„Anglakalbėje literatūroje nėra aptarti ir aiškiai ištirti majų bei actekų miestų planavimo modeliai, kurie yra laikomi „nedirektyviniais“. Tai būdas planuoti miestus per svarbiausių objektų išdėstymą pagal tam tikrą, nebūtinai akivaizdžią, tačiau miesto gyvenimui labai svarbią logiką, lokalioms struktūroms leidžiant vystytis organiškai“, – sako Meksikoje viešėjęs prof. Kęstutis Zaleckis.
Pasak jo, šias senovės civilizacijų paliktas žinias galima naudingai pritaikyti šiais laikais, kai siekiama pereiti prie dinamiškų, o ne statiškų miesto planavimo modelių.K. Zaleckis ir kiti Kauno technologijos universiteto (KTU) dėstytojai, dalyvaudami Tarptautinės dėstymo savaitės projekte, viešėjo ir savo patirtimi dalijosi Monterėjaus technologijos universitete (Tecnológico de Monterrey) Meksikoje. KTU delegacija vyko į Keretaro miestelyje įsikūrusį universiteto padalinį.
K. Zaleckis, KTU Statybos ir architektūros fakulteto (SAF) profesorius, tikina, kad viešnagės metu ne tik daugiau sužinojo apie majų ir actekų miestų planavimo ypatumus, tam tikrų dalykų pamokė Meksikos kolegas, bet jau sutarė dėl bendrų planų mokslo projektams.
Meksikoje taip pat lankėsi KTU Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakulteto (MIDF) Gamybos inžinerijos studijų programos vadovė Regita Bendikienė, Ekonomikos ir verslo fakulteto (EVF) mokslų daktarė Jurga Duobienė, Cheminės technologijos fakulteto (CTF) Maisto technologijų studijų krypties programų vadovė Vaida Kitrytė ir Aplinkos inžinerijos instituto vadovė Žaneta Stasiškienė.
Su prof. K. Zaleckiu buvo kalbama apie įgytą patirtį ir senovės civilizacijų įtaką mūsų miestams.
– Renginyje buvo daugybė dėstytojų iš viso pasaulio. Kokiu tikslu jūs vykote į šį renginį?
– Pirmiausia norėjosi sudalyvauti tokiame originaliame projekte. Į šį universitetą susirinko dėstytojai iš viso pasaulio, o studentams buvo suteikta galimybė susipažinti su įvairiais mokslo pasiekimais, skirtingu požiūriu į tas pačias problemas. Tokia patirtis svarbi ne tik jų studentams, bet ir mums, atvykusiems dėstytojams ir mokslininkams. Tiesa, čia pakliūti negalėjo kiekvienas norintis. Teko praeiti gana griežtą atranką, kuri prasidėjo dar 2017 metų rudenį.
– Kokia patirtimi ir žiniomis pasidalinote su studentais?
– Studentams pristačiau savo paruoštas paskaitas apie erdvės sintaksę, jos metodus, gatvių linijų analizę bei savo atliekamus tyrimus, tobulinamas programas. Taip pat supažindinau su miestų skaitomumo teorijomis, parodžiau kaip tai veikia praktiškai. Susidariau įspūdį, kad jie savo žinių lygiu yra gana panašūs į mūsiškius studentus, tik aktyvesni klausinėdami, stengiasi įsitraukti į diskusijas. To pasigendu iš mūsų studentų.
– Kokių užsiėmimų turėjote be paskaitų vedimo?
– Mums tradiciškai aprodė universitetą, jų turimas laboratorijas ir įrangą. Visgi kur kas naudingiau buvo bendrauti su jų mokslininkais. Radome bendrų tyrimų taškų su Universitete veikiančiu „UrbanLab“ centru. Sutarėme kartu teikti mokslinių tyrimų paraiškas ir ateityje plėtoti bendrus tyrimus.
– Kokias tokio bendradarbiavimo perspektyvas matote?
– Aptarėme šių dienų bei istorines urbanistikos Meksikoje aktualijas ir įdomybes, jų istorinių miestų tyrimus. Įdomu ir tai, kad anglakalbėje literatūroje nėra aptarti ir aiškiai ištirti majų bei actekų miestų planavimo modeliai, kurie yra laikomi „nedirektyviniais“.
Kitaip sakant, tai būdas planuoti miestus per svarbiausių objektų išdėstymą pagal tam tikrą, nebūtinai akivaizdžią, tačiau miesto gyvenimui labai svarbią logiką, lokalioms struktūroms leidžiant vystytis organiškai. Šias žinias tikrai galima naudingai pritaikyti šiais laikais, kai siekiama pereiti prie dinamiškų miesto planavimo modelių, o ne statiškų.
Mokslininkai ten taip pat aktyviai dirba ir vykdo grafų teorija paremtus miestų tyrimus. Tik tai daro kur kas didesniais masteliais nei mes Lietuvoje. Pasidalinau turima patirtimi ir savo naudojamu metodu, kuris jiems padės sutaupyti keletą savaičių ar net mėnesių dirbant su milijoniniais miestais.
Buvo smagu suprasti, kad esame panašiame mokslo lygyje ir galime vieni kitiems padėti, pasidalinti patirtimi ir galvoti apie bendrus projektus.
– Kaip manote, kokią naudą mums gali duoti senovinių civilizacijų miestų urbanistikos tyrimai? Kokias istorines žinias jie atskleidžia?
– Kai kuriuose senoviniuose miestuose galime matyti savotišką ir dinamišką planavimo sistemą, kuri leidžia suderinti savaiminį, sunkiai prognozuojamą miesto vystymąsi bottom up (natūralia plėtra) su top down (strateginiais planais) planavimu. Statiški bendrieji planai to padaryti veiksmingai neleidžia. Šiuo požiūriu ikikolumbiniai miestai nėra išimtis, bet įdomus pavyzdys.
Istorinių žinių požiūriu Teotihuakanas – pavyzdys, padedantis geriau suprasti jo statytojų mąstymą ir sakralumo svarbą miesto struktūrai. Mūsų miestuose to yra labai nedaug arba užmaskuota forma. Ne mažiau šie senoviniai miestai stebina inžineriniais sprendimais, pvz., požeminiais komunikacijos kanalais.
– Kas labiausiai įsiminė iš šios kelionės?
– Mane visada domina miestai, tad buvo labai smalsu panagrinėti specifinę kolonijinio ispaniško miesto išplanavimą ir gatvių kultūrą. Susidarė įspūdis, kad Keretaro miesto centras, kuriame buvome apsistoję, yra saugus, lyginant su kitais Meksikos miestais. Meksike sklando daug miesto legendų, bet asmeniškai susidūrėme tik su vietinių siekiu, kuo daugiau pasipelnyti iš „turtingų užsieniečių“.
Įdomus ir kolonijinio laikotarpio miestų gyvenamųjų rajonų planavimas. Jie sukurti taip, kad visas gyvenimas verda uždaruose kiemuose. Gatvės siauros ir į jas iš namų veda vos vienas kitas langas. Toks išdėstymas skatina gyventojų uždarumą ir susibūrimą į mažas bendruomenes, nedidina saugumo mieste. Tuo tarpu Lietuvoje tradiciškai namai buvo statomi taip, kad kiemai, socialinės erdvės būtų labiau viešos.
Ne ką mažiau sudomino ir istorinis Teotihuakano miestas bei Nacionalinis Antropologijos muziejus Meksike.
