Peržengę trisdešimtmetį Inga ir Kęstutis Samušiai metė gyvenimą mieste ir, atsikėlę į sodybą vidury miškų, ėmė kurtis susiliedami su gamta. Po trejų metų Ingos ir Kęstučio sodybą aplankė juodasis gandras – baikštus laimės paukštis.
Įsikūrė tarp miškų
Karštą popietę kilo audra. Lietus žliaugė kaip iš kiauro maišo, o perkūnas ir žaibai, atrodė, perskels atšlaimą – audra tarp miškų visada atrodo grėsmingiau, nei yra iš tikrųjų. Inga stovėjo prie lango: ant virvės plaikstės skalbiniai – ji pamiršo juos nuimti. Staiga pro stiklu tekantį vandenį tamsiaplaukė moteris pamatė… lapę. Ji tupėjo po varvančiais drabužiais ir susidėjusi letenas žiūrėjo moteriai tiesiai į akis. Rudakė spigino į ją, ji – į rudakę. Jiedvi nesitraukė tol, kol nenurimo audra.
Tada rudoji tarsi savus apėjo daržus, kieme augančius medžius, dar kartą žvilgtelėjo į trobesio langus ir ramia žingine nubidzeno į mišką…
„Mes abu to norėjome“, – sako Inga. Ir ji, ir Kęstutis norėjo gyventi kur nors atokiai: prie miškų ar vandens telkinių – gamtos prieglobstyje. Iš pradžių tokios vietos ieškojo arčiau – pajūryje: Inga ir Kęstutis Samušiai gyveno Gargžduose. Abu turėjo darbus: Kęstutis – miškininkas, Inga – dizainerė grafikė. Sodybos pajūryje jiedviem buvo per brangios, bet Kęstutis turėjo žemės Aukštaitijoje – Paliesio kaime, Molėtų rajone. Vietos ir čia buvo nė kiek neprastesnės. Aplinkui miškai, o dešimties kilometrų spinduliu – 40 ežerų.
„Iš pradžių ketinome savo žemėje statyti molinę trobą“, – Samušiai buvo nusprendę gyventi ekologiškai. Tačiau naujoviškai. Žibalinė – jau ne jiems. Atsivesti elektrą būtų kainavę daugiau nei pastatyti naują trobą. „Todėl sužinoję, jog parduodama sodyba šalia mūsų žemės, neabejodami ją nupirkome“, – prisimena Kęstutis.
Samušiai išvertė viduryje trobos stovėjusią svetimą ir jau nebetinkamą apgriuvusią duonkepę. Pasistatė savąją. Modernesnę šildomąją sienelę ir krosnelę. „Prisimenu, užsikūrę ugnį susėdome priešais ją ant kulbių. Ant mano ir Kęsto kelių murkia katės. Maniškė murkė garsiau, todėl aš savąją perkėliau ant Kęsto kelių, jis savąją – ant mano“, – tokia tai buvo pradžia, kurios nepamirštų jokia moteris, taigi ir Inga.
Augina škudes
Žemė čia buvo ne tik nederlinga, bet ir apleista. K. Samušis į ją kibo kaip mūsų protėviai: kirto krūmus, rovė kelmus, rinko akmenis. Išvalė žemę. Vienas. Turėdamas vieną nedidelį traktoriuką. Pernai jau turėjo didesnį. Juo suarė lauką – šįmet pasisės ir miežių. Bus sietelis grūdų avims.
Samušiai augina senos, keletą tūkstančių metų gyvuojančios aborigeninės škudžių veislės avis. Jų kilmė siejama su Rytų Prūsija, Baltijos šalimis. Per karą vokiečiai iš Lietuvos išvežė daugumą avių, o 1990 m. atgavus nepriklausomybę susirinko ir likusias.
Dabar škudės tarsi tremtinės grįžta į savo gimtąsias vietas.
- Škudės | Alkas.lt nuotr.
Vokiečiai šias avis augina dėl jų veislės nereiklumo, vislumo, atsparumo ligoms ir kraštovaizdžio gerinimo – grauždamos šakas, krūmus, jų ūglius škudės išvalo šabakštynus, o žolę tiesiog nuskuta. Geriau už žoliapjovę. Vokiečiai jas taip ir vadina – kraštovaizdžio avys.
„Mums nereikia šienauti pievų“, – sako Inga. Bet gėlynus, medelius tenka aptverti.
Kartais negelbsti nė tvoros. Kęstutis pasodino porą obelaičių, aptvėrė jas tinklu. Pamačiusi, kaip avinai surėmė ragus, Inga išbėgo jų fotografuoti. Nuotrauka išėjo puiki. „Žiūrėk“, – ji norėjo ją parodyti Kęstučiui, bet nesuprato, kodėl šis į ją nė nedėbtelėjo. Nuotraukoje matėsi jo sodintos obelaitės, kurių jau nebuvo.
