bei aplink ją esantį 70 arų žemės sklypą. Ji nenorėjo, kad istorinis objektas nunyktų, tad nusprendė jo neparduoti privatiems asmenims, o pirmiausiai pasiūlė jį įsigyti Vilkaviškio rajono savivaldybei. „Geriausia būtų, jog klėtelę ir aplinkinę teritoriją įvertintų nepriklausomi nekilnojamojo turto ekspertai ir tuomet galėtume sėsti prie derybų stalo. Mums ta vieta labai svarbi ir tikrai norime ją išsaugoti, o dabar ką nors ten daryti negalime – nesame jos savininkai“, – teigė rajono meras Algirdas Neiberka.  Anot jo, būtų tinkama išeitis, kad V. Kudirkos tėviškę įsigytų ne Savivaldybė, o valstybė. Mero teigimu, rajono savivaldybei šis pirkinys, jo pritaikymas visuomenės reikmėms bei darbuotojų etatai – per brangu.

Išties įdomu, kiek gali kainuoti kuklus, bet viso pasaulio lietuviams neįkainojamas objektas? O kiek pinigais įvertintina pati „Tautiška giesmė“? Ir dar – ar gali kada nors sėkmingai baigtis dar vienas biurokratinis futbolas? Jo „žaidėjų“ aplaidus abejingumas norom nenorom primena Vinco Kudirkos satyrose išjuoktus caro biurokratus kruglodurovus, kopeikoliubovus ar merzavcevus. Ar biurokratinio kvailumo genai geba įveikti šimtmečius ir santvarkas?

Klėtelę neatidėliotinai reikia atnaujinti. Ypač prastai ji atrodo  iš Vakarų pusės, kur mediena visai sutrūnijusi. „Aš šios klėtelės istoriją gerai žinau. Juk aš joje užaugau! Žinau, kas joje buvo ir kaip tai atrodė. Vilniuje archyvuose  esu išnagrinėjusi visus dokumentus apie šią vietą. Deja, kadangi tai kultūros paveldo vertybė, tai mano rankos yra surištos ką nors daryti“, – apgailestavo A. Taujinskienė.

Vis dėlto moteris teigė, jog, jei tik leis sveikata, ji ir toliau ieškos galimybių, kaip suremontuoti klėtelę. Ponai valdininkai, o jūs ar ir toliau nerausdami giedosite „Tautišką giesmę“?

2018 04 06

Autorius yra Vinco Kudirkos premijos laureatas