V. Sinica. Drąsa tiesai ir atsakomybė Dievui už Tėvynės likimą

Sausio 21 dieną minėjome 93-iąsias monsinjoro Alfonso Svarinsko gimimo metines. Šia proga su skaitytojais dalinamės Vytauto Sinicos tekstu, paskelbtu knygos „Nepataisomasis. Vardan Dievo, Tėvynės ir Laisvės. Atsiminimai apie monsinjorą Alfonsą Svarinską“ antroje dalyje (2017). Knygą galite įsigyti Katalikų pasaulio knygynuose.

Sunku, jei apskritai įmanoma, ką nors prasmingo pridėti prie atsiminimų apie monsinjoro gyvenimą, ypač nebuvus nei jo bendražygiu, nei amžininku. Verčiau klausti, ką tokio suprato monsinjoras Alfonsas Svarinskas, ko šiandien nesuprantame daugelis mūsų – XXI amžiaus Lietuvos tikinčiųjų.

Žodžiai „Dievui ir Tėvynei“ pavadinime atsidūrė neatsitiktinai, o cituojant Monsinjoro nuolatos kartotus idealus. Įsipareigojimas Dievui ir įsipareigojimas Lietuvai jam buvo savaime akivaizdūs ir tarpusavyje neatsiejami gyvenimo kelrodžiai. Daug sunkiau jam buvo suprantami bandymai šiuos dalykus atskirti, prašymai pagrįsti, kodėl katalikybė ir tautinė valstybė vienas kitam neprieštarauja. „Dievas padeda išlaikyti žmogiškumą,“ – sakė Svarinskas. „Žmogus sutvertas pagal Dievo paveikslą ir kaip toks gali išlaikyti žmogiškumą. Didžiausi tautininkai lageriuose dėjosi komunistų raiščius, kad greičiau išeitų į laisvę. Be Dievo nieko neišeina. Tačiau žmogus visada egzistuoja tautoje kaip jos kultūros narys. Nėra tiesiog žmogaus. O tautų istorijos prasideda nuo jų religijos – kokia religija, tokia ir tautos dvasia“, – aiškino man Monsinjoras, duodamas interviu 2012 metais [1].

Kitais žodžiais, Monsinjorui buvo aiški Lietuvos katalikų mąstytojų visą XX amžių kartota tezė, jog tautybė ir katalikybė atitinka formos ir turinio santykį. Kiekvienas žmogus yra savo tautinės kultūros atstovas, tačiau jo moralės normos turi atitikti Bažnyčios mokymą. Tautybė Bažnyčiai yra prigimties dalykas, o prigimties nereikia neigti, priešingai, yra pareiga ją saugoti. Veikiausiai vienintelė kiekvienos tautos ir jos tapatumo apsauga yra jos nepriklausoma tautinė valstybė. Aiškios tad yra ir kataliko pareigos savo valstybei ir tautai. Kaip rašė šv. Augustinas, „Mylėk savo tėvus, labiau nei savo tėvus – savo tėvynę, o labiau nei tėvynę – tik vieną Dievą.“ A. Svarinskas vadovavosi šiuo principu, ir tai aiškiai atsispindėjo jo darbuose ir kalbose. Monsinjoras jautė ir skelbė aiškią pareigą ginti ne tik vienintelį teisingą tikėjimą, bet ir tautinę valstybę, kurios pastarosiomis dienomis gėdingai išsižada ne tik pasauliečiai katalikai, tačiau ir kai kurie multikultūralizmo utopijai besilenkiantys kunigai.

Tačiau Monsinjoro mąstyme nebuvo jokio prieštaravimo ne tik tarp katalikybės ir tautiškumo. Daug ką stebino ir net piktino nuoseklus jo dalyvavimas politikoje. Ir visai be reikalo. Pagal išgales dalyvauti politikoje yra aiški kataliko pareiga. Ne kartą ją priminė ir popiežius Pranciškus [2]. Priminimų negali būti per daug, nes plačiai paskleistas mitas apie Bažnyčios ir valstybės atskyrimą. Šiandien ypač katalikų adresu pasigirsta vis populiaresni siūlymai rūpintis tik tuo, kas liečia tave asmeniškai. Dažnai sakoma: neprieštaraukite visų įmanomų žmonių santykių liberalizavimui – niekas neverčia jūsų tuo naudotis. Dėl to, kad kažkam bus leista elgtis, kaip jis nori, nenorintys taip elgtis nenukentės. Nepritariate gėjų „santuokoms“? Nesituokite su vyrais. Nepritariate abortams? Niekas neverčia suplėšyti savo kūdikio. Nepritariate eutanazijai? Neatjunkite savo močiutės. Nepritariate lyties keitimui? Nesikeiskite lyties. Esate prieš prostitucijos ar lošimų legalizavimą? Nepirkite prostitutės, neikite lošti. Atsirandant vis naujoms hedonistinėms „žmogaus teisėms“, sąrašą galima tęsti be galo. Tą siūlant sakoma, kad leidus visiems rinktis, visuomenėje tik padaugės laimės ir niekas nenukentės.