Škudės sužiaumoja net spygliuočius. „Ten buvo savaiminis pušinėlis“, – rodo pliką kalnelį Inga.
Kai pirmą kartą Samušiai parsivežė škudes, šios – į kojas ir į mišką. Gerai, kad ne į svetimą – Samušiai turi 7 ha nuosavo miško.
„Na, ne. Dar nebuvo, kad gyvuliai pridarytų miškams nuostolių“, – Samušių avių nebijo Kuktiškių girininkas Jonas Bareikis. „Miškus mes saugome tik nuo žvėrių. Medelius tepame repelentais, jaunuolynus aptveriame tvoromis“, – atitaria jam ir Utenos miškų urėdo pavaduotojas Valentinas Merkys.
Pasak miškininkų, niekas šiais laikais gyvulių miškuose negano. Netgi ir tie, kas gyvena tarp miškų.
Negauna paramos
Samušiai avis laiko aptvare. Kai avinai ima kovoti dėl patelių, pokši ir storiausios tvoros.
Bet užtat žiemą škudžių veislės avims nereikia šiltų tvartų – net ėriukai, gimę su kailiu, nesušąla stoginėje. Svarbu, kad tik būtų apsaugoti nuo vėjų, žvarbaus lietaus ar pūgos.
Samušiai dar nepjovė nė vienos avies – vis didina bandą. Škudės – vienos mažiausių avių, tačiau jų mėsa – tikras delikatesas. Panaši į laukieną. O jau jų vilna! Patyrę pirštai škudžių vilną tuoj pat atskirs nuo Lietuvos juodgalvių ar Lietuvos šiurkščiavilnių avių vilnos.
„Gaila, jog seniausia ir nykstanti škudžių veislė dar neįrašyta į Lietuvos ūkinių gyvūnų genetinių išteklių sąrašą bei Lietuvos tautinio paveldo produktų registrą“, – apgailestauja Samušiai.
Lietuvos šiurkščiavilnės, kurios buvo išvestos iš škudžių, arba Lietuvos juodgalvės įregistruotos kaip lietuviška veislė tik 1964 m., pripažintos genofondinėmis ir yra įtrauktos į tautinio paveldo registrą. Už senojo genotipo Lietuvos juodgalves bei Lietuvos šiurkščiavilnes avis jų augintojai gauna po 96 litus ES išmokų.
VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenimis, Lietuvos šiurkščiavilnių bei Lietuvos juodgalvių avių šiuo metu šalyje auginama daugiau nei 20 tūkstančių.
Škudžių veislės avių Lietuvoje tėra apie 150. Viena didžiausių – apie 40 avių banda – Samušių ūkyje. Už škudžių veislės avių auginimą Samušiai negauna nė lito.
Išmoko vilnos vėlimo
Tai iš ko tuomet Samušiai gyvena? Kerpa škudes ir velia šlepetes. Kaip kerpamos avys, naujakuriams parodė 86 metų Uršulė iš Molėtų, o nukerpa jas … jų draugai. „Jei yra poreikis, atsiras ir pasiūla. Mes žinome, ką reiškia gyventi kaime, ką reiškia miesto vaikui pamatyti gyvulį. O jei dar duosi jį jam nukirpti, laimės per akis“, – patyrė Inga. Taigi elektroniniu paštu ji praneša visiems savo pažįstamiems, kada jų ūkyje bus kerpamos avys. Suvažiuoja šeimomis. Jei pasitaiko geras oras, nuostabi iškyla. „Pakabiname puodą viralui virti, ir kas jį verda, kas žuvauja, kas grybauja, o kas avis kerpa“, – apie talką pasakoja Inga.
Žirkles avims kirpti Samušiai rado troboje, kurią nusipirko. Joje už duonkepės dūlėjo ir verpimo ratelis. Jį sutaisė ir verpti Ingą išmokė ta pati guvi senučiukė – Uršulė iš Molėtų.
O velti Inga išmoko pati. Dar gyvendama Gargžduose. Ėjo pro parduotuvę ir pamatė veltus drabužius. „Nesupratau, kas tai yra. Tik matau, kad neaustiniai“, – negalėjo atitraukti akių nuo vos 60 gramų sveriančio šaliko.
Pastebėjęs jaunos moters susidomėjimą pardavėjas paėmė vilnos kuokštą, muilo, vandens. Pasuko tarp delnų, suko dar ir dar, kol iškrito kietas rutuliukas. Šis, pasak Ingos, virsmas ją pakerėjo.
