Grėsmės akivaizdoje: D. Rastenienės interviu su Etninės kultūros globos tarybos pirmininke dr. Dalia Urbanavičiene

D. R. – Humanitarinių mokslų situacija tapo ypač grėsminga. Turiu omeny pastarųjų dienų viešus pareiškimus dėl galimo bent trijų skirting humanitarinių mokslų institutų „jungimą”… Kaip manote, kokios pasekmės mūsų laukia, jei tai, neduokdie, įvyktų?

D. U. – Visų pirma noriu atkreipti dėmesį, kad Ministro Pirmininko sudaryta darbo grupė pasiūlė sujungti į Lietuvos humanitarinių tyrimų centrą ne šiaip humanitarinius institutus, o lituanistinius  Lietuvių kalbos, Lietuvių literatūros ir tautosakos, Lietuvos kultūros tyrimų ir Lietuvos istorijos institutus, prie jų dar prijungiant Seimui atskaitingą instituciją Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrą.

Pastarojo paskirtis gerokai skiriasi mokslinių tyrimų pobūdžiu, kadangi centro atliekami tyrimai yra susiję su genocido organizatorių ir vykdytojų teisinio vertinimo inicijavimu, laisvės kovotojų ir genocido aukų atminimo įamžinimu, buvusios SSRS specialiųjų tarnybų dokumentų, rezistencinio judėjimo tyrimų bei kitos informacijos skelbimu atskiruose šiems tyrimams skirtuose leidiniuose. Šis centras niekaip neatitinka mokslo instituto apibrėžties, pateiktos Mokslo ir studijų įstatyme.

Kiti institutai, kuriuos nusitaikyta sujungti, taip pat pasižymi tam tikromis išskirtinėmis savybėmis, kurių neturi kiti humanitariniai institutai Lietuvoje: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas yra sukaupęs bene didžiausią Europoje tautosakos archyvą, Lietuvių kalbos institutas gali pasigirti nuolat turtinamais Tarmių archyvo lobiais, o Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyrius pasižymi bene didžiausia patirtimi etnologinių tyrimų srityje, jame sukaupta nemažai vertingos etnologinių ekspedicijų archyvinės medžiagos.Visa tai pilnai atitinka lituanistinių tyrimų apibrėžtį, įvardytą Mokslo ir studijų įstatyme: lituanistiniai tyrimai apima fundamentinius lietuvių kalbos, etnologijos, raštijos, kultūros ir istorijos paveldo tyrimus, taip pat nematerialaus bei dokumentinio lituanistikos paveldo kaupimą, sisteminimą, saugojimą ir skleidimą.

Lituanistinių tyrimų srityje visi šie institutai gerokai pralenkia kitose mokslo ir studijų įstaigose (VDU, VGTU, MRU, Lietuvių katalikų mokslų akademijoje ir kt.) įkurtus humanitarinius institutus, kuriuose lituanistika nėra pirmaeilis tyrimų objektas. Akivaizdu, kad, sujungus lituanistinius institutus į Lietuvos humanitarinių tyrimų centrą, lituanistika jame gali „prapulti“ bendrame humanitarinių mokslų lauke. Juk humanitariniai tyrimai yra labai įvairūs – į juos įeina ir užsienio kalbų, šiuolaikinės moderniosios kultūros bei kiti nuo lituanistikos gerokai nutolę tyrimai.

Būtina nepamiršti, kad Mokslo ir studijų įstatyme yra įtvirtintas lituanistikos tyrimų prioritetas, o ne šiaip humanitarinių mokslų prioritetas. Ne kam kitam, o būtent lituanistinius tyrimus vykdančioms institucijoms suteiktas ypatingas statusas dėl jų svarbos tautos tapatybės išsaugojimui ir stiprinimui Lietuvoje bei užsienyje, dėl jų dalyvavimo sprendžiant lietuvybės raidos uždavinius.

Kai Lietuva pakilo į „dainuojamąją revoliuciją“, šių institutų moksliniai tyrimai buvo tapę svarbia atspirtimi siekiant lietuvybės išsaugojimo, o ir patys mokslininkai neretai atsidurdavo rezistencinio etnokultūrinio sajūdžio priešakyje. Todėl labai pagrįsta ši Mokslo ir studijų įstatymo nuostata: „Mokslo ir studijų institucijos, kiek jos dalyvauja įgyvendinant šį prioritetą, laikomos vykdančiomis ypatingos nacionalinės svarbos veiklą“ (Įstatymo 3 str. 3 d.). Be to, ne veltui įstatymu yra įtvirtinta, kad lituanistinius tyrimus vykdančių valstybinių institutų pertvarkymui nepakanka vien Vyriausybės sprendimo, jam pritarti dar turi Seimas.

Visa tai siejasi su Nacionalinio saugumo strategijoje įvardytu siekiu stiprinti visuomenės pasirengimą valstybės gynybai, pilietinę visuomenę, šalies kultūrinį ir tautinį tapatumą, o iš to kylančiais valstybės uždaviniais saugoti ir puoselėti lietuvių kalbą, rūpintis lietuvių etniniu tapatumu, materialiojo ir nematerialiojo kultūros paveldo išsaugojimu.

