Kaip žinia, Pievėnų (Mažeikių r., Telšių apskr.) Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčioje puoselėjama sena tradicija Velykų išvakarėse budėti per naktį prie Nukryžiuotojo skulptūrėlės iki pat Kristaus prisikėlimo 2015 metų respublikinėje konkursinėje apžiūroje „Tradicija šiandien“, kurią rengia Lietuvos nacionalinis kultūros centras, laimėjo pirmąją vietą ir jos puoselėtojams buvo įteikta 700 eurų premija. Pievėniečiai tada žadėjo atnaujinti „žydukų“, kurie per naktį stengiasi pavogti Nukryžiuotąjį, kaukėms atnaujinti.
Ernestas Butikis fotografavo šių, t. y. 2018 metų Velykų teatralizuotą nukryžiuoto Kristaus apsaugą, matyt, jo nuotraukose „žydukai“ su naujomis kaukėmis, nes šios net šviečia. Pievėnų Velykų nakties tradicija mokslininkams ir besidomintiems liaudies kultūra žmonėms tikrai žinoma. Apie ją buvo rašyta pirmuosiuose „Liaudies kultūros“ numeriuose apie 1990-uosius, po solidaus įvertinimo vėl prisiminta „Liaudies kultūroje“ prieš keletą metų. Ką sakyti apie regioninę ar mokslinę spaudą. Net netikrinu. Esmė – stebėti tradicijos tęstinumą ir besikeičiančias detales. Žiūrinėdama E. Butikio nuotraukas pastebėjau, kad „žydukai“, kuriems tenka ir pargriūti, ant kelių užsidėję šiuolaikines apsaugas, kaip kad ledo ritulininkai ar vaikai su riedučiais. Be to, kryžius su nukryžiuotuoju padėtas ne ant drobulės, o ant raudono margo kilimėlio… Pati nebudėjau, tad kiek iš nuotraukų matyti.
Žmonės į tokius vaidinimus iki šiol kartais labai įsijaučia. Ypač – nuoširdžiai ir karštai katalikybę priėmusiuose kraštuose, pvz., Pietų Amerikos žemyno valstybėse, Meksikoje ir pan. (Lietuvoje situacija kiek kitokia. Žmonėms, turintiems istorinę atmintį, sunku vienareikšmiškai priimti krikščionybę.) Štai per šias Velykas kažkur Brazilijoje buvo surengtas labai realistiškas vaidinimas apie Kristaus nukryžiavimą, kurį žiūrėjo gausi žmonių minia. Netikėtai, vadinamajam romėnų kareiviui „nuduriant“ Kristų, kad būtų užbaigtos jo kančios, kažkoks vyriškis užšoko ant scenos su kibiriuku rankoje ir, šaukdamas, kad neduosiąs nužudyti Kristaus, gerai tuo kibiriuku aptalžė kareivį vaidinusį aktorių… Kaip kad šiais laikais jau įprasta, kažkas šį incidentą spėjo nufilmuoti ir paskleisti socialiniame tinkle „Facebook“. Taip aš tą vaizdo įrašą ir pamačiau. Apskritai krikščioniškajame pasaulyje teatralizuotų ritualų per didžiąsias šventes išlikę daug. Pvz., didžiulės procesijos, vaizduojančios Kristaus kančios kelią, Italijos salose, prisiminkime ir jau visai paprastais, beveik buitiniais tapusius vaikų vaidinimus apie Kristaus gimimą Europoje ir Amerikoje.
Kaip rašoma svetainėje regionų naujienos.lt, Pievėnų Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčioje išlikęs vienintelis visoje katalikiškoje Europoje paprotys – teatralizuotas šv. Velykų nakties budėjimas garsėja itin senomis tradicijomis ir pritraukia daugybę žmonių, atvykstančių čia ne tik iš Mažeikių rajono. Praėjusiame amžiuje šis paprotys buvo dažnas ritualas bažnyčiose, tačiau dabar jis išlikęs tik Pievėnuose. (Beje, etnologai komentuoja, kad toks paprotys išlikęs Lenkijoje, tik ten Nukryžiuotąjį saugo gaisrininkai).
