Surasti įkvėpimą savam projektui ir nuspręsti kaip jis turėtų atrodyti yra kiekvieno kuriančio žmogaus didžiausias iššūkis. Idėjos gali kilti iš įvairiausių šaltinių ir įvairiais gyvenimo momentais. Dažniausiai tai atsitinka pasąmoningai. Ypatingai sunki užduotis iškyla, kai kuriamas prestižinis paminklas, valstybę reprezentuojančioje aikštėje.
Pasižiūrėjęs į Lukiškių aikštės Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) kūrybinių dirbtuvių ekspertų komisijos geriausiai įvertintą Andriaus Labašausko projektą, nejučiomis persikeli į JAV sostinėje pastatyto Vietnamo Veteranų Memorialo sienos. Atrodo labai panašiai, ypatingai žmonėms daug kartų buvusiems Vašingtone. Tai yra juodo granito memorialinė siena, kurioje surašytos Vietnamo kare žuvusių karių pavardės ir vardai. Projekto autorė Maja Ing Lin (Maya Ying Lin) – landšafto architektė, skulptorė ir dizainerė, gavo nacionalinį pripažinimą 1981 metais, dar besimokydama Jeilo universitete. Jos projektas Vietnamo Veteranų Memorialo konkurse buvo atrinktas iš 1,421 pasiūlymų.
Tačiau jis sukėlė didžiulę kontroversiją, labai daug žmonių liko nepatenkinti šiuo projektu. Daug įtakingų Amerikos vyriausybės žmonių atsisakė šio sumanymo palaikymo. Projektas buvo vadinamas „nihilistiniu akmens gabalu“ arba „juoda gėdinga žaizda“. Laikui einant žmonių pasipiktinimas projektu vis augo, ko pasėkoje prezidento Ronaldo Reigano administracijos vidaus reikalu sekretorius Džeimsas Vatas (James Watt) buvo inicijavęs statybos darbų leidimo sustabdymą. Dėl susiklosčiusios situacijos buvo pasiektas kompromisas, – pakviestas trečios vietos to pačio konkurso nugalėtojas skulptorius Trederikas Hartas (Frederick Hart). Nutarta papildyti ir išplėsti memorialą ir trijų kariškių figūrinė skulptūra, atlieta iš bronzos, po dviejų metų atsistojo priešais memorialinę sieną. Galutiniame sprendime, siena ir skulptūra stovi atokiau, kad viena kitą papildytų, o ne prieštarautų. Tam pasiekti buvo sukurtas natūralaus dydžio maketas, kuris buvo nešiojamas apie memorialo sieną, kol buvo surasta tinkama vieta skulptūrai.
Atrodo, kad Amerikos žmonėms vien memorialinės sienos neužteko, jie panoro pamatyti ir žmonių figūras, atsisukusias į memorialinę sieną, kurioje surašyti jų žuvusių kovos draugų vardai.
1993 metais buvo pradėtas statyti Korėjos Veteranų Memorialas. Po ilgo patvirtinimo proceso jis buvo užbaigtas 1995 metais. Jo kompozicijoje buvo panaudota net devyniolika žmogaus figūrų ir freska – siena, ant kurios buvo perkelta 2500 fotografinio archyvo nuotraukų smėlio srovės būdu. Ant šios freskos, esant tinkamam apšvietimui, atsispindi ir visos 19 karių figūros. Įsimintina, kad šis memorialas buvo statomas po Vietnamo memorialo kontroversijos.
