Dabikinės dvaras. Jau turėjau laimės savo akimis paliesti ir šį Žemaitijos taškelį. Tiesa, svarbesni man yra Brėvikiai, priklausę bajorams Narutavičiams. Tai nuošalus medinis dvarelis šalia Alsėdžių, bet jau Telšių rajone. Ten 1891 m. gimė, paaugo mano Babūnelė Domicelė Kybartaitė-Ginčauskienė. Ji vis minėdavo Brėvikius, nuolat kartodavo ir Dabikinės pavadinimą. Deja, per maža buvau suprasti, kokia tarp jų sąsaja, apie ką visa tai… Tiek tesupratau, kad apie ponus, kurie važiuodavo, išvažiuodavo, nuvažiuodavo, parvažiuodavo… su kažkokiomis naujienomis. Vėliau neužteko supratingumo ko nors paklausinėti. Dabar jau seniai seniai nebėra ko bepaklausti. Brėvikių dvarelį žinau gerai ir netuščiai, o Dabikinė vis tebebuvo paslaptis. Svajojau surasti ją, nors ilgai nežinojau, nė kurioje ji pusėje.Taigi – Dabikinė. Senas dvaras ir parkas Akmenės rajone, netoli Akmenės miesto. Patiko paslaptingas parkas. Nesumodernintas, išlaikyta sena dvasia. Rudens lapų spalvinė darna dar žaidė medžiuose. Ta pati rudens darna nuklojusi senas alėjas. Lyg ilgesio sesės stovi dailios aukštos liepos. Šakomis jos jaučia viena kitą – tebesame! Jos tarsi kalbėtų nuo savo dailių viršūnių – tebesame čia, kur mus jaunutes sodino, į alėjas surikiavo. Seniai užaugome, seniai čia stovime. Kiek sutikome, kiek išlydėjome… Kiek pasivaikščiojimų laiminome… Dabar kas rudenį iš ilgesio pilko apstingstame, nuogas viršūnes į visas puses vėjas lanksto. Keliai ir vieškeliai ten driekiasi… Bet seniai nebematome, nebegirdime nei raitelių, nešančių žinią, a nei karietų atriedant su gražių manierų poniomis, su ponais… Jie daug šviesos paliko – savo laikmečio naujovių, mokyklų, bibliotekų…
Iš tiesų paliko. Iki šiol ne viskas užgeso. Tebežiburiuoja dar grafų švieselės pavienės… Vaikščiojau tą neilgą, bet laimingai pasitaikiusią, valandėlę ir visokias dūmas dūmojau – kas kaip, kada čia buvo. Lapai čežėjo po kojom, šioks toks vėjas muzikavo aukštų medžių šakomis. Vakarop nukrypusi saulelė tai švysteldavo kokį spindulį, aiškiausiai atsimušdama į baltus dvaro namo mūrus, tai vėl pasikavodavo… Parko erdvė laisva ir plati. Alėjos jaukios. Vienos alėjos gale tokia graži nuokalnė vedė. Tikriausiai iki upelės, turinčios tą patį pavadinimą – Dabikinė. Norėjau lipti žemyn, paklausyti vandenėlio šnekos ar tylėjimo. Bet laiko nėra, žmonės laukia, kada pareisiu… Pastovėjau, pastovėjau… Tarsi ir pasilikau ten stovėti – kur ta siaura aukštų medžių alėja baigiasi, kur buvę takai žemyn prie kokio nors tyro vandenėlio vedė…
*
Jau praėjo dar šiek tiek laiko. Lietingos lapkričio vėtros jau bus įvedusios kitą tvarką Dabikinės parke, jo alėjose, Dabikinės upelės pakrantėse. Kai viskas perregima, tarsi ir pati praeitis geriau matyti. Pamąstyti šiuose kraštuose yra apie ką. Visos šios apylinkės nuo XIX amžiaus pabaigos buvo grafų Zubovų valdos. Šiame parke tikrai vaikštinėjo dvi kilmingos seserys Bilevičiūtės – Sofija ir Joana. Jos žvelgė pro šio seno mūro langus. Čia Sofijos namai, sesuo Joana aplankydavo. Seserų tėvas kilmingų žemaičių bajorų atstovas Ipolitas Bilevičius buvo labai išsilavinęs. Filosofijos profesorius, rašytojas, vertėjas, puikiai mokėjęs lotynų, vokiečių, prancūzų kalbas, neskaičiuojant lenkų, rusų, gal ir dar kai kurių… Sofija ir Joana, tėvo pralavintos, siekė aukštojo mokslo ir buvo vienos pirmųjų lietuvių moterų, pasiekusių aukštąjį išsilavinimą.