Neįmanoma labiau klysti. Visi taip sakantieji klysta, nes siūlo visiems piliečiams būti idiotais klasikine šio žodžio prasme – tai yra rūpintis tik tuo, kas liečia juos asmeniškai. Monsinjoras Svarinskas juokėsi iš tokių siūlymų ir net negalėjo suprasti panašių kalbų. Jam buvo aišku, kad tokie raginimai remiasi absurdiška logika ir veda link tobulai susvetimėjusios visuomenės. O pilietiškumo ir patriotizmo dorybės yra neatsiejamos nuo visos valstybės ir tautos reikalų, ir katalikai šiuo atveju nėra išimtis.

Šią pareigą suprasti neretai trukdo ir iškreiptas politikos kaip tariamai vien tik partinės veiklos suvokimas. Tiesa, demokratinėse valstybėse politika neįmanoma be partijų, tačiau egzistuoja daugybė nepartinio politinio veikimo būdų. Būtent šie nepartiniai veikimo būdai tampa ir ateityje taps vis aktualesni jokių partijų neatstovaujamiems katalikams visame Vakarų pasaulyje, kurio dalimi esame ir mes. Būtent nepartinis politinis veikimas ir Lietuvoje yra likęs vienintelis būdas atgaivinti sąmoningai sovietmečiu ir nepriklausomybės metais nupolitintos visuomenės tautinę ir valstybinę sąmonę. Be jos piliečiai, tarp jų ir katalikai, pasmerkti likti pasyviais ir lengvai manipuliuojamais baudžiauninkais, negebančiais ir nenorinčiais mąstyti apie valstybę ir savo pareigas joje. Monsinjoras Svarinskas suvokė, kas yra politika ir koks turėtų būti kataliko santykis su ja. Iš kitos pusės, jis taip pat suvokė, kad įsipareigojimas tiesai ir principams yra aukščiau bet kokių politinių priklausomybių. Todėl, nors skirtingu laiku dėjo galiausiai nepasiteisinusias viltis į įvairias partijas, visada ryžtingai stodavo prieš jas visas tiesos pusėn, jei matė esant reikalinga. Mūsų dienų iššūkių fone šis išmintingas A. Svarinsko santykis su politika vertas platesnio dėmesio.

XIX–XX amžių sandūroje modernėjančiame Vakarų pasaulyje vis populiaresnė darėsi idėja, kad Bažnyčia turi būti atskirta nuo kišimosi į valstybės reikalus. Popiežiaus Leono XIII enciklikos, ypač Renum Novarum, aiškiai skelbė atsaką šioms katalikų pasimetimą kėlusioms tendencijoms. Katalikų dvasininkai buvo įpareigoti neapsiriboti vien religiniais pamokslais ir sakramentų teikimu. Popiežius kvietė juos eiti į žmones ir padėti spręsti viešojo gyvenimo klausimus, įsitraukti į visuomeninių organizacijų veiklą. Tokia katalikų veikla buvo pavadinta katalikiškąja akcija. Alfonsas Svarinskas labai gerai suprato šį kvietimą ir vadovavosi juo net ir tada, kai okupacinis režimas tai draudė, o kiti dvasininkai to vengė ar net smerkė jį už tariamą politikavimą. Supratimas, kad politiška yra visa, kas už asmeninio gyvenimo ir intereso sienų, lėmė Monsinjoro vidinį įsipareigojimą ginti katalikybę ir katalikų teises sovietmečiu, už šią veiklą nuolankiai priimant lagerių kalinio duoną.

