Rugsėjo 22 d. minint Baltų vienybės dieną, Vilniaus Užupyje buvo iškilmingai atidengta Užupio Respublikos Konstitucijų lenta latgalių kalba. Iškilmėse dalyvavo Latvijos Respublikos ambasados Lietuvoje ir Užupyje ambasadoriaus pavaduotojas Ivaras Liepniekas (Ivars Liepnieks) ir Užupio Respublikos premjeras Sakalas Gorodeckis.
Užupio Respublikos Konstitucija šiuo metu yra išversta į daugiau nei 50 kalbų, o Užupio Respublikos Konstitucijų sieną Paupio gatvėje puošia 28 lentos viso pasaulio kalbomis. Pirmą sykį Vilniuje buvo pagerbta latgalių kalbos raštija, įteisinta Latvijos Respublikos Konstitucijoje. Kaip visada lentos atidengimo iškilmės buvo atviras kultūros renginys, skirtas suartinti skirtingas tautas išsaugojant jų tapatybę ir atsispiriant kosmopolitizmo įtakai.
Iškilmėse skambėjo latgalių liaudies muzika, buvo viešai aptariami tautų santykių istoriniai vingiai ir lūkesčiai, dažniausiai liekantys diplomatinių susitikimų užribyje.
Latgalos atstovas Latvijos Respublikos Seime p. Juris Viliumas (Jurs Viļums) teigė: šis renginys suveda kartu dvi labai panašias tautas – užupiečius ir latgalius. Mūsų bendras bruožas toks, kad patys būdami skaičiumi mažesnė grupė, esame idėjų šaltinis ir traukiamoji jėga už mus didesnei grupei. Kitaip tariant, užupiečiai yra Vilniaus širdis, o latgaliai – Latvijos širdis. Būtent užupiečiai parodė visiems baltams, kad kilniomis vertybėmis ir sielos jėga galima atgaivinti viso Vilniaus miesto dvasią ir išsaugoti Vilnių kaip baltiškos, rytų europietiškos kultūros brangakmenį. Būtent latgaliai parodė visiems baltams, kad latgališkai latvišku patriotizmu, gyvybinga protėvių kalba ir savųjų simbolių jėga galima išsaugoti Latviją kaip baltiškos, rytų europietiškos kultūros teritoriją.
Užupio bendruomenei tai ne pirmas jos renginys, kuriame kuriami tiesioginiai ir nuoširdūs tarptautinių santykiai tarp žmonių ir kultūrų. Užupio Respublikos premjeras S. Gorodeckis sakė: “Džiaugiamės, kad Užupio Respublikos Konstitucijos sieną pagaliau papuošė dar viena išlikusi gyva baltų kalba, kuri patyrė tokį patį spaudos draudimą kaip lietuviška raštija. Latgališkai pirma knyga buvo atspausdinta Vilniuje, kuris buvo latgalių kultūros traukos centru daugiau nei šešis šimtmečius. Ne visi prisimena, kad Latgala buvo LDK sudėtyje ilgiau nei bet kurio kito valstybinio darinio.”
Latgalių kalba yra didelėje dabartinės Latvijos teritorijoje vartota kalba. Tai gyva iki šiol rytinių baltų kalbos atšaka, priklausanti indoeuropiečių kalbų šeimai. Kilo iš baltų prokalbės. Istoriškai dabartinė latvių kalba išsivystė iš latgalių kalbos veikiant kitų kalbų, tarp jų kuršių ir žiemgalių, įtakoms.
Rašytinė latgalių kalba vystėsi nuo XVIII a. iš rytinės Latvijos dalies dialektų. Anksčiausia išlikusi latgališka knyga yra 1753 m. Vilniuje išleista “Evangelia toto anno” (evangelijos visiems metams). Pirmosios rašybos taisyklės buvo pasiskolintos iš lenkų kalbos, daugiausia naudotas Antiqua šriftas. Jis skyrėsi nuo germanų naudoto Blackletter ar Gothic šrifto, vartoto latvių kalbos. Daug XVIII a. ir XIX a. latgalių kalba užrašytos religingos literatūros, kalendorių, poezijos parašė jėzuitų dvasininkai, atvykę iš įvairių Europos kraštų į Latgalą, kaip šiaurės ryčiausią Romos katalikų regioną.
XIX a. viduryje po Lenkijos ir Lietuvos sukilimų caro valdžia buvo uždraudusi raštą lotyniškais rašmenimis Vitebsko gubernijoje, kuriai tada priklausė etnografinė Latgala. Spaudos draudimas galiojo 1865–1904 m. Draudimo laikotarpiu ribotai galima buvo rasti tik katalikiškų tekstų, ranka parašytų kalendorių. Vienas aktyviausių tokių raštų platintojas buvo valstietis Andryvs Jūrdžys, atkartojęs Lietuvos knygnešių veiklą. Po spaudos atgavimo 1904 m. prasidėjo latgalių kalbos atgimimas – pradėtos leisti knygos, vadovėliai. 1918 m. Latgala tapo naujai sukurtos Latvijos valstybės dalimi. Nuo 1920 iki 1934 m. latgalių kalba turėjo tokias pat teises kaip ir latvių kalba. Per šį laikotarpį į latgalių kalbą buvo išverstas Naujasis Testamentas. Jį išvertė Aloizijs Broks, Agluonoje 1933 m. 1934 m. po Karlio Ulmanio valstybės perversmo latgalių dialektas (kalba) nustota mokyti mokyklose ir naudoti valstybės institucijose. Tai buvo dalis latvių kalbos standartizavimo. Latgalių kalba kaip šnekamoji kalba gyvavo Sovietų Sąjungos okupacijos metais (1940–1991 m.). Rašytinės kalbos leidimas liovėsi tarp 1959 ir 1989 m. Kai kurie latgalių inteligentai emigracijoje tęsė latgalių kalba parašytų knygų leidimą.
Po Latvijos nepriklausomybės atgavimo padidėjo latgalių kalbos kultūrinio paveldo puoselėjimas. Latgalių kalba šiuo metu yra viena iš pasirenkamų kalbų kai kuriose universitetuose. Rezeknės Latgalių kultūros centre vadovaujamo Janis Elksnis (Jānis Elksnis) spausdinamos senovinės ir naujoviškos knygos latgalių kalba. Nuo 1920 iki 1934 m. Latgaloje latgalių kalba buvo vartojama vietos valdžios ir mokyta mokyklose. Šiuo metu latgalių kalba neturi oficialaus statuso. Formaliai ji saugoma Latvių kalbos įstatymu ir Latvijos Respublikos Konstitucijos. Šiuo metu ją vartoja ir laiko ją savo gimtąja kalba 150 000-200 000 baltų.
