I. Andrukaitienė. „Dovanėlė“ šimtmečio lietuvai

Šių metų vasario 15 d. visi septyni Seimo Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijos nariai – Juozas Olekas, Julius Sabatauskas, Rasa Budbergytė, Raminta Popovienė, Algimantas Salamakinas ir Algirdas Sysas – įregistravo Tautinių mažumų įstatymo projektą (XIIIP-1696) ir Konstitucinio valstybinės kalbos įstatymo pataisas (XIII P-1967). Kokią žinią jie skelbia, kodėl reikia suklusti ir atidžiai į juos įsiskaityti ne tik Seimo nariams, bet ir visiems piliečiams?

Pirmiausia kyla klausimas, kam išvis reikalingas Tautinių mažumų įstatymas, jeigu kitų tautybių Lietuvos piliečių – lenkų, rusų, žydų, karaimų, ukrainiečių, vokiečių ir kt. – teisių apsauga  ir visos tautinio identiteto saugojimo garantijos yra aiškiai įvardintos pradedant Lietuvos Respublikos Konstitucija ir baigiant kitais Lietuvos Respublikos įstatymas.

Ar tik šio projekto autoriai nebus pasiklydę tarp sąvokų. Pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvenciją ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių Chartiją tautinė mažuma valstybėje yra tautinė – etninė grupė, neturinti pasaulyje savo valstybės (Lietuvoje – dviejų tiurkų tautų atstovai totoriai ir karaimai, romai) arba žmonės, kompaktiškai gyvenantys savo etninėje teritorijoje, bet dėl istorinių priežasčių (valstybių sienų perbraižymas ir kt.) atsidūrę svetimoje valstybėje (toks Lenkijoje yra Seinų – Punsko kraštas, vienintelė vieta už Lietuvos ribų, kur lietuviai sudaro daugumą – apie 80%).

Kitos tautinės – etninės grupės (lenkai, rusai, žydai, ukrainiečiai, vokiečiai ir kt.), gyvenančios Lietuvoje, turi savo tautines valstybes (Lenkiją, Rusiją, Izraelį, Ukrainą, Vokietiją), todėl negali vadintis mažumomis, jų kultūrinio paveldo – kalbos, religijos, papročių, etninės kultūros – išnykimui pavojus negresia, be to, šio paveldo apsaugą garantuoja Lietuvos Respublikos įstatymai.

Tai koks gi tikrasis socialdemokratų frakcijos parengtų projektų tikslas? Pasirodo, kad Tautinių mažumų įstatymo projekte 5 straipsnio „Teisė bendrauti tautinės mažumos kalba su viešojo administravimo subjektais“ 1 punkte teigiama:  „Savivaldybėje, kurioje tautinė mažuma, remiantis paskutinio visuotinio gyventojų surašymo duomenimis, sudaro ne mažiau 1/3 nuo bendrojo savivaldybės gyventojų skaičiaus, bendraujant su šios savivaldybės teritorijoje esančiais viešojo administravimo subjektais, asmuo turi teisę vartoti tos tautinės mažumos kalbą: turi teisę kreiptis raštu arba žodžiu tos tautinės mažumos kalba į šios savivaldybės teritorijoje esančius viešojo administravimo subjektus ir (ar) jų padalinius.“ Atitinkamai formuluojami ir kiti straipsniai („Informacijos ir pirminės teisinės pagalbos teikimas tautinės mažumos kalba“ bei „Teisė rašyti gyvenamųjų vietovių, gatvių, viešojo administravimo subjektų ir topografinių ženklų pavadinimų tautinės mažumos kalba“).

Tai reiškia, tokiu būdu atsirastų diskriminacija kalbiniu pagrindu. Kaip jaustis tiems Lietuvos piliečiams, kurių tautinė – etninė grupė nesudaro trečdalio gyventojų vienoje ar kitoje savivaldybėje? Ir kodėl turėtų būti apribotos galimybės žmonėms įsidarbinti savivaldybių ar valstybinėse įstaigose, nes jiems būtų  keliamas papildomas reikalavimas šalia valstybinės kalbos dar mokėti tautinės – etninės grupės (ar grupių) kalbą? Tokia situacija reikštų, kad tam tikrose Lietuvos teritorijose įvedama dvikalbystė, apribojamas valstybinės kalbos vartojimas, siaurinamos jos ribos, tuo pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstituciją, kurios 14 straipsnis sako, kad „Valstybinė kalba – lietuvių kalba.“ Prieš įstatymą turi būti lygūs visi Lietuvos piliečiai nepriklausomai nuo to, kokia yra jų gimtoji kalba ir kokiu tankumu jie gyvena vienoje ar kitoje savivaldybėje.

Numatytos atitinkamos pataisos ir Konstituciniame valstybinės kalbos įstatyme. Jame siūloma keisti tris straipsnius (7, 14 ir 17), kuriuose nustatytos valstybinės kalbos vartojimo sferos. Kiekviename iš šių straipsnių prie esamos formuluotės siūloma pridėti „jeigu kiti įstatymai nenustato kitaip.“ Kiti – šiuo atveju socialdemokratų frakcijos narių siūlomas Tautinių mažumų įstatymas, tokiu būdu įvedant nekonstitucinio įstatymo viršenybę (?) prieš konstitucinį.

