Kai atvėsta nuo rudens darganų ir darbymečio įkarščio laukai, pažliugusią raukšlėtą žemę sutraukia gruodas. Gruodis. XIX a. raštuose šio mėnesio vardas dėl ypatingų švenčių sankaupos pavadinamas ir Kalėdų mėnesiu.
Gruodžio diena trumpa. Nespėjo prašviesėti, o jau vakaru kvepia. Šis tamsus, niūrus laikas tik laukimui – adventui ir tikęs. Laukta ne žemiškų gėrybių, o šviesos, meilės, linksmybės… Kad ką nors ypatingo gautum, reikia ką nors ir paaukoti, t. y. perdėtai nesilinksminti, netriukšmauti, nepersivalgyti… Adventas – pasninko metas. Atsisakius mėsos, pieno, iš podėlių traukiama džiovinti, sūdyti grybai, aguonos, ypač viralo, košių, bulvienės prametalui tinkamos kanapės. Gruodžio mėnuo net kanapiniu vadintas. Kanapės, aguonos į advento racioną bus neatsitiktinai patekę, tai kultūros, turinčios narkotizuojančių savybių ir tamsiausiu metų laiku tarpininkaujančios žmogui ir dangiškajai sferai. Tai rodo ir daugybė šio meto burtų, kai aguonos ar kanapės sėjamos (aukojamos) apie lovą, šulinį (mitologiniu požiūriu, tai – kelias į Aną pasaulį), prašant aukštesniųjų jėgų sapne iškviesti būsimąjį vyrą ir pan.
Ketvirtoji šio mėnesio diena skirta šv. Barborai, avelių ir merginų globėjai. Avelės šią dieną visaip kaip pagerbiamos, nes viena iš legendų pasakoja, kad nuo pagonio tėvo besislapstančią krikščionybės skleidėją Barborą išdavęs piemuo, kurio avys pavirtę skėriais. Moteriškoji šeimynos dalis gruodžio ketvirtąją ne tik kad neverpia avių vilnos, jų nekerpa, kad parodytų romiems gyvulėliams išskirtinę pagarbą, tikėdamos sėkmingos ėriukų vados, bet ir aviakirpes žirkles slepia po balkiu. Merginos, užsislėpę nuo namiškių, kepa ir prieš miegą valgo bandelę – šaukštas vandens, šaukštas miltų ir šaukštas druskos. Po tokių vaišių Šventoji Barbora sapne privalo atvesti likimo išrinktąjį, benešantį stiklinę vandens troškuliui malšinti… Pora pilkų advento dienų praslinko ir kitas šventasis į langą beldžia.
Gruodžio 6 oji – Šv. Mikalojaus diena. Šis šventasis, pagarsėjęs gerais darbais, „paleidžia“ namo samdinius. Šeimininkės, kad ir pasninkas, bet sočiau vaišina šeimyną. Dažniausiai kepė „mikalojinį“ ragaišį, kad įdėtų samdiniams paviržiaus – lauktuvių jų namiškiams. Prisimenama, kad dažnas samdinys, su paviržiumi rankoje, priėjęs prie slenksčio atsisukdavęs ir pasiliekantiems tardavęs: „Sudiev, Mikalojau! Ačiū gaspadoriams už duoną ir druską“. Tai ne dyvai, kad dosniojo šv. Mikalojaus prototipas, „nukeliavęs“ su emigrantais į užjūrį, pasklido po platųjį pasaulį kaip gerasis dovanų nešiotojas – Santa Clausas.