Akivaizdu, kad tiek Mokslo ir studijų įstatymo, tiek Nacionalinio saugumo strategijos nuostatos pabrėžia lituanistinių tyrimų svarbą Lietuvos valstybei ir jos visuomenei, bet ne į tarptautinės mokslinės konkurencijos siekius. Tačiau pastaruoju metu svarbiausios mokslo raidą Lietuvoje lemiančios institucijos – Švietimo ir mokslo ministerija bei Lietuvos mokslo taryba – nebepaiso lituanistikos prioriteto.

Štai vertinant lituanistinius tyrimus vykdančių mokslininkų veiklą, netaikomos išlygos ir primetamas tarptautiškumo prioritetas, nes į vertinimo kriterijus įtraukiami tik užsienyje konferencijose skaityti pranešimai. Tai iš esmės pažeidžia lituanistikos prioritetą. Be to, toks reikalavimas yra neprotingas ir visiškai neskatina aukštesnio tyrimų lygmens, kadangi lituanistiniai tyrimai Lietuvoje gali susilaukti daug kritiškesnio vertinimo bei atgarsio negu užsienyje, kur žinių apie mūsų krašto ypatybes tikrai mažiau.

Kita vertus, tokiu būdu tyrėjai yra verčiami siaurinti savo mokslinių įžvalgų sklaidą Lietuvoje, aptariant  su kolegomis ir viešinant visuomenei. Iš to Lietuvai naudos lieka mažai, o mokslininkai verčiami žaisti pagal „mokslas – mokslui“ žaidimo taisykles, kurios yra naudingos tik tarptautiniam verslui moksline produkcija, tačiau su tikruoju mokslu turinčiam ne tiek jau ir daug sąsajų.

Dėl tokių neišmintingų ir Lietuvai nenaudingų mokslinės veiklos vertinimo kriterijų vis aštriau pasireiškia lituanistinių fundamentinių tyrimų atlikimo problema. Kaip žinia, fundamentiniais tyrimais grindžiamas nuoseklus ir gilus tam tikrų sričių ištyrimas. Dažnai jie yra imlūs laiko ir lėšų sąnaudoms, nes reikalingi parengiamieji tyrimai (pavyzdžiui, lauko tyrimai etnologijoje). Tačiau, kai teikiamas didesnis prioritetas užsienio konferencijoms ir publikacijoms, lituanistinių fundamentinių tyrimų plėtra Lietuvoje žlugdoma.

Tokios tendencijos yra ne tik labai žalingos lituanistikos mokslams Lietuvoje, bet ir prasilenkia su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 42 straipsniu: „Kultūra, mokslas ir tyrinėjimai bei dėstymas yra laisvi. Valstybė remia kultūrą ir mokslą, rūpinasi Lietuvos istorijos, meno ir kitų kultūros paminklų bei vertybių apsauga“.

Taigi siūlymas sujungti lituanistinius institutus į Lietuvos humanitarinių tyrimų centrą yra ne tik nenaudingas, bet ir pražūtingas. Ne mažiau svarbu ir tai, kad dabar Mokslo ir studijų įstatymas nustato tik dvi mokslo ir studijų institucijų grupes – aukštąsias mokyklas ir mokslinių tyrimų institutus, taigi toks darinys kaip „mokslo centras“ jame nėra įteisintas. Taigi šis siūlymas yra nepagrįstas ir teisiškai.

– Kaip į įvykių tėkmę gali įsitraukti Seimui atskaitinga institucija Etninės kultūros globos taryba? Ar ji gali daryti įtaką Švietimo ir mokslo ministerijai, Lietuvos mokslo tarybai, priimančioms žmonių lūkesčiams prieštaraujančius ir valstybės stiprumą dar labiau menkinančius sprendimus?

– Atsakydama į šį klausimą, galėčiau pacituoti politologo Vytauto Sinicos pateiktą išvadą apie Etninėskultūros globos tarybos (EKGT) funkcijas ir galias: „<…> EKGT funkcijų reglamentavimas, kuris sudaro didžiąją dalį Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymo <…> tarytum liudija šią tarybą esant centrine srities politikos formavimo institucija. Šis įspūdis klaidingas. Nors tai vienintelė specialiai šiai politikos sričiai egzistuojanti institucija ir jos struktūros bei veikimo principų reglamentavimas dominuoja EK valstybinės globos įstatyme, būtent šiai tarybai suteiktos mažiausios galios ir iš esmės tik patariamoji funkcija. Išimtinai patariamasis EKGT pobūdis sukuria tam tikrus jos funkcijų prieštaravimus.“

Galėčiau tik papildyti, kad Taryba, žinoma, teikia Seimui ir Vyriausybei savo išvadas bei siūlymus, tačiau į jas dažnai neatsižvelgiama. Štai 2017 m. pabaigoje Taryba pateikė Seimui siūlymus: 1) išsaugoti lituanistikos centrus mokslo ir studijų institucijose Lietuvoje; 2) patobulinti mokslinės veiklos vertinimo kriterijus įtraukiant prioritetą lituanistinės mokslinės produkcijos sklaidai Lietuvoje; 3) sudaryti sąlygas vykdyti Lietuvoje fundamentinius lituanistinius tyrimus, sukuriant lankstesnius tokių tyrimų vertinimo kriterijus.

Labai tikimės, kad vis dėlto pavyks Seime surengti pasitarimą lituanistikos prioriteto užtikrinimo klausimu.