Iš kur tas nuolankumas? „Net jei neteisėtai sodina, reikia sėsti, jeigu tavo pusėje tiesa“, – paskutiniais gyvenimo metais sakė Monsinjoras ir pridūrė – sėdėjome tada, galbūt ir vėl atėjo laikas atsisėsti.“ Nepaprastai iškalbinga citata. Pirma, joje girdime, jog kataliko pareiga yra viešas tiesos gynimas. Būtent viešumas padaro jį politišką. Būtent tiesos žinojimas sukuria išskirtinę kataliko pareigą ją ginti dalyvaujant politikoje. Viešieji, ypač moralės, klausimai katalikui nėra tik skonio ir noro klausimas. Tikėdamas tiesa kartu jis turi pareigą viešai ją ginti. Pareigą, kurios neturi laisvamaniai piliečiai.

Antra vertus, Monsinjoras įžvelgė ir tai, kad Lietuvos nepriklausomybė neatleido katalikų nuo pareigos ginti tiesą. „Sovietinių katakombų“ laikais savo kartotą principą, jog „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“, Mons. Svarinskas daugelio nepasitenkinimui taikė ir Kovo 11-osios Lietuvoje. Būtent atgavus nepriklausomybę labai greitai išpopuliarėjo pastangos pasekti tariama Vakarų šalių moraline pažanga ir postmoderniomis teisėmis, kurios po dailia retorika iš tiesų slėpė tą patį sovietmečiu karčiai pažintą komunizmą. Turėta įžvalga leido A. Svarinskui daug anksčiau nei daugumai žmonių Lietuvoje ir pasaulyje atpažinti sovietinio kalėjimo ir postmodernios laisvės panašumus. „Komunistai niekur nedingo“, – kartojo jis. Neišmanydamas ideologinių vingrybių, jis atviromis akimis matė skaudžiai pažįstamus tų pačių ideologinių kliedesių padarinius. Ateizmo, materializmo ir naujo žmogaus kūrimo propagandai Monsinjoras priešinosi tiek sovietmečiu, tiek ir atkurtoje Lietuvoje.

Ką A. Svarinskas su stebėtina įžvalga skelbė ištisus dešimtmečius, šiandien kartoja žymiausi JAV katalikų inteligentijos atstovai. Prinstono universiteto profesorius Robertas Džordžas pernai pareiškė, kad Vakarų katalikams išaušo Didysis Penktadienis – diena, kai atvirai būti katalikais taps nepatogu ir nesaugu, kai teks Kristaus pavyzdžiu „pakelti kryžių“ arba viešai slėpti savo įsitikinimus.

Šį katalikams žinomos tiesos viešo gynimo kryžių Monsinjoras nešė visą gyvenimą, nepaisydamas režimų ir ideologijų kaitos. Jis gerai suprato, kad viskas, kas už mūsų namų durų, yra persmelkta politikos. Kiekvienas klausimas, kuris liečia ne tik mus vienus, ne vien namų ūkį, bet valstybę ir visuomenę, yra politinis. Todėl katalikas įpareigotas ginti tiesą valstybėje ir siekti, kad pati valstybė stotų tiesos gynybon. Tą suprasdamas Alfonsas Svarinskas 2013-aisiais rašė: „Per ilgai katalikai miegojo ir todėl bus atsakingi Dievui už Lietuvos likimą.“ [3] Katalikų atsakomybės prieš Dievą už valstybės likimą idėja šiandienos katalikams gali skambėti kaip svetima ir nesuprantama. Kaip galime būti atsakingi už valstybės likimą? Kaip gi mes būsime atsakingi už Lietuvos žmonių dorą ir valstybės viešąją moralę? Būtent ir viešąją moralę, jeigu plačiau pažvelgsime į cituotų monsinjoro Svarinsko žodžių kontekstą – Vilniuje leistas seksualinių mažumų eitynes, kurioms Monsinjoras priešinosi visomis išgalėmis. Šios atsakomybės nesupratimas yra daugelio mūsų dienų tikinčiųjų silpnybė. Ne tik silpnybė, bet ir pačios katalikybės pralaimėjimų ją į kampą stumiančiai sekuliariai valstybei priežastis.

