Kas įvyko?
Liepą žiniasklaidoje nuvilnijo radžviliada – studentų prašymo/skundo dėl Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) profesoriaus Vytauto Radžvilo „euroskeptiškų“ pažiūrų istorija. Instituto administracijos 9 magistrantai paprašė Radžvilo kursą iš privalomo padaryti pasirenkamu. Motyvuota, kad kursas nesusijęs su Europos studijomis, per platus, „dėstytojo euroskeptiškos pažiūros iškreipia supratimą apie Europos Sąjungą“, o „išsakomas subjektyvus požiūris į ES neleidžia susipažinti su platesniu akademiniu diskursu“. Pirmus du teiginius būtų galima mėginti argumentuoti, nors tai nebuvo padaryta. Paskutinieji du, kaip bežiūrėsi, yra tiesiog skundas dėl dėstytojo pažiūrų.
Žinia, skundai dėl dėstytojų pažiūrų yra negalimi. Konstitucijos 25 straipsnis laiduoja asmens teisę turėti įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Universitetuose tai ypač svarbu, nes nuolatinis vyraujančių idėjų kvestionavimas ir naujų kėlimas yra vienas mokslo ir studijų variklių. Įstatymai ir universitetų dokumentai šią teisę pripažįsta ir bent teoriškai gina. Maža kuo sugalvoja skųstis studentai. Tačiau VU TSPMI administracija susipainiojo ir gavusi atvirai politizuotą skundą, jo neatmetė, nepaaiškino studentams jų klaidos, priešingai, priėmė, svarstė ir patenkino. Tuo, beje, itin negarbingai pakišdama po kritikos strėlėmis studentus. Jei studentų veiksmas gali būti nurašytas nesusipratimui, neišmanymui, karštam būdui ar dar kam, administracija tikriausiai yra kompetentinga tokius dalykus įvertinti.
Kurso statusas pakeistas į pasirenkamą, nes (sekant skundu), dėstytojo euroskeptiškos pažiūros iškreipia ES suvokimą. Pretekstas priimant sprendimą – kursas per sudėtingas studentams. Administracijos pretekstas komentuojant sprendimą viešai: norėjome, kad Radžvilo kursą galėtų rinktis visų programų studentai. Įsidėmėtinas cinizmas. Skundą iniciavusi studentė pasidžiaugė, kad kursą dabar galės lankyti tie, kas prijaučia Radžvilo idėjoms. Sunku labiau apsimetinėti, nei apsimetė administracija. Kita vertus, sunku atviriau akcentuoti, kad reikalo esmė buvo ne studijų kokybė, o nepatikusios Radžvilo pažiūros, nei kad padarė minėta studentė.
Visiškai nekeista, kad po to, kai tokio turinio skundas buvo patenkintas instituto administracijos, prof. Radžvilas jį paviešino ir pareiškė, kad su juo bandoma susidoroti dėl politinių priežasčių. Šiam vertinimui, žinoma, nepritarė pats institutas, tačiau pritarė, pavyzdžiui, Lietuvos mokslininkų sąjunga ir Lietuvos aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimas. Akademinės etikos ombudsmenas kol kas patogiai tyli. 22 skundo objektu tapusį kursą lankę VU TSPMI alumni pateikė administracijai alternatyvų prašymą, paneigiantį studentų metamus kaltinimus ir logiškai prašantį grąžinti kursui privalomą statusą. Studentų žiniomis, prašymas iki šiol neapsvarstytas.
VU TSPMI administracija į situacijos paviešinimą sureagavo smerkdama studentų pavardžių paviešinimą ir tariamą studijų proceso politizavimą. „Įprastinio akademinio proceso politizacija yra nepriimtina iš akademinės etikos perspektyvos, ji prieštarauja VU TSPMI vertybėms ir rodo nepagarbą kitiems“. Reikia suprasti, kad studijas politizuoja ne studentai, besiskundžiantys profesoriaus pažiūromis, o klausimą paviešinęs V. Radžvilas. Lyg dėl pažeidimų kaltas tas, kas juos pagauna ir paviešina, o ne tie, kas juos padaro.