Sofija buvo ištekėjusi už grafo Vladimiro Zubovo, gyveno Dabikinėje. Taigi čia, tame Dabikinės parke, kuriame malonu pasivaikščioti, buvo jos namai, jos takai, jai žydėjo ir ošė šios jaunos liepos… Sofijos sesuo Joana Bilevičiūtė buvo Narutavičienė – bajoro, Brėvikių dvaro paveldėtojo, Lietuvos Nepriklausomybės Akto Signataro Stanislovo Narutavičiaus žmona. Abi šios seserys daug prisidėjo prie Lietuvos švietimo reikalų. Steigė mokyklas, mokytojavo, palaikė lietuvybę.
Įvairiapusiu žmonių švietimu itin rūpinosi pats jaunesniosios kartos grafas Vladimiras Zubovas. Juk ir Lietuvos nepriklausomybės kelias prasidėjo nuo Ponų Tarybos… Dar 1902 m. Dabikinėje įvyko varpininkų – lietuvių tautinės organizacijos – suvažiavimas. Kai kur rašoma, kad tada čia, Dabikinėje, pas Zubovus, ir buvo Lietuvos politinių partijų steigimosi pradžia.
Jaunesniosios kartos grafas Zubovas demonstravo pažangų, modernų ūkininkavimą, įsteigė daug mokyklų. Dabikinėje įsteigė būtent lietuvišką mokyklą, kur buvo mokomi dvaro valstiečių vaikai. Iki šiol čia veikia gerą vardą turinti Dabikinės specialioji mokykla.
Grafai turėdavo ne po vieną dvarą. Pažangūs grafai rūpindavosi savo krašto žmonių gerove. Anos Nepriklausomos Lietuvos metais savo dvarus Dabikinę, Medemrodę… Vladimiras Zubovas buvo pavertęs pavyzdinio ūkininkavimo centrais. Jis atsigabendavo iš užsienio naujesnės tuometės technikos, naujų veislių gyvulių. Galvijų buvo laikoma daug. Grafo Zubovo įsteigta Dabikinės pieninė buvo viena geriausių Lietuvoje. Net pats Prezidentas Antanas Smetona 1927 metais lankėsi Dabikinėje – kaip itin sėkmingos žemdirbystės, paukštininkystės, pienininkystės ūkyje.
Pradėk domėtis, žmogau, – atsitraukti negali… Kitą savo dvarą Medemrodėje pats grafas Vladimiras Zubovas pavertė mokslinio ūkininkavimo pavyzdžiu. Gaudavęs rimtų priekaištų už savo, kaip grafo, luomui nepritinkančią veiklą. Tačiau įrodė, kad grafas bet kokioje veikloje gali būti didis, jei turi tam sugebėjimų. Daug ką gražaus grafai Zubovai davė visam Šiaulių kraštui, patiems Šiauliams. Šiaulių kraštui priskiriamas ir Akmenės rajonas – su įvairiausių įžymių vietų ir asmenybių gausa.