Flirtas su Šaltojo karo metais populiarinta ir daug kur Vakaruose išpopuliarėjusia nepasaulėžiūrinės politikos idėja paliko piliečių ir dvasininkų atsakomybę už savo valstybės likimą visiškai miglotą. Kas buvo visiškai akivaizdu prieškario Lietuvos dvasininkijos luomui ir tikintie-siems, tapo neaišku atkurtos Respublikos katalikams. Prieškario krikdemų lyderis prelatas Mykolas Krupavičius siekė „sukurti krikščioniškais dėsniais pagrįstą valstybę“. Šiandien nuo šio tikslo nusigręžta, bijant savo pačių šėšėlių. Jeigu valstybės įstatymai negali būti priimami vadovaujantis katalikybės principais ir mokymu, kaip moko nepasaulėžiūrinė politika, kaip katalikai gali atsakyti už tokios sekuliarios valstybės likimą? Jei atimta teisė siekti katalikiškų bendrąjį gėrį ginančių įstatymo normų, kaip gali būti palikta atsakomybė už jomis formuojamą valstybės likimą? Monsinjorui Svarinskui nekilo tokia dilema. Jis niekada nesutiko su klaidinga idėja, kad katalikai neturi siekti katalikiškų normų įtvirtinimo valstybės įstatymuose ir dalyvauti politikoje. Kristus Karalius jam niekada netapo viso labo gražia metafora. Kristus Karalius buvo jo kaip nepataisomo Lietuvos patrioto amžinas tikslas.

Visa tai susiliejo į vientisą ir nuoseklią pasaulėžiūrą, kurioje su katalikybe sugyveno meilė tautinei valstybei ir ryžtingas politiškumas ginant Dievą ir Tėvynę. Ginant visų pirma ne tiek ginklu nuo okupacijos, o tiesos žodžiu nuo okupantų ir savųjų judų skleidžiamo melo apie Dievą ir Lietuvą. Išraiškingą simbolinę sąskaitą už tiesos sakymą Monsinjorui gyvenimo pabaigoje išrašė žmonės, po mirties stengęsi vaizduotis jo bendražygiais. 2014 metų vasarį trys TS-LKD satelitu tapusio mumifikuoto Lietuvos Sąjūdžio vadovai – tarp jų ir šios organizacijos, o kartu ir konservatorių partijos garbės pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis – pareiškė, kad „kai kurių“ organizacijos tarybos narių veiksmai prieštarauja Sąjūdžio vertybėms, „todėl jiems derėtų sąžiningai pasitraukti iš Lietuvos Sąjūdžio, grąžinant nario pažymėjimus“ [4]. Tarp „kai kurių“ buvo ir Alfonsas Svarinskas. Dėjęs pamatus Sąjūdžiui dar su partizanais Lietuvos miškuose, vėliau lageriuose, pogrindinės spaudos spaustuvėse, minias sutraukusių pamokslų sakyklose, Monsinjoras gyvenimo pabaigoje buvo paprašytas palikti pamėkle virtusį Lietuvos Sąjūdį, nes prieš jį užvaldžiusios partijos valią garsiai pasakė eilinę tiesą – valdžia neteisėtai blokuoja tautos parašais inicijuotą referendumą.

Tiesos meilė neatsitiktinai atsispindėjo ir Monsinjoro kategoriškame siekyje ginti Lietuvos valstybę ir jos meilę stiprinančią istorinę atmintį nuo skirtingų, su tiesa prasilenkiančių istorijos pasakojimų įvairovės; taip pat ir jo reikalavime išaiškinti, nubausti sovietinio režimo kolaborantus, kurių tiek daug šiandien drįsta be jokios atgailos skelbtis didžiais katalikais, ir už juos atgailauti. Monsinjoras niekada nesišvaistė žodžiu „tiesa“, bet būtent „tiesa“ buvo laidas, jungiantis į vieną gretą pareigą Dievui ir Tėvynei. Pareiga liudyti ir ginti tiesą išsklaidė baimę ir abejones, ar dera dalyvauti politikoje Dievo ir Tėvynės sargyboje.

Kai kurių žmonių atminimas gyvuosius vienu metu slegia pareiga ir stiprina savo pavyzdžiu. Tokių žmonių gyvenimas ir darbai bėgant metams nepraranda aktualumo. Atrodytų paradoksalu, kad kuo ilgiau gyvename laisvoje ir nepriklausomoje Lietuvoje, tuo aktualesnis mums tampa ir ateityje taps mons. Alfonso Svarinsko gyvenimas ir jo pamokos. Kodėl taip yra? Ar ne už laisvą ir nepriklausomą Lietuvą kovota Monsinjoro? Ar ne tokioje gyvename? O jei taip, kodėl jaučiame ir sunkiai bandome įvardyti tos laisvės ir nepriklausomybės trūkumą?

Viena aštriausių šiandienos diskusijų – stiprėja ar silpsta, sėkmingai ar nesėkmingai yra valdoma Kovo 11-osios Lietuva. Kaip tik ši diskusija atskleidžia vieną pamatinių takoskyrų, kurią būtina įsisąmoninti norint blaiviai vertinti Lietuvos būklę. Lietuva rodosi stiprėjanti, jei nelaikome būtinu dalyku, kad Lietuvoje gyventų nenykstanti lietuvių tauta, o pati Lietuva būtų suvereni ir savarankiška valstybė. Abiejų šių reikalavimų Lietuvai nebekelia didžiulė dalis vadinamųjų politologų ir analitikų, subtiliau nuo jų bėga ir didelė dalis politikų. Apie emigracijos problemą kalbama iš tiesų labai daug, bet visada kaip apie darbo jėgos praradimą, o ne lietuvių tautos nykimą. Lietuva vis labiau suvokiama kaip didelė darbo rinka, ir tai turi milžiniškas pasekmes. Viena vertus, darbo rinkoje žmonės yra pakeičiami kitais, nebūtinai vietiniais, nebūtinai tos šalies, piliečiais. Kita vertus, pati nacionalinė darbo rinka tėra globalios darbo rinkos dalis ir kaip tokia turi sukurti kuo daugiau vadinamosios pridėtinės vertės, bet visai nebūtinai tą vertę sąžiningai ir solidariai paskirstyti visiems piliečiams.

Tokias mintis girdime šiandienos Lietuvoje – per radiją, televiziją, iš Seimo tribūnų ir mokslinių konferencijų. Tiems, kuriems Lietuva yra rinka, ta Lietuva kaip rinka neatrodo žlunganti, jiems juokingos kalbos apie gresiančią katastrofą. Tačiau daugumai žmonių Lietuva yra valstybė. Valstybė, įsteigta lietuvių tautos kartu su jai lojaliais kitų tautybių piliečiais ir tik jiems priklausanti. Valstybė, turinti bet kokia kaina saugoti savarankiškumą, nes tik jį išsaugusieji turi politinę laisvę spręsti savo likimą. Valstybė, turinti bet kokia kaina saugoti ją įsteigusią lietuvių tautą, nes tik dėl jos ta valstybė yra reikalinga ir pateisinama.

Kam ši ilga įžanga, iš pažiūros nieko bendra neturinti su Monsinjoro atminimu? Tai iliustracija. Aptarta takoskyra tarp mąstymo apie tautas ir mąstymo apie rinkas yra pavyzdys ir pasekmė to, kaip sėkmingai laisvoje ir nepriklausomoje Lietuvoje buvo vykdomas marksistinis valstybinės sąmonės dekonstrukcijos (išardymo) projektas. Per mažai žmonių žino, kad marksizmas nemirė kartu su Sovietų Sąjunga. Jau prieškario Vokietijoje jis įgijo naują kultūrinio marksizmo formą. Jo ideologai, pabėgę į JAV nuo Hitlerio režimo, tapo itin įtakingais pokario Amerikos universitetuose. Jų paskleistos idėjos formavo ir formuoja Vakarus, jų visuomenių mąstymą ir ypač kairiųjų politiką [5]. Pagrindinė naujojo marksizmo idėja – dekonstruoti, t. y. sunaikinti, visus tradicinius kolektyvinius tapatumus. Tauta, religija, santuoka, lytis – visa yra įvardyta kaip išsigalvojimai, socialiniai konstruktai, kurie žmogui yra ne duoti, kokie yra, o laisvai kuriami pagal pasirinkimą. Sovietų Sąjunga komunistams Vakaruose parodė, kad pasaulinis proletariatas nepajėgus įvykdyti revoliucijos, todėl revoliucija perduota iš darbininkų į mažumų rankas.

Naujasis marksizmas teigia, kad tautos turi pranykti individų įvairovėje, valstybinė sąmonė – kosmopolitinėje meilėje žmonijai, valstybė – globalioje rinkoje, lytis – genderizme, santuoka – skirtingų gyvenimo formų įvairovėje, religija turi tapti privačia ir bereikšme valstybės gyvenime, o galiausiai ir visai išnykti. Sunaikinimas čia visais atvejais reiškia sumaišymą ir skirčių ištrynimą, žmogaus sąmonėje tai, kas būtina, duota ir nesirenkama, paverčiant laisvu pasirinkimu. Anksčiau aptartas pasirinkimas suvokti Lietuvą kaip tautos įkurtą valstybę arba kaip globalios rinkos fragmentą – vienas tokių pasirinkimų. Šiuo klausimu Lietuvoje atsiradusi požiūrių įvairovė liudija sėkmingą neomarksistų darbą, pavykusias pastangas valstybinę sąmonę paversti ne vieninteliu ugdytinu ir siektinu, o tik vienu iš daugelio galimų požiūrių į Lietuvą.

Ir čia monsinjoro Svarinsko vaidmuo ir aktualumas šiandien, ko gero, tampa akivaizdus. Monsinjoras nekentė, kaip pats vadino, bolševizmo ir visomis jėgomis prieš jį kovojo. Nekentė kaip ir pridera nekęsti blogio, nes žinojo, kad bolševizmas yra šėtoniška ideologija. Šiandien daugybė žmonių, ne tik ateistų, bet jau ir katalikų, marksizmo nebesuvokia kaip savaiminio blogio. Ypač jaunajai kartai komunizmas neretai blogas tiek, kiek tai buvo okupacinė, Lietuvą užgrobusi ir individo laisvę atėmusi ideologija. Monsinjoras Svarinskas nedarė tokios klaidos – komunizmas visomis savo formomis jam buvo blogis, nes komunizmo tikslas buvo ir liko sukurti naują pasaulį ir naują žmogų, priešingą žmogaus prigimčiai. Komunizmas buvo ir yra blogis, nes, kaip ir liberalizmas, atima bet kokias vienintelės tikrosios laisvės – laisvės nuo instinktų ir troškimų, laisvės atpažinti Gėrį ir jį pasirinkti – prielaidas. 

Iš čia ir iki jo dienų pabaigos nesibaigusi Monsinjoro kova. Daug nesuvokusiųjų Lietuvos padėties juokėsi [6], kad sovietmečio rezistentai taip ir liko sovietmetyje, bandydami kovoti su sistema, kuri esą jau seniai yra sava, tarnauja tautos interesams, todėl ir rezistencija nereikalinga. Mons. Svarinskas ar Algirdas Patackas ir jų kova šiems nesusipratėliams atrodė praeities atgyvena ar atsilikimas nuo gyvenimo realijų. O tikrovė buvo ir yra kaip tik priešinga. Komunizmas niekur nedingo – įgavęs naują formą, jis sugrįžo į Lietuvą per akademines madas, užsienio fondų programas ir politiškai neraštingus, bet ideologiniais kareiviais paverstus žurnalistus. Tai, kad Lietuvoje iš esmės nėra tikro politikos mokslo, o jo atstovai masiškai kartoja ideologines klišes, leido šiai tendencijai porą dešimtmečių likti nepastebėtai ir tyliai graužti piliečių valstybinio mąstymo šaknis. Ilgą laiką ją matė tik tie, kurie iš savo skaudžios tiesioginės patirties geriausiai pažinojo komunizmą, jo tikslus ir pavidalus.

Mons. Alfonsas Svarinskas buvo aiškiausiai ir toliausiai matantis. Nors marksistinės dogmos moko, kad dvasininkai neturi teisės kištis į valstybės gyvenimą, Monsinjoras kišosi – netylėjo ir apie niekur nedingusio komunizmo grėsmę kalbėjo visur, kur tik jo klausėsi. Tikėjimo vedinas jis išsiskyrė ir drąsa kalbėti tiesą, nebijojo ta tiesa įžeisti, nebijojo likti pajuoktas. Juk pasakyti, kad ir žeidžiančią tiesą – katalikiškos meilės ženklas. Ir Monsinjoras visus mylėjo, tarytum glostė savuoju žeidžiančios tiesos sakymu.

Dažną gąsdino jo tiesmuka ir neįsiteikianti meilė. Ar katalikiška buvo piktintis, kad Lietuva, kitaip nei Vakarų Europos šalys, atgavusi laisvę nenubaudė savo išdavikų? Juk Monsinjoras piktinosi. Ir buvo teisus. Nes jokia valstybė negalėjo ir Lietuva negali sėkmingai vaduotis iš okupacinės nelaisvės be sąžiningo žvilgsnio į save ir kaltųjų pripažinimo. Monsinjoras kaip reta aiškiai skyrė nuodėmę ir nusidėjėlį. Nuodėmės nekentė ir su ja kovojo, o nusidėjėlį mylėjo ir stengėsi išgelbėti. Tačiau išgelbėti rojaus vartams, o ne nuo žemiško teisingumo.

