Liaudies išmintis sako: ratus ruošk žiemą, o roges vasarą. Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos Gamtos skyriaus specialistai jau vasarą ėmė galvoti, kuriems vertingiausiems kraštovaizdžio ir gamtiniams kompleksams 2018 metais skirti didžiausią dėmesį ir kaip juos tvarkyti. Imtasi idėjos į pagalbą pasitelkti avis.
Buvo kreiptasi į Lietuvos ūkininkų sąjungos Zarasų skyrių, kadangi šis skyrius įgyvendino projektą „Tvarių mechanizmų sukūrimas atvirų buveinių išsaugojimui įtraukiant vietos bendruomenes Gražutės ir Kurtuvėnų regioniniuose parkuose“ ir projekto įgyvendinimui įsigijo avis ir galvijus.
Džiugu, kad Zarasų skyrius sutiko jau rudenį surinkti avių prieauglį iš Zarasų rajono ūkininkų ir perduoti jas vertingiausiems Aukštaitijos nacionalinio parko kraštovaizdžio ir gamtiniams kompleksams tvarkyti. Tačiau atsirado kita problema, kur tas avis padėti ir kas jas prižiūrės. Problema buvo greitai išspręsta, ūkininkui Kazimierui, gyvenančiam šalia Kretuono ežero, kuriame yra garsioji paukščių sala, sutikus priglausti avis.
Vasaros metu ūkininkas pasiruošė papildomai pašaro būsimoms avims, pastatė papildomą pašiūrę. Ir štai, gruodžio mėnesį buvo perduota 60 škudžių veislės avių banda su sąlyga, kad už nemokamai gautas avis reikės atsiskaityti, t. y. už kiekvieną gautą avį reikės atiduoti po vieną prieauglį kitiems ūkininkams tomis pačiomis sąlygomis. 2018 m. pavasarį avis planuojama perkelti ganytis į Ladakalnio gamtiniame komplekse esančias atviras pievų buveines, o pasibaigus paukščių perėjimo sezonui, avys bus perkeltos ganytis į Kretuono ežero Didžiąją (paukščių) salą.
Pasak Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko Gamtos skyriaus vedėjo Tautgirdo Masiulio, belieka tikėtis, kad 60 avių banda išsiplės į gausesnę ir prisidės užtikrinant gerą atvirų buveinių palaikymą Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijoje.
Škudžių veislė laikoma viena seniausių pasaulyje. Ši avių veislė kilusi iš Rytų Prūsijos, Lietuvos ir kitų Baltijos šalių. Šių avių prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo apie 70 tūkstančių, po karo liko tik apie 160. Tiktai dėka keleto entuziastų avių augintojų Vokietijoje, buvo pamažu atkurta gyvybinga populiacija iš išlikusių 160 vnt. škudžių avių, rastų ir atgabentų iš Lietuvos ir dar kelių vietų Baltijos regione.
Škudžių avys yra prisitaikiusios prie mūsų kraštui būdingo klimato ir gali ištisus metus gyventi lauke. Jos nėra išrankios pašarui, todėl dažnai laikomos pievoms, ganykloms nuganyti ir teritorijoms prižiūrėti. Pievos kur maitinasi škudės, tampa panašios į parkus, todėl jas galima pavadinti kraštovaizdžio avimis. Šios veislės avys vertinamos dėl mėsos, kuri neturi lajaus kvapo ir geros kokybės vilnos.
Šiuo metu Lietuvoje auginama apie 350 škudžių veislės avių. Šios avių veislės augintojai yra susibūrę į Lietuvos Škudžių avių augintojų asociaciją, kurios tikslas yra suvienyti pastangas šios Lietuvos kultūrai, istorijai ir tautiniam paveldui svarbios lietuviškų avių populiacijos išsaugojimui ir gausinimui, bei suburti kuo didesnį bendraminčių ratą, norinčių jas auginti ir tuo prisidėti prie škudžių veislės avių sugrąžinimo į jos kilmės šalį, jos ekonominės ir mokslinės vertės didinimo.
Tačiau tenka apgailestauti, jog Škudžių veislė vis dar nėra įtraukta į Lietuvos ūkinių gyvūnų genetinių išteklių sąrašą, bei Lietuvos tautinio paveldo produktų registrą, tuo neužtikrinant valstybinės apsaugos ir globos šiai senai ir retai avių veislei.