Su šalčiais ir speigais atslenka metų užbaigos. Reta snaigė už lango, šaltį karksančios varnos kuria artimos paslaptingos šventės nuojautą, lėtai aušta gruodžio 24 oji – Kūčios. Vyrai neužsiima didelių darbų. Neskubriai apeina savo ūkelius, pakelia, kas numesta ne vietoj, tvoras pakalinėja, kaitresnės malkos pagalį atskelia… Stengiasi laikytis toliau nuo šiltos pirkios, kur moteriškės, pasiraitoję rankoves, ruošia šventos vakarienės patiekalus, verda, kepa, slegia kalėdinius skanėstus. Žino, kad rimtesnio valgymo šiandien negaus, nebent džiovintų grybų rasalo pasrėbt pakiš, nuo kurio dar labiau pilvas gurgia. Primygtinai reikalaujant, kad vyrai ir vaikai duotų šventą ramybę, kuri nors iš šeimos moterų vidudienį ant stalo padeda sietą džiovintų žirnių ar sausai virtų pupų… Legenda pasakoja, kad šie patiekalai simbolizuoja Marijos ašaras…
Prie stalo sėdama sutemus, suspindus vakarinei žvaigždei, kai jau apsiruošta, nusiprausta, kai linksmai sužiba visų pirkių langai. Vakarieniauja visa šeima ir tik savo namuose. Išimtis – vieniši kaimynai, kurie, įsidėję į molinį dubenėlį pasninkinį patiekalą, dar pirty šeimininko ar šeimininkės užprašyti, užsnigtu keliuku suka ten, kur šviesu ir jauku…
Ant šieno, apdengto balta drobe, kraunama dvylika valgių, kuriuose nė lašo pieniško, mėsiško, kiaušiniško…Ne be reikalo. Tai duoklė praėjusiems metams, kiekvienam iš mėnesių ir aiškiausia siekiamybė paaiškinti, kad atėjo visuotinės taikos metas – dėkojama (o gal atsiprašoma) dėl pilvo maloninimo skriaudžiamų – karvės, avelės, paukščio…
Valandėlė kita ir nuolatine spirale besisukantis gyvenimo ratas pajudėjo – Kalėdos. Skubama nukraustyti stebuklingosios naktinės puotos stalą – išskirtinį pasninką keičia išskirtinė sotybė. Vidury stalo šerno ar kiaulės galva, puošta žalumynais, mieliniai pyragai, išsipūtę kaip bajorių krinolinai, kvietinės ar grikinės bobos… Kad visų valgių ir neišminėsi, juk sakoma, kad per Kalėdas ir rankovė midų-alų geria. Diena kita – ir į duris atsisveikinimo tostui beldžiasi Senieji metai, dažniausiai „juodi ir kudloti“, bet už tai pranašaujantys turtingus Naujuosius.
Išsamiau:
BALYS, J. Lietuvių kalendorinės šventės. Vilnius, 1993.
BURAČAS, B. Lietuvos kaimo papročiai. Vilnius, 1993.
DULAITIENĖ-GLEMŽAITĖ, E. Kupiškėnų senovė: Etnografija ir tautosaka. Vilnius, 1958.
DUNDULIENĖ, P. Lietuvių etnografija. Vilnius, 1982.
DUNDULIENĖ, P. Senovės lietuvių mitologija ir religija. Vilnius, 2007.
GUTAUTAS, S. Lietuvių liaudies kalendorius. Vilnius, 2012.
JUCEVIČIUS, L.A. Raštai. Vilnius 1959.
KLIMKA, L. Tautos metai. Vilnius, 1908.
Kupole rože. Sekminių-Joninių papročiai ir tautosaka. Vilnius, 2003.
NARBUTAS, T. Lietuvių tautos istorija. T. 1.Vilnius, 1992.
VYŠNIAUSKAITĖ, A. Mūsų metai ir šventės. Kaunas, 1993.
Tekstas buvo publikuotas spausdintinių „Saulės arkliukų“ 2013 m. 3-iame nr.
Metų pabaigai – šis Vilniuje stovinčio Karaliaus Mindaugo paminklo papėdėje iškaltas runų kalendorius padės prisiminti ir senąsias baltiškąsias kalendorines šventes, atpažinti jų simbolius. D. Rastenienės nuotr.