Monsinjorui buvo svetimas mūsų laikais ypač būdingas iki absurdo suabsoliutintas nuodėmės ir ją darančio asmens skyrimas. Neįmanoma nekaltus žmones į vagonus sodinusiems ar skundusiems kolaborantams sakyti, kad nekenčiame jų atlikto veiksmo, bet nereikalaujame iš jų už tai atsakyti. Kiekvienas blogis virsta kūnu, kai konkretus asmuo laisva valia pasirenka būti jo įrankiu. Ir kiekvienas toks pasirinkimas skatina neišvengiamą teisingumo pareigą to asmens atžvilgiu. XXI amžiaus Bažnyčią neretai kamuoja liguista pastanga patikti, būti miela, neužgauti niekieno jausmų ir jautrumo kalbomis apie bausmę, kančią ir blogio pasekmes. Monsinjoras Svarinskas nesirgo šia liga. Jis nesiekė patikti niekam, išskyrus Dievui. Ir tik tokia laikysena leido jam nuolatos sakyti tiesą – kai jo klausėsi ir kai nesiklausė.

Tikriausiai Monsinjorui gyvam esant nesugebėjome įvertinti, koks vertingas ir didelis darbas buvo šis tiesos sakymas. Jo vertė kyla kaip tik iš tarytum laisvoje Lietuvoje įsivyravusios baimės sakyti tiesą. Minėto neomarksizmo tikslo sunaikinti tautinį, valstybinį, religinį, lytinį ir kitus tapatumus, paskandinant juos pasirinkimo įvairovėje, visada siekiama slapčia, niekada nedeklaruojant. Taip yra, nes kolektyvinio tapatumo ir stabilios žmogiškumo formos poreikis yra žmogaus prigimtyje, ir niekas sąmoningai nesirinktų, kad jo tapatumas, jo „aš“ ir „mes“ būtų sunaikintas. Būtent todėl marksizmo ideologijos skleidėjai ne tik negali viešai deklaruoti savo tikslų. Jiems tiesiog būtina, kad niekas viešai nekalbėtų apie vykdomą naujo žmogaus kūrimą, nes kol yra kalbančiųjų, tol naujo žmogaus kūrimo projektas stringa, susidurdamas su sveiku protu ir žmogiška tikrove.

Dėl šios priežasties kiekvienas kalbantis tai, ką kalbėjo Mons. Svarinskas ir ką šiandien bando kalbėti jį prisimenantys, yra tildomas. Tildomas neformaliais būdais – marginalizuojant, išjuokiant, atimant darbus ir pagarbą visuomenėje. Seksualinių mažumų judėjimas, tai yra melo paskelbimo esant tiesa judėjimas, su kuriuo aktyviai kovojo Monsinjoras, čia yra puikus pavyzdys. Vakarų šalyse, kuriose įteisintos prigimčiai prieštaraujančios vienalytės „santuokos“, bandoma žengti dar toliau – svarstomi „antihomofobijos“ įstatymai, baudžiantys už tokių „santuokų“ kritiką.

Tačiau siekiant sukurti baimės atmosferą, tokios bausmės net nėra būtinos. Sovietmečiui prilygstantis neformalus spaudimas puikiai daro savo darbą. Ne pirmus metus Vilniaus universiteto profesorių, vieną Sąjūdžio kūrėjų Vytautą Radžvilą bandoma subtiliausiais būdais „įtikinti“ susiprasti ir išeiti iš darbo po studentų skundo dėl jo esą skleidžiamos homofobijos. 2016 metais žinomi žurnalistai aktyviai stengėsi, kad tautininkas Julius Panka būtų išmestas iš darbo dėl jo esą skleidžiamos homofobijos. Galiausiai jiems tai pavyko. Daugybė mokslininkų, valstybės tarnautojų, žurnalistų, teisininkų tai mato ir apdairiai slepia savo katalikiškas ar tiesiog nepakankamai „pažangias“ pažiūras, kad nebūtų apkaltinti homofobija ir netolerancija. Sakyti tiesą, prieštaraujančią naujojo marksizmo dogmoms, reikia didžiulės drąsos. „Nemoralizuok“ – skelbia pagrindinis naujosios cenzūros įstatymas. Ir didelė dalis katalikų paklūsta šiam įstatymui, apgaudinėdami save, kad įmanoma ištikimybė ir Dekalogui, ir žmogaus perkūrimo projektui, besislepiančiam po „liberalios demokratijos“ oksimoronu ir verčiančiam tylėti nuodėmių ir blogio akivaizdoje.