Prisipirko ji vilnos ir namuose ėmė sukti tokius pačius rutuliukus. Tam turėjo laiko, nes jos pirmagimiui tuomet buvo pusšešto mėnesio. Bet išėjo ne rutuliukai, o, pasak Ingos, – „subiniukai“. „Kai nemoki gerai velti, rutuliukai išeina su tokiu praskiepu“, – nesigėdija ji savo vargų.
Suvėrusi pirmąjį vėrinį, Inga nuėjo į kursus ir išmoko vilnos klojimo bei vėlimo pradžiamokslio. To neužteko. Buvusi dizainerė naršė internete, ieškojo literatūros, bet tikrąsias vilnos vėlimo paslaptis atrado jos pačios rankos.
Nuotakos laukia kurpaičių
I. Samušienė pradėjo nuo šlepečių. Vėlė jas savo draugams ir pažįstamiems, o kai nebeliko kojų, kurias dar galėjo dykai šildyti, veltines ėmė pardavinėti. Ekologiškos vilnos šlepetės turėjo tokią paklausą, kad į žmonos verslą turėjo įsitraukti ir jos vyras. Vėlė jie abu. Ingai ėmė skaudėti riešų raumenis ir sąnarius, tačiau Lietuvai šlepečių nebeliko. „Mes turime tik keturias rankas“, – tarsi pasiteisina Samušiai. Visos jų veltos šlepetės dabar iškeliauja į Ameriką, Australiją, Kanadą. Po vieną kitą darbelį – į tokias egzotiškas šalis, kaip Indija, Kinija, Korėja.
Šios šalys vertina rankų darbo ekologišką produktą. Jų klientai veltinių iš Lietuvos gali laukti penkias savaites – Samušiai dabar jas velia tik pagal konkrečius užsakymus. Gintaru, lietuvišku linu, rožėmis puošiamos Samušių šlepetės – originalūs kūriniai tampa suvenyrais, proginėmis dovanomis. Štai viena močiutė Amerikoje velėjos iš Lietuvos prašė šlepetėlių dovanai anūkei. „Ji norėjo, jog anūkė gimtadienio rytą rastų jas prie savo lovos“, – rodo alyvų spalvos žiedeliais puoštų šlepečių nuotrauką Inga. Tai – ne šlepetės. Tai – kurpaitės karalaitei. Tokių laukia net nuotakos. „Su nuotaka, taip pat iš Amerikos, susirašinėjome porą mėnesių – derinome apavo dydį, formą, jo apdailą, raštus, spalvas“, – varto kitas nuotraukas Inga. Tai itin prabangus ir dailus apavas. Už tokį amatininkams tikriausiai daug buvo ir sumokėta? „Kai įnyksti į tokius dalykus, ne pinigai ir ne daiktai tampa svarbūs“, – atsako Inga.
Aplankė juodasis gandras
Jauki Samušių troba vidury miško. Joje yra visi patogumai, tačiau priešais ugniakurą tebestovi tos pačios kulbės, ant kurių Inga ir Kęstutis čia pirmą kartą įžengę atsisėdo. Šalia jų, ant ąžuolinės kolonos kabo trys juostos. Viena austa jųdviejų vestuvių, dvi kitos – jų vaikų vardynų proga. Ąžuolas ir Vėtra – tokie jų atžalų vardai.
Vėtrai dar tik treji. Ąžuolui greitai bus šešeri. Jis jau mokosi pažinti ne tik Žemės, bet ir Dangaus kūnus – virš jo lovos sukasi Saulės sistemos planetos. „Čia – Marsas, čia – Uranas, o čia – Merkurijus, Plutonas. Tik Veneros trūksta“, – sklaido iš popieriaus išlankstytas žvaigždes Ąžuolas.
Kartą ketverių metų sūnus parnešė žinią: „Mama, pas mus atskrido juodas gandras.“ Pakėlusi akis nuo vėlinio Inga žvilgtelėjo pro langą. Atšlaime iš tiesų stypinėjo juodasis gandras. Jo juodos plunksnos žvilgėjo žaliu, raudonu ir auksiniu atspalviu, ilgomis kojomis jis ėjo taip tvirtai, jog, rodės, tuojau įžengs į trobesį. Bet Ingai vos paklebenus duris paukštis ištempė ilgą kaklą tarsi norėdamas pasilabinti ir išskleidė sparnus.
Šis paslaptingas didelių girių paukštis yra gana baikštus, tačiau Kęstutis jį dar spėjo nufotografuoti. „Girdėjau, jog juodasis gandras laikomas likimo paukščiu, laimės ir gerovės pranašu“, – ištarė Inga.
