Kultūros ministrės Lianos Ruokytės-Jonson (Jonsson) vieši pasisakymai apie aktualius, dažnai su skandalų prieskoniu mūsų kultūros reiškinius labai jau kertasi su tuo vadinamųjų „ekspertų“ vyriausybės įvaizdžiu, kurį taip mėgsta iškelti premjeras Saulius Skvernelis. Menkokas ir vietinės, ir pasaulinės kultūros išmanymas. Tačiau ji nuosekliai laikosi aiškios ideologinės pozicijos – Lietuvai nereikia jokių valstybingumo jauseną ugdančių bei tautiškumą išreiškiančių darinių. Ta nuostata įgyvendinama įvairiais biurokratinės ir ekspertinės veiklos būdais, juolab kad dalis mūsų menininkų, kultūrininkų ir akademinio sluoksnio žmonių visa širdimi pritaria tokiam požiūriui ir savomis išmonėmis jį plėtoja: turime vis labiau globalizuotis, europeizuotis ir integruotis, visa širdimi atsiduodami laisvajai kultūros prekių rinkai.
Rezultatai kaip ant delno – Lietuvos valstybingumo 100-mečio minėjimas suvoktinas kaip vyriausybės ir dalies politinio elito patyčios iš patriotinių Lietuvos žmonių jausmų. Tereikia tik prisiminti Kultūros ministrės kuruotus konkursus Jono Basanavičiaus paminklui ir Lukiškių aikštės sutvarkymui bei paminklui žuvusiems už laisvę. Tačiau visu grožiu ministrės vidinė ir išorinė „kultūra“ išsiskleidė jai spalio 12 dieną stovint Seimo tribūnoje ir atsakinėjant į kai kuriuos iš anksto užduotus klausimus. Ministrė buvo pakviesta pasiaiškinti. Ir dėl laikinojo Vilniaus Operos ir baleto teatro direktoriaus skyrimo.
Užjaučiu Seimo narius, kuriems teko stebėti visą ministrės pasirodymą, nes man pakako ir tų kelių žiniasklaidos parodytų minučių. „Ekspertė“ kalbėjo neatitraukdama akių nuo popieriaus lapų, kuriuose buvo surašyti atsakymai. Įsivaizduoju bet kokios srities ekspertus kaip žmones, kurie net naktį pažadinti gali atsakinėti į visus jų kuruojamas sritis liečiančius klausimus be jokių popierėlių. Juolab paskyrimų ir svarbių konkursų peripetijas. Tačiau toks mano įsivaizdavimas, suprantu, jau gerokai pasenęs. Net skaitydama ministrė jautėsi labai neužtikrintai, o aiškinimas, kad jokie verslininkai jai neteikė būsimo Operos ir baleto teatro direktoriaus kandidatūros, esą ji pati dėl to žmogaus konsultavosi su vadybos specialistais, verčia tik gūžčioti pečiais – tai iš kur tas kandidatas „nukrito“ ant stalo. Jei jis senas ministrės pažįstamas, tai derėtų taip ir pasakyti, o jei nesenas – tai kas ir kaip jį pristatė.
Beje, abejoju, ar Lietuvoje esama vadybos ekspertų, kurie suabejotų bankininko kandidatūra. O ir ką reiškia konsultacijos su vadybos specialistais? Juk esama įvairių vadybos sričių. Dabar gi buvęs bankininkas eina vadovauti dideliam meniniam kolektyvui ir reprezentacinei kultūros įstaigai. Čia svarbiausia – repertuaro politika, santykiai su meno pasaulio žmonėmis, meninė ir kultūrinė tos meno srities istorijos ir dabartinės būsenos bei tendencijų nuovoka, nes finansine vadyba gali užsiimti ir direktoriaus pavaduotojas tiems reikalams ar dar koks pavaldinys. Apie srities „išmanymą ir nuovoką“ – nė žodžio.
Tačiau labiausiai nustebino ne ministrės pasirodymo kultūrinis intelektualinis turinys, o vienas menkutis, tačiau išskirtinis „etiketo“ bruožas. Stovėdama aukštoje Seimo tribūnoje ir atstovaudama Lietuvos kultūrai ministrė lapus su atsakymais vertė nervingai seilindama pirštą. Iš kur tas įprotis, kurio nepavyko išgyvendinti net Užsienio reikalų ministerijos etiketo mokytojams? O gal tiek metų pradirbus šioje ministerijoje taip ir neteko tų mokytojų sutikti?
Tačiau juk ministrei tenka posėdžiauti beveik kasdien, tad jos kolegės bei kolegos turėjo laiko į šį niuansą atkreipti jos dėmesį. Neatkreipė. Nejau pabijojo? O gal laiko tai natūraliu laisvo individo saviraiškos bruožu? Suprantama, nėra labai malonu padaryti žmogui pastabą, kad, pavyzdžiui, sėdint prie stalo su garbiais politikais nederėtų skardžiai čepsėti ar šampano taurę užsiversti taip, kad burbuliukai pro visus galus išeitų. Tačiau valstybei atstovaujančiam – būtina. Nes atstovaujančiojo manieros ir „etiketas“ – tai ir bendros kultūros ženklelis, kuris labai greitai mūsų partnerių pastebimas. Nepadėjo ministrei šiuo atžvilgiu ir su ja dirbantys viešųjų ryšių žymūnai. Gal ir jie galvoja – ko jau mama neišmokė, to ir mes nepajėgsime.
Teisingai rašo V.Rubavičius, jau taip juodai skaito bijodama suklyst, matyt ne pati rašė.Kokia čia ministrė ,kaip vidurinės mokyklos mokinė. Atpylė nesustodama kaip ne savo mintis. O darbas Švedijoje buvo popierėlių kilojimas. Kur tas profesionalumas. Kodėl neleido jai pačiai atsakyt?
Deja, negaliu pažiūrėti vaizdo. Tačiau gali būti ir dvaro intrigos, kai žmogui pakiša ne tai, ką tikėjosi rasti čia atėjus. Visų pirma sutrinka, nesuprasdama, kas tai per tekstas. Gali būti, jog nespėjo, vienu metu daug darbų supuolė, paprašė kažko iš padėjėjų „ką nors parašyti taip, kaip čia aptarėme”, o tas kažkas netyčiom – o gal ir atvirkščiai – parašė, kaip jam atrodė. O dabar reikia staigiai suktis iš padėties. Tada belieka žmogų užjausti, turint dvare tokius pagalbininkus.
virš profesionalumo, sąžiningumo, virš kokybės, virš valstybės, virs Saulės Lietuvos.
Pasiklausykite šiandienos „Kultūros savaitės”:
– komentaro po 10 val. žinių apie „mokslo gaujas” (disertacijų plagiatai!), o
– pokalbio po 10.30 su operos soliste pabaigoje išgirsime ir apie… „kultūros gaujas” (ji taip nesakė). Kultūra ten nevaldo, valdo vadybininkai, o tarp jų vyksta primityvios, ar ir brutalios bulių kovos dėl rinkų ir pinigų.
Išklausius lieka tik viena išvada – abiejų sričių ministrai tėra statistai. Viskas, ką jie gali – gauti ministro algą. Tuo jų galios baigiasi. Iš tiesų turintys idėjų profesionalai ten neturi ką veikti.
Todėl, net kai šiose srityse kyla skandalai, dar neaišku, ar tikrai ministras netikėlis, ar tai tėra bulių kovų dėl pinigų lagaminų aidai. Todėl net ir šiose srityse profesionalų nė nereikia. Jų pareiga – atlikti sprendinius priimančio profesionalo,vaidmenį.
Atvažiavom, panowie…
Didžiulis valstybėsl,tautos vertybiniai praradimai yra tai,kad Vykdomosios valdžios lygmeny,beveik visuomet visus Kovo 11-osios Lietuvos švietimo,mokslo ir kultūros ministrų postus buvo ir yra užvaldę ,deja,neoliberalios pakraipos politikai.O dabartiniai minėtų sričių vadovai bei Premjeras – grynuoliai užkietėję nūdienos Liberal Left /neoliberalai/.Tad,ištautinimas ,išvalstybinimas vyksta ,,europietiškai” pagal Junkerio ir jo bendražygių politinę darbotvarkę.Neleistina gaišti laiko ir Vyriausybės personalinė sudėtis iš dalies turi keistis,- apie tai turi galvoti ir politiškai veikti visų pirma Žalieji valstiečiai su R.Karbauskiu priešaky.
Nekaip atrodo ministrės pirštų seilinimas, nekultūringai. Dar pastebėjau slepiamą jos plaukų spalvą už jos esančios tribūnos fone.
Ko jus čia visi stebitės, ta ministrė tėra tik valdoma lėlė, pasinaudos ir išmes kaip skudurą. O visi “geri” darbeliai bus suversti ant ministro. Darbas atliktas, rankos švarios. Ieškom kitos lėlės…
Butina kuo greiciau perduoti Gedemino pilies kalno problema spresti kompetetingiems zmonems kadangi sitos gerokai apsileidusios visais atzvilgiais ,atseit, ministres, kaip ir viso jos burio kompetencija ne tik vercia abejoti net minimaliomis ju galimybemis bet ir gasdina
Ir tai padaryti butina nedelsiant, kol kalnas nepataisomai nenuslydo
Matyt, greičiau iš tokių ministrų ir Premjerų sulauksime Gedimino kalno perdavimo Lenkijai, kaip buvo padaryta su Lietuvos karaliaus Vytenio laikų, 1311-1313 metais Livonijos pranciškonams statytos bažnyčios su vienuolynu perdavimo Lenkijos pranciškonų ordinui negu kompetatingų sprendimų. Antai, Lenkijos ekspertai dėl to kalno jau buvo pasikviesti. Kažkodėl žiniasklaida tyli, pvz., dėl to, kokie gi pinigai buvo mokėti tiems ekspertams. Be to, matyt, šios paslaugos gali būti gautos ne viešųjų pirkimų tvarka, taigi, ar buvo teisėtas pagrindas tokiai išimčiai, apie tai taipogi tiek žiniasklaida, tiek teisėsauga, valstybės kontrolė tyli. Tai bent viešumo valstybės gyvenime susilaukėme…
Nuseilintas valstybingumas . Tik tai dėl visai kitų dalykų.
tie klausimai/atsakymai – viso labo lovį praradusių “konservatorių” bjauri desperacija (juk jų kėvišas netikėtai gavo ne ordiną ,o realų spyrį į subinę .Deja ,bet ,reik pripažint ,- buvusiam kažkokiam bankininkui lįst į operos ir baleto teatro vadovus – tai jau visiškas groteskas).
vertetu nepamirsti kad nuo 2000-uju iki 2008 “ne konservatoriai” o raudonieji po ivairiais pavadinimais Lietuva nugyveno taip kad jei ne A.Kubiliaus vyriausybe kuri suvalde tuomet Lietuva istikusia baisia krize, Lietuva koks nors paleicikas butu aukcione nusipirkes uz 1 lita……….
O dabar nuo 2012 vel sugryzus i valdzia raudoniesiems ( Nesvarbu ar isoreje ar viduje!) is Lietuvos isvaryti vel per 200 000 tautieciu! O juk daugelis jau buvo susiruose sugryzti taciau po seimo rinkimu 2012 lgaminus padejo giliau ir sugryzima atidejo. Neribotam laikui. Kadangi daugeliui vaikuciu jau i mokyklas prisiejo eiti o ir bustus apsisprende pirkti emigracijose
Libkonų elektoraras savo stiliuje – nė velnio neįgalus mokytis. 😀
Močiute, o kas už vieną litą pardavė “Kūro aparatūrą”, šventas Petras ? Visi “gerai” dirbo Lietuvai, kad Lietuva greit bus be lietuvių.
Kultūros ministrė turėtų būti, visų pirma, pati kultūringa kaip gerbtinas pavyzdys Lietuvos visuomenei
Čia priklauso nuo to, kaip tą kultūrą suprasi – štai, pvz., šita veikėja, kadangi “progresyvi”, tai ir kultūrą supranta “progresyviai”: turi būti “mianas”, kas nors fekališko ar pan., kad šokiruotų “retrogradus”. Taigi, ir elgiasi atitinkamai. 🙂