Gal todėl baimė sakyti tiesą vis labiau įsigali. Dar neseniai bijota tik garsiai išsakyti moralinius vertinimus. Pasakyti, kad viena yra objektyviai gera, o kita – bloga. Tai – vakar dienos problema. Šiandien jau bijoma įvardyti ir tiesiog nepatogius faktus. Akivaizdi nelegalių migrantų nusikaltimų ar specifinių homoseksualams būdingų ligų statistika nutylima bijant įžeisti šias ar kitas esą pažeidžiamas, o iš tiesų į mūsų visų politinę laisvę besikėsinančias grupes. Nereikia apsigauti. Dabartinis pavojus sakyti tiesą yra juokingas palyginti su pavojumi sakyti tiesą sovietmečiu. Tačiau tiek Monsinjoras, tiek kiti tą darė, galvodami apie pareigą, ne apie asmenines pasekmes. Kataliko pareiga tiesai yra absoliuti ir nežino pasiteisinimų. Kaip sakė Monsinjoras, ir tą norisi kuo dažniau priminti sau ir kitiems, kiekvienas atsakysime Dievui už Tėvynės likimą. Ir kuo daugiau drąsos ginti tiesą rasime būdami čia, tuo mažiau jos reikės ieškoti ten, atsiskaitant už savo darbus.

Gal padedamas žiaurių laikmečio aplinkybių monsinjoras A. Svarinskas suprato dar vieną konkrečią tiesą, kurios suvokimas labai aktualus ir retas šiandienos Lietuvoje. Monsinjoras mokė: „Jei nesėsi, tai ir nepjausi. Mes sėdami nemanėme, kad išgyvensim ir kad gali greitai būti iškovota laisvė. Bet sėjome, nes gal kiti gyvens ir jos sulauks. Dabar gi niekas nenori sėti, visi nori pjauti.“ Nuoširdžiai kaip vaikas besišypsantis Monsinjoras nebuvo naivus ir nesapnavo greitų rezultatų, nesivaikė miražų. Visą gyvenimą kovojęs su žmogų naikinančiomis moderno ideologijomis, A. Svarinskas blaiviai suvokė katalikams krentančių iššūkių mastą.

Pasaulį apėmusios ir milžinišką įtaką įgavusios klaidos negali būti nugalėtos per metus, dešimtmetį, gal net per žmogaus gyvenimą. Tačiau žmogaus pareiga yra ne sverti ir planuoti rezultatus, o padaryti viską, ką gali per jam Dievo žemėje duotus metus. Žmogaus pareiga sėti, kad pjautų kiti. Ir Monsinjoras sėjo tiesą nesidairydamas, kad tik galėtume pjauti mes, vėliau atėjusieji. Savo drąsa ir darbais jis paliko pamoką Apšvietos pagimdytų ideologijų žmogiškumą ginti turintiems mūsų dienų katalikams. Pamoką sėti, kad pjautų kiti. Nes galiausiai visi atsakysime Dievui už Tėvynės likimą.

***

[1] – Alfonsas Svarinskas, „Aiškūs idealai – Dievas ir Tėvynė“, Bernardinai, 2012 11 28. http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-11-28-monsinjoras-a-svarinskas-aiskus-idealai-dievas-ir-tevyne/91447 

[2] – Popiežius Pranciškus, „Krikščionio pareiga dalyvauti politikoje“, Pro Patria, 2013 06 10. http://www.propatria.lt/2013/06/popiezius-pranciskus-krikscionio.html

[3] – Alfonsas Svarinskas, „Lietuvos patriotai, pirmyn už Dievą ir Tėvynę!“, Pro Patria, 2013 07 23. http://www.propatria.lt/2013/07/alfonsas-svarinskas-lietuvos-patriotai.html

[4] – Audrius Makauskas, „Kas jūs, kunige Svarinskai?“, Lietuvos žinios, 2014 02 22. http://lzinios.lt/lzinios/komentarai/kas-jus-kunige-svarinskai-/174237

[5] – William S. Lind, „Politinio korektiškumo ištakos“, Pro Patria, 2016 08 10. http://www.propatria.lt/2016/08/william-s-lind-politinio-korektiskumo.html

[6] – Darius Sužiedėlis, „Disidento Lietuva – tada ir šiandien“, DELFI, 2014 07 19. http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/d-suziedelis-disidento-lietuva-tada-ir-siandien.d?id=65337292