Dvarų gyvenimai buvo persipynę vieni su kitais. Bugių dvaras, kurs arčiau Kamanų (ir kurio jau net vietovardžio nebelikę), iš Dabikinės buvo pasiekiamas nesunkiai. Bugiuose daug laiko yra praleidęs ir daug ką parašęs Balys Sruoga. Čia jo žmonos profesorės Vandos Daugirdaitės-Sruogienės gimtinė. Karas žiauriai suluošino gyvenimus, likimus, išdraskė dvarus, dvarelius ir kaimus. Aptikau ištraukėlę apie Joaną Bilevičiūtę-Narutavičienę, kaip ji, bėgdama iš Brėvikių, buvus užsukus į Bugius. Tai savo motinos išpasakotų prisiminimų knygoje „Atminties archeologija“ yra užrašiusi Dalia Sruogaitė. Citata: „Netikėtai į Bugius atvažiavo H. Narutavičienė (Joana Bilevičiūtė), daug už mane vyresnė pusseserė, Lietuvos nepriklausomybės signataro Stasio Narutavičiaus našlė. Bėgo iš savo Brėvikių dvarelio pora arkliukų su vežėju į Medemrodės dvarą, tikėdamasi ten surasti ką nors iš Zubovų. Pakeliui sustojo Bugiuose, prisiminusi, kad su mano tėvu nesimatė nuo jo vedybų dienos. Tėvas (Balys Sruoga), žvelgdamas į pagyvenusią ponią, tyliai tarė: „Tai ta gražioji Hanė…“ Graudus buvo atsisveikinimas. Viešnia, apžvelgusi seną sodybą, prosenelio užveistą sodą, liūdnai atsiduso: „Jau greit čia nieko nebeliks, tik griuvėsiai, kaip iš visų mūsų brangių vietų…“ Citatos pabaiga.
*
Daug brangių vietų nebeliko. Nebeliko ir Bugių, ir Medemrodės. Tačiau Dabikinės dvaro namas, kartais pavadinamas rūmais, tebestovi ir šiandien. Akmenės krašte dar yra tvirtų žmonių. Jų dėka neužleistas tebeošia ir senasis Dabikinės parkas. Ilgesingai malonu pavaikščioti jo alėjomis, pagarbia mintimi prisiliesti prie praeities asmenybių. Ir dairytis, dairytis aplinkui, ieškoti, nujausti… Bandyti kad ir nereikšmingose smulkmenose įžvelgti čia paliktos šviesos ženklų. Daug ko ir nebežinome, ir nebesužinosime. Vingriuose ir žolynuose pasislėpdama čia pat sruvena upelė Dabikinė, neša, skubina savo vandenis į Ventą – „žemaičiams šventą“. Gal ji viena – toji upelė Dabikinė – ir težino, kur ir kokia prieš seniausius amžius stovėjo Dabikinės pilis su gyvenviete ar net miestu. Tada žmonės sugebėjo gyventi, gintis, kovoti, statyti, įsitvirtinti taip, kad po ilgų amžių toje vietoje žemelė liktų švari, gryna – kviečianti švarioje vietoje kurti naujus naujų žmonių gyvenimus, statyti savo miestus… Kas degė, sudegė, kas nyko, nunyko – žemelės veidas žaliavo, žydėjo, kvepėjo… Dabikinės pilis minima istoriniuose šaltiniuose, ir buvus ji stipri. Tik iki šiol nežinoma konkreti jos vieta. Net Akmenės miestas turįs būti dėkingas Dabikinei, nes Dabikinės dvaras, minimas jau nuo XVI a., būk tai davęs pradžią šiam miestui.
*
Akmenės rajonas, Dabikinė, 2017 m. spalis.
Senos Dabikinės nuotraukos „nusegtos“ iš „Akmenės kraštiečio“ feisbuko paskyros. Ačiū Gerb. Anicetui Lupeikai, kad šitokias įdeda, šiaip žinių suteikia. Gal nepyks, kad pasiskolinau…
Dabartinės Dabikinės nuotraukos iš mano fotoaparato – 2017-10 -21.
Už kelionę, kai trumpam „užgriebėme“ ir Dabikinę, ačiū mielai klaipėdietei bendramintei žemaitei keliauninkei Reginai Narutavičiūtei.
Janinos Zvonkuvienės nuotraukos.
Na labai jautriai, giliai, gražiai ponia Janina ir rašo, ir fotografuoja. Ačiū.