Visiems nemalonus klausimas teoriškai galėjo taip ir nurimti po apsižodžiavimų. Skandalingai pasielgusiai, t.y. politizuotą skundą patenkinusiai, VU TSPMI administracijai tyla būtų buvusi praktiška ir patogi, galbūt net sudaranti sąlygas pratęsti pradėtą darbą per kitais metais laukiančią prof. Radžvilo atestaciją. Deja, patys TSPMI dėstytojai, su tyliu administracijos pritarimu ir viešinimu, ėmėsi prof. Radžvilo „inkvizicijos“ iš pradžių viešoje erdvėje, o vėliau ir skųsdami jį instituto akademinės etikos komisijai. Nesunku atspėti, ką galima nuveikti, gavus norimas akademinės etikos komisijos išvadas.
Politinis susidorojimas?
Profesorius V. Radžvilas, aštriai komentuodamas LRT, apie kolegas ir institutą pasakė tikrai nemalonių dalykų. Viešai suabejota vienų kompetencija, kitų lyderyste, trečių sąžiningumu. Tačiau naujo skundo objektu tapę Radžvilo pasisakymai gali būti adekvačiai vertinami tik platesniame kontekste. Visų pirma – kontekste kaltinimo, jog TSPMI patenkintas studentų prašymas/skundas yra politinio susidorojimo dalis. Veiksmų pries V. Radžvilą ir jo dėstymą niekas nenorėjo vadinti politiniu susidorojimu. Vertinant atskirai toks kaltinimas iš tiesų neatrodo adekvatus. Tačiau koks tas kontekstas?
Kaip ilgametis studentų atstovas instituto bakalauro studijų komitete ir kurį laiką instituto taryboje, šio teksto autorius matė kiek daugiau konteksto nei absoliuti dauguma studentų. O jis toks, kad beveik kasmet būtinai reikėdavo sumažinti V. Radžvilo filosofinių kursų apimtis. Sunku pasakyti, ar tai buvo tendencingumas prieš filosofiją kaip discipliną, ar prieš prof. V. Radžvilą kaip asmenį. TSPMI bakalauro programoje apskritai tėra keturi privalomi filosofiniai kursai (iš maždaug 30), du iš jų dėstomi prof. V. Radžvilo – filosofijos įvadas ir klasikinės politinės teorijos. Sunku pasakyti, kuris iš jų yra nebūtinas ir perteklinis visavertėms universitetinėms politikos mokslų studijoms. Tačiau nuo prof. R. Vilpišausko starto VU TSPMI direktoriaus pareigose 2009 metais, tokia abejonė vis sugrįžta. Dar 2010 metais administracijos iniciatyva bandyta jungti politines teorijas ir filosofijos įvadą arba naikinti pirmojo dalyko seminarus. Tada argumentuota lėšų trūkumu. Paradoksalu, bet kai kitas filosofijos profesorius Alvydas Jokubaitis pasiūlė rasti šiam būtinam kursui finansavimą iš šalies, administracija atsisakė. Ieškodamas sprendimo prof. V. Radžvilas pasisiūlė dėstyti kursus nemokamai. Tačiau administracija ir vėl nesutiko. Disonansai tarp motyvo ir sprendimo glumino ir išliko vėlesniais metais.