Nieko nuostabaus, kad noras statyti vien memorialinę sieną sukėlė tokį patį žmonių nepasitenkinimą ir Amerikoje ir Lietuvoje. Labai daug žmonių, ir ne tik vilniečiai, nenori matyti tiktai sieną. Bunkerinė memorialinė siena kurioje surašyti nuasmeninti, nežinia kam priklausantys partizanų slapyvardžiai, atspindi tik dalį mūsų garbingos istorijos. O kur prisiminimas visų kitų, kovojusių už Lietuvos laisvę? Apskritai bunkerio idėja neatsako į temą. Ką Zigmantas Sierakauskas ar Konstantinas Kalinauskas turėjo su juo bendro? Kodėl slėptuvė okupacijos metu naudojama kaip simbolis? Laisvės kovotojai aktyviai kovojo su ginklu rankose, o ne sėdėjo bunkeriuose. Tai buvo tik jų namai ir tai tik paskutinės okupacijos metu. Išskirti bunkerį, tai akcentuoti pasyvumą ir buitį. Lietuvos partizanai nebuvo slėptuvėse leidę laiką bailiai. Vien estetinis sprendimas be idėjos tampa tiktai meniniu pažaidimu arba estetiniu eksperimentu. Taip kaip viena idėja, be estetinio sprendimo, negali tapti meno kūriniu arba skulptūra.
Ar tinka kalva su memorialine siena tokiai mažai erdvei miesto centre? Ar verta ten stumdyti žemes? Vilniui trūksta prestižinės reprezentacinės aikštės, skirtos kovojusiems už Lietuvos laisvę, o ne modernistinio aikštės sprendimo, pritaikyto pramogai.
Lukiškių aikštė yra tinkama vieta Vyčio simboliui ir visai nedera jo iš tenai išvaryti. Vytis gali drąsiai atstovauti visus Lietuvos istorijos etapus ir visus žuvusius už Jos laisvę. Sąmoningai ar ne, bet gal kam norisi matyti kovotojus besiilsinčius bunkeryje, o ne su kalaviju rankoje.
Šia proga norėčiau prisiminti įžymų Lietuvos dailininką ir kompozitorių Mikalojų Konstantiną Čiurlionį ir jo paveikslą „Miestas. Preliudas“. Šis darbas buvo sukurtas 1908-1909, tautinio atgimimo metais, bręstant Lietuvos nepriklausomybei. Vyčio simbolį Čiurlionis panaudojo kaip laisvės šauklį, skriejantį virš miesto ir nešantį tautinio atgimimo idėją. Ir tas miestas galėtų būti Vilnius. Kas galėtų užginčyti, kad Vytis negali tapti skulptūra, kai daugumai Lietuvos žmonių tokia mintis patinka. Vilnius yra Lietuvos sostinė ir Lukiškių aikštės memorialas yra visų Lietuvos žmonių reikalas. Laikas būtų išgirsti visų Lietuvos piliečių norą, o ne tik siauro šiuolaikinio meno gerbėjų nuomonę, taip elitaristiškai paremtą balsavimu internetu?
Šiuolaikinis menas ir šiuolaikinė architektūra yra puikus dalykas, tačiau gal neverta skubėti laidoti reprezentacinės skulptūros. Ir figūrinė kompozicija gali būti šiuolaikiškai pateikta. Didžiausia šiuolaikinio meno spraga buvo padaryta sovietinės okupacijos metais ir Šiuolaikinio Meno Centras mėgina ją užpildyti ne itin korektiškais būdais.
Būtų teisinga ir gražu, kad Nepriklausomybės monumento temą išrinktų Lietuvos žmonės, o estetinį sprendimą neskubėdami priimtų profesionalūs architektai ir dailininkai.
… patiko straipsnis. Ramūs ir protingi pamąstymai…
Pageidautina ,kad Nepriklausomybės Monumento Laukiškių aikštėje temą išrinktų ne ,,Lietuvos žmonės”,o lietuvių tauta ir piliečiai. ,,Lietuvos žmonės” – neorganizuota liaudis,nesugebianti kurti ir stiprinti valstybės, turinti silpną politinį mąstymą be aiškios tautinės sampratos.Ačiū straipsnio autoriui už pateiktas prasmingas įžvalgas.
Labai puikūs ir vertingi pastebėjimai, juntama artėjančios Vasario 16-osios Laisvės dvasia,
todėl pasiryžus prisipažinti sau, save pažinus sykiu su Jonu Basanavičiumi – pirmuoju mūsų
a t k u r t o s i o s Valstybės vadovu – išsyk nuo Tarybos Nutarimo pasirašymo juo tapus
(vėliau vadovavimas deramai garbiai perduotas antrajam jau Vadovui – Antanui Smetonai),
ir tolimesni čiurlioniškosios į ž v a l g o s žingsniai galimi: ar Vyčio kalvos, slėnio, e r d v i o s
ir šviesios aikščių aikštės g i m i m a s Sostapilės erdvėse.
O Laisvės kovų atminimas, visų kovų ir pergalių įvardyta grandis – aiški, suprantama ir atspindinti
garbingiausias bei daugiausiai kančių ir aukų pareikalavusias istorines datas – galima ir Lukiškių
aplinkos naujai sutvarkytose erdvėse, galbūt visgi Gedimino pr. deramai apie sukurtą atminimo
ašį (…1236-…1380-1410-…1605-1621-1863-1919-1923…1941…1991) apjuosiant. Svarbu visko
visame v i s a m nesuplakti, ir labiausiai Vėlių Pamėnkalnio erdvių galias įsivertint lygiai deramai
tam bei tuo, kaip ir
VYČIO ŽYMENS i š s k i r t i n u m ų išskirtinumo svarbas.
Taip.
Lai gimsta.
IŠ …Lietuvos karo vadai ir kariai 1380 m. Kulikovo mūšyje : – Karo archyvas
“Faktiškieji mūšio vadai – LDK kunigaikščiai Andrius ir Dmitrijus Algirdaičiai bei Dmitrijus Volynietis Karijotaitis. Savo indėlį įnešė ir žemesnieji LDK vadai bei kariai. Mūšyje žuvo „30 Lietuvos ponų” ir daug jų kariaunų karių.”
ISSN 1392-6489. 2004,, 19,
Taigi, istorija, – Svalios (o ne “Saulės”) mūšis. mūsų perfalės Kulikų lauke, Maskvos gynybos reikšmė,
– 1382 m. ties Kremliumi palaidota apie 2000 lietuvių karių – Maskvos gynėjų iš Smolensko ir kitų Rytų
pilių įgulų… dar laukianti tyrimo ir v i e š i n i m o, kaip tik ką išvystas Lietuvoje Vasario 16-osios NUTARIMAS
Dar viena dažnai iš akių išleidžiama detalė – tas dabartinių š… miano egzpertų garbinamas “modernas” yra netoli 40 m. senumo: Lin sukurtas monumentas pastatytas 1982 m. (prieš 36 m.), o kitas “modernistų” – teletabių kalvelės šalininkų įkvėpimo šaltinis – Baravyko ir Vėliaus monumentas komjaunuoliams Kauno Sąjungos aikštėje sumontuotas 1979 m. (prieš 39 m.). Modernistai, škias… 😀
Pirmiausiai, kalbant apie paminklą, būtina atsisakyti tokių išsireiškimų kaip “kova už laisvę”. Taip sakyti, tai reiškia įsivardinti save buvus vergiškos kilmės. Vergai kovojo už laisvę, gi mes kovojome už save, už mūsų gyvavimą, už Lietuvos valstybės gyvavimą pasaulyje. Taigi paminklo pavadinimu “Laisvės karys” prisiskirtume save dėl laisvės kovojusiems vergams.
Matyti Čiurlionio paveiksle Vytį yra paprasčiausias meno kūrinio vulgarinimas (primityvinimas) beigi lietuvių(baltų) pasaulėžiūrinės dvasios neišmanymas.
Vytis žmonėms patinka, nes ji negali nepatikti, – tai mūsų valstybės herbas. Manytina, kad iki tampant valstybės herbu vytis buvo bendrinis žodis reiškęs emblema, – karių, o gal tik raitų karių vėlių ženklas.
Taigi ieškokime su kuo derėtų Lietuvai (lietuviui) dvasiškai tapatintis (pasivaizduoti) paminklu Lukiškių aikštėje.