Didžiojo šeštadienio vakare po šv. Mišių į bažnyčią paskui vadą įžengia keturios komandos kareivių – specialiomis uniformomis apsirengusių vietos ir aplinkinių kaimų vaikinų. Bažnyčios viduryje, ant patiesto drobinio audeklo padedama pagalvėlė, o ant jos paguldomas kryžius su Nukryžiuotuoju. Kareivių komandos, kurių kiekvienoje yra po keturis žmones, pasikeisdamos saugo kryžių nuo vadinamųjų žydukų. Kiekviena komanda turi savo spalvos aprangą – baltą, raudoną, mėlyną ir žalią, taip pat medinius butaforinius kardus. Į bažnyčią įėję kareiviai, klausydami vado komandos, priklaupia prie kryžiaus, nusiima kepures, išsitraukia kardus. Netrukus kareivių vadas duoda komandas: „Stot“, „Ramiai“, „Gerbt“. Maždaug po 15 minučių pasigirsta naujos komandos: „Ginklus žemyn“, „Kaiiiirėn“, „Dešiiinėn!“, „Žengteee marš!“ Taip išlydimos trys sargybinių komandos, o prie kryžiaus pasilieka „baltieji“. Po kurio laiko juos pakeičia „raudonieji“, šiuos – „mėlynieji“, tada „žalieji“ ir taip iki pat ryto, giedant senuosius Žemaičių Kalvarijos kalnus ir po jų.
E. Butikio nuotraukose 2018 metų Velykų nakties budėjimo akimirkos:
Pastaruoju metu budėjimas vyksta tol, kol bažnyčioje būna žmonių. Jeigu besimeldžiančiųjų nebelieka, šiek tiek ir kareiviai gali pailsėti, tačiau dar likus gerokai laiko iki Prisikėlimo, budėjimas vyksta vėl. Kai kareiviai pradeda eiti sargybą, bažnyčioje atsiranda ir „žydukai“, pasirengę bet kokia kaina saugomą Nukryžiuotąjį pavogti. Bando kareivius net papirkti, barškindami maišelius su netikromis monetomis. Medinėmis replėmis, plaktukais apsiginklavę „žydukai“ bruzda po visą bažnyčią. Šie išdaigininkai „kibina“ merginas, moteriškes patampo už skarų, taikosi į ant pečių „užmestas“ rankines, snūduriuojantiems po nosimi pakiša amoniake suvilgytą vatos gabalėlį.
Sekmadienio ryte, tradiciškai 6 valandą prasideda šv. Mišios – Kristaus prisikėlimas. Kai visa procesija tris kartus eina aplink bažnyčią, „kareiviai“ iškilmingai žygiuoja šalia klebono, saugodami švenčiausiąjį, o „žydeliai“, nešini kopėčiomis, barškindami kūjais ir replėmis, keldami sumaištį, privalo apibėgti devynis ratus priešinga kryptimi. Pasibaigus šv. Mišioms „kareiviai“ apie išsaugotą kryžių raportuoja klebonui ir, drauge su dūdų orkestru, iškilmingai palydi jį į kleboniją.
Į teatralizuotą velyknakčio budėjimą įsitraukia visa parapija. Arčiausiai bažnyčios esančioje pagrindinės renginio organizatorės Sofijos Butkienės troboje kareiviai įsirengia savo „štabą“ ir, kol ateina metas keistis pamainoms, čia leidžia laiką prie kortų kaladės ar prasimano kitokių užsiėmimų. Parapijiečiai jaučia pareigą pasirūpinti, kad kareiviams netrūktų maisto, kad jie galėtų atsigerti arbatos, kavos. Vietiniai ir aplinkinių (Gaurylių, Balėnų, Tučių ir kitų) kaimų vaikinai stengiasi bent kartą pabūti „kareiviu“, mat taip tarsi įrodo, kad yra stiprūs ir drąsūs, nes kryžiaus sargyba bažnyčioje išties reikalauja nemažos ištvermės.
XXX
Medinę Jėzaus Nukryžiuotojo bažnyčią Pievėnuose 1776 – 1788 metais pastatydino dvarininkas Feliksas Važinskis. Statė vietiniai meistrai. Jai laikinai iš Tirkšlių seniūnijos valdų buvo paskirtas valakas žemės. 1819 m. pristatyta vakarinė bažnyčios dalis – bobinčius. 1821 m. remontuotas stogas, uždengtas storlentėmis, sienos apkaltos lentomis. 1828 m. pristatyta kairioji zakristija. 1834 m. rekonstruotas stogas. 1856 m. iš dalies restauruota, apkalta lentomis. 1861 m. remontuota, sienos iš lauko pusės nudažytos raudonai.
Iki 1921 m. bažnyčia buvo Tirkšlių parapijos filija, vėliau gavo parapijos teises. Pievėnų parapijai priklausė šeši kaimai: Gauryliai, Pievėnai, Balėnai, Meškeliai, Pabarškos ir Tučiai; iš viso 1460 gyventojų. 1940 m. priklausė 1686 katalikai. Prie bažnyčios veikė pradžios mokykla, kurioje 1853 m. mokėsi 14 vaikų.
Bažnyčioje įrengti 3 altoriai. Didysis centrinis altorius yra su Nukryžiuotojo skulptūra centre ir keturiais angelais, papuoštas vynuogių kekių motyvais. Viršutinės altoriaus dalies piliastrai papuošti angelais, ornamentuotuose rėmuose – Šv. Juozapo paveikslas.
Parengė Dalia Rastenienė