Neaplenktas ir V. Radžvilas kaip asmuo. 2012 metais VU TSPMI dėstantis Klaudijus Maniokas neargumentuotai išvadino V. Radžvilą paranojiku ir pseudomokslininku. Šiandien dėl V. Radžvilo pasisakymų kolegų atžvilgiu besipiktinanti instituto administracija tada nepasmerkė patyčių, priešingai, įsidėjo šį tekstą į savo tinklaraštį. Tyla iškalbingesnė už žodžius. Po 160-ties studentų viešos kritikos administracijos laikysenai, ši paviešino ir V. Radžvilo tekstą, toliau niekaip nevertindama K. Manioko elgesio. Po metų Europos studijų katedros pirmininku vietoje „euroskeptiko“ V. Radžvilo išrinktas eurofederalistas Gediminas Vitkus, vėliau tapęs ir instituto Tarybos pirmininku. Tai nauja kryptis instituto Europos studijose, puikiai rezonuojanti su visu tuo, kas buvo parašyta K. Manioko tekste ir nekritiškai pasidalinta TSPMI tinklaraštyje. Radžvilui šioje kryptyje nėra vietos. Žinoma, kiekviena administracija turi savo viziją ir stengiasi ją įgyvendinti. Tačiau kas daroma su dėstytoju, kurio pažiūros neatitinka šios vizijos?
Vėlesniais metais vėl siūlyta jungti kursus. V. Radžvilo magistrantams dėstoma „Europos idėja“ kuriant galiausiai nepasiteisinusią ir panaikintą modulinę Europos studijų programą iš privalomos visiems tapo vieno modulio (programos „šakos“) dalimi. Dabar komentuodamas V. Radžvilo kurso statuso pakeitimą institutas patogiai tai vadina „kursas buvo pasirenkamas“, nutylėdamas, kaip buvo prieš tai. Galiausiai V. Radžvilo vėl pareikalauta sujungti į vieną dalyką politinę filosofiją ir įvadą. Kai kurie kolegos, garsiausiai iš jų prof. Tomas Janeliūnas, piktinosi, kad Radžvilas tam priešindamasis siekė išimtinio statuso. Kursų jungimai esą natūralus dalykas. Tenka grįžti prie turinio: ne V. Radžvilui norėta išimčių, o kursai, kuriuos jis dėsto yra pamatiniai ir institutą netoleruotinai nuskurdintų jų apimties mažinimas. Pats V. Radžvilas laiškuose administracijai dvejus metus iš eilės rašė griežtai ir aiškiai: be tvirtų filosofijos pagrindų TSPMI studijos būtų iš esmės ne universitetinio, bet profesinio lygio. Šiuo metu akademinei etikai įskųstame interviu LRT jis tą patį pasakė vietoje „be filosofijos“ įvardydamas save kaip jos dėstytoją. Kokia arogancija ir panieka kolegoms!
Tąkart situacija buvo švelninama, gal supratus, kad sujungti du kursus, kuriuose ir taip tenka išdėstyti 2000 metų politinės minties istorijos, yra absurdiška. V. Radžvilui suteikta „privilegija“ dėstyti tiek pat valandų kaip anksčiau, bet už minimumą kreditų (studentų krūvio matavimo vienetų). Toks sprendimas labai patogiai užprogramuoja konfliktą, nes studentai nesupranta, kodėl turėtų tiek daug dirbti už tokį menką atlygį. Tuo tarpu greta programoje yra ekonomika su triskart mažiau studijų valandų ir dukart daugiau kreditų. Kokios objektyvios priežastys trukdė tuos kreditus apkeisti vietomis, kad adekvačiai atitiktų kursų apimtis? Ar ne tos pačios, kurios trukdė sutikti su A. Jokubaičio randamu finansavimu arba nemokamu Radžvilo dėstymu? Niekas nežino atsakymo.
Istorija nesibaigia, nes 2016 m. pradžioje į administraciją kreipiasi žinoma fotografė ir socialinė aktyvistė Neringa Rekašiūtė, teigianti, jog pirmakursiai (kas jie ir kiek nenurodoma) skundžiasi V. Radžvilo skleidžiama homofobija. Administracija priima N. Rekašiūtės delegaciją ir ramina, kad reikia laiko ką nors pakeisti. Po gana ilgo laiko atsitiktinai sužinojęs apie šį apsilankymą V. Radžