Kovo 16 d. Varšuvoje kultūros ministrės Lianos Ruokytės-Jonsson susitikimo su Lenkijos Ministrų Tarybos vicepremjeru, Lenkijos kultūros ir nacionalinio paveldo ministru Piotru Glinskiu (Piotr Gliński) metu aptartos bendradarbiavimo aktualijos kultūros ir kultūros paveldo srityse, bendradarbiavimas, rengiantis abiejų valstybių 100-mečio jubiliejui.
„Lenkija yra viena svarbiausių strateginių partnerių regione. Ryšiai su Lenkija yra naujosios Lietuvos Vyriausybės prioritetas, tad sieksime aktyvaus bendradarbiavimo ir nuolatinio dialogo įvairiose kultūros ir kultūros paveldo srityse. Atvirą ir aktyvų, informacijos ir kompetencijų mainais pagrįstą dialogą su Lenkija laikysime savo prioritetu“, – sakė kultūros ministrė susitikimo metu.
Kultūros ministrė atkreipė dėmesį, kad bendradarbiavimas su Lenkija yra aktyvus kultūros paveldo srityje, pastaruoju metu vyksta reguliarūs Lietuvos ir Lenkijos kultūros paveldo išsaugojimo ekspertų grupės posėdžiai, 2017 m. ekspertų grupės posėdis numatytas Lietuvoje. Šie susitikimai turi padėti spręsti svarbiausias su kultūros paveldo išsaugojimu susijusius problemas, Lietuva vertina Lenkijos indėlį ir patirtį šioje srityje.
Ministrė taip pat pasidžiaugė Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimu plėtojant bendro kultūros kelio „Jogailaičių Europa“ idėją. Iš Lietuvos pusės šį projektą koordinuoja Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos. Lenkijos pusė pasiūlė apsvarstyti galimybę į UNESCO pasaulio kultūros paveldo sąrašą įrašyti Lenkijos, Lietuvos ir Baltarusijos totorių kultūros paveldą.
Susitikime buvo aptarti ir galimi bendri abiejų valstybių šimtmečiui skirti kultūros projektai, galintys tinkamai įprasminti šią svarbią sukaktį. Kultūros ministrė taip pat pasiūlė Lenkijos pusei apsvarstyti bendro Lietuvos ir Lenkijos filmo istorine tematika kūrimo idėją, siekiant sukurti aukšto lygio kūrinį, kuris pasiektų tarptautinę visuomenę.
Abu ministrai pabrėžė regioninio saugumo klausimo svarbą, būtinybę bendradarbiauti medijų raštingumo ir informacinio raštingumo srityse, derinti laikyseną dėl ES lygiu peržiūrimos Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvos ir abiem šalims svarbių jos nuostatų.
Pasak ministro Piotro Glinskio, Lenkija yra atvira bendradarbiavimui ES ir regioniniu lygiu, mūsų valstybes sieja bendri siekiai gynybos, ekonominio, energetinio bendradarbiavimo srityse, o kultūra mūsų valstybių ryšiams yra ypač svarbi. Lenkija siekia gerų santykių su Lietuva, tačiau būtina spręsti dar likusius neišspręstus tarpvalstybinius klausimus. Kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonson (Jonsson) pabrėžė, kad abi šalys sieks spręsti šiuos svarbius Lietuvos lenkams klausimus.
Vizito metu kultūros ministrė taip pat lankėsi Lenkijos kino meno institute, Adomo Mickevičius institute, Lenkijos žydų istorijos muziejuje POLIN.
Tapo aišku, kad Lenkija Lietuvos valdžioje įsitaisė visomis keturiomis, taigi įvyko tas pats, kas tarpukariu buvo atsitikę po 1926 m. perversmo valdžią paėmus A.Smetonai. Taigi belieka Tautai kilti ir imtis protestų akcijų.
Tai va kodėl Vyriausybės pasitarime buvo nutarta vienuolyną Pranciškonų g. atiduoti Lenkijai… Tokiai Lijanai maloniau važiuoti vizito pas lenkų ponus į Varšuvą su tokia dovanėle. Kvailumas, matyt, nepagydomas, bet Lenkijai naudingus kvailius gal galima būtų užkardyti sodinant juos į kalėjimą už valstybės išdavystę ar už valstybės turto švaistymą.
Beje, iš nuotraukos matosi, kad Lenkija Lietuvos ministrę prie susitikimo stalo yra pasisodinusi ne priešais, kaip sau lygią kitą suverenią šalį, o tarsi viršininkas – koks Putinas sėdėdamas gale stalo pasikviestus savo pavaldinius. Tad ministrė, sutikdama su tokiu susėdimu prie susitikimo stalo, leido Lietuvai būti Lenkijos pažemintai. Neatmestina, kad tai gali būti įvykę su gilia daugiaprasme potekste. Taigi, jau nekalbant apie ten ministrės išsakytas mintis, vien tai pasako kokią specialistę ministrę Prezidentė yra paskyrusi į šias pareigas.
Ministrė taip pat pasidžiaugė Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimu plėtojant bendro kultūros kelio „Jogailaičių Europa“. Lietuva turi savo karaliaus Mindaugo dinastija, jos prioritetas įpareigoja savitam kultūros keliui.
Būtina viešai garsinti ir svarstyti dalykus, kuriems ministrė rengiasi leisti biudžeto pinigus, ypač tuos dėjimosi su Lenkija atvejus. Antai, kur tai matyta, kad būtų bendradarbiaujama su okupante Lenkija rengiantis Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio jubiliejui arba imamasi bendro kino filmo kūrimo istorine tematika, kuomet net lietuviškos Lietuvos istorijos neturime. Filmus daryti pagal svetimųjų sukurtas mūsų istorija – tai dar viena nesąmonė. Juos darykime iš to, kas yra neginčijamai – mes. Visose srityse turime eiti tik Lietuvos, savęs, kaip atskiro istorinio subjekto tapatinimo keliu. Mums svarbus yra pačių atsiradimas be Lenkijos maišymosi po kojomis. Tai santykiai ir kovos su Ordinais, atskiri lietuvių, prūsų mūšiai su jais, ne tik Lietuvos vardo paminėjimas, bet ir jo radimasis. Netimero, Mindaugo, Vytenio laikų įvykiai Lietuvoje. Kur iš tikrųjų buvo vadinamas Saulės, Durbės, kiti mūšiai, Pilėnai, Mindaugo Voruta ir t.t. ir pan. Štai kam turime skirti visas jėgas ir pinigus, o ne tam, kad su Lenkija padispanus vedžioję vėl pražaidytume valstybę…. Nepamirškime Oskaro Milašiaus absoliučiai gilios ir pranašiškos įžvalgos, kad dėjimaisi su Lenkija yra Lietuvos prapultis. Tarpukarinė Lietuvos vasalystė su Lenkija tik dar kartą patvirtino, koks Oskaras Milašius dėl Lietuvos prapulties buvo įžvalgus. Ar ne ten pat vestų ta ministrės geidžiama strateginė Lenkijos partnerystė šiandien…
Na, jau nenustebtume, jei būtų primestas dar vienas „Mūsiškių” variantas, kai savo giminės nuodėmės kitiems permetamos…
Ministrai ir premjerai, ar negirdit iš visų pašalių ataidinčio užkeikimo:
mažiau galvokite apie tai, ar įtinkate Lenkijai, daugiau apie tai, kokiu žodžiu jus minės Lietuvos ateities kartos….
Žinoma, jei po jūsų uolių persistengimų tai vis dar bus Lietuvos kartos ir Lietuvos žemės…
Žinoma, jei jūsų galvoje apskritai Lietuvos išlikimo mintis sukasi, jei jos netemdo visai kitos mintys…