Konstitucinių įstatymų sąrašas Seimo tam ir priimtas, kad, kaip teigiama įstatymo preambulėje, būtų atsižvelgti „į jų svarbą Lietuvos teisės sistemai, pripažįstant būtinumą konstituciniais įstatymais reglamentuoti ypač reikšmingus visuomeninius santykius ir taip užtikrinant jų stabilumą.“ Jie yra valstybinės sanklodos garantas, todėl negali būti kaitaliojami pagal tam tikrų politinių vėjų pūstelėjimą.

Praėjusiais metais lenkų savaitraštyje „Gazeta Polska“ Pšemyslavas Žuravskis vel Grajevskis, pristatomas kaip publicistas, politologas, habilituotas visuomeninių mokslų daktaras, priklausantis Nacionalinei plėtros tarybai prie Lenkijos prezidento tarnybos, paskelbė straipsnį, pavadintą „Lietuva, laikas veikti.“

Straipsnis sudėliotas iš teiginių, prasilenkiančių su Lietuvos ir Lenkijos XX – XXI a. santykių istorine realybe. P. Žuravskis vel Grajevskis teigia:„Tariamas baltiškasis Vilniaus lietuviškumas ir Lenkijos įvykdyta 1920–1939 m. „okupacija“ tėra mitas. Jis buvo lietuviams reikalingas kuriant savo naująją tapatybę, o dabar šio mito palaikymas yra tiesiog juokingas.“ Arba: „Nėra jokios abejonės, kad lenkų autochtoniškoji mažuma, gyvenanti Vilniaus krašte ir jame sudaranti lokalią daugumą, į Lietuvos valstybę įėjo prieš savo valią.“ Lieka tik atsiriboti nuo tokio dalies lenkų kuriamo istorinio naratyvo ir ta proga prisiminti, kad paties Ježy Giedroico (Jerzy Giedroyc), garsaus lietuvių kilmės lenkų politiko, publicisto, yra pasakyta, jog „Lenkijos istorija yra viena iš labiausiai suklastotų istorijų, kiek žinau.“

Šalia pseudoistorinių pasažų P. Žuravskis vel Grajevskis minėtame straipsnyje dar pateikia sąrašą darbų (net šešios pozicijos), kuriuos, gerindami Lietuvos – Lenkijos santykius, turėtų atlikti lietuviai ir pirmiausia – dabartinis Seimas. Apgailestaujama, kad po Seimo rinkimų į politiką atėjo daug naujų žmonių ir jiems bus sunkoka su darbų tęstinumu, todėl „darbai“ pristatomi labai detaliai. Vienas iš jų, kurį reikia atlikti kuo skubiau: įvesti lenkų kalbos vartoseną Lietuvos viešojoje erdvėje („w litewskiej przestrzeni publicznej“), įstaigose, vietovių ir gatvių pavadinimuose, parduotuvių iškabose, įvairių paslaugų teikimo vietose, viešbučiuose, muziejuose bei rašant pavardes pasuose ir t. t.

Stebėtinai tiksliai atsikartoja šie užsienio piliečio reikalavimai jau minėtuose socialdemokratų frakcijos parengtuose ir atkurtos Lietuvos šimtmečio išvakarėse Seime įregistruotuose įstatymų projektuose.

Gal įstatymų rengėjams derėtų atidžiau įsiklausyti į savo žmonių, Lietuvos piliečių, žodį. Bent jau perskaityti Ryšardo Maceikianieco, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputato, šių metų sausio mėnesį Lenkijos prezidentui Andžejui Dudai išsiųstą viešą laišką, kuris paskelbtas ir Lietuvos žiniasklaidoje. Laiške, be kita ko, sakoma, kad „niekas čia nieko nepersekioja ir niekas nepažeidžia Lietuvos kitakalbių piliečių teisių. /…/ Nesame kilę iš Lenkijos, niekada Lenkijoje negyvenome ir niekada nebuvome Jūsų valstybės piliečiai. O mūsų šioks toks lenkų kalbos mokėjimas, kurį lėmė istoriniai polonizacijos procesai, nesuteikia Lenkijai jokių – nei teisinių, nei moralinių – pagrindų kištis į mūsų šalies vidaus reikalus ir apsunkinti mums gyvenimą siekiant susikrauti politinį kapitalą mūsų sąskaita. Tai amoralu, bjauru, veidmainiška.“

Socialdemokratų frakcijos parengti abu dokumentai – Tautinių mažumų įstatymo projektas ir Valstybinės kalbos įstatymo pataisos – turėtų būti svarstomi netrukus, pavasario sesijoje. Visuomeninė asociacija „Talka kalbai ir tautai“ jau kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimą ir Valstybinę lietuvių kalbos komisiją prašydama nepritarti teikiamiems įstatymų projektams. Ar Tautos balsas bus išgirstas?

Autorė yra Kovo 11 – osios Akto signatarė

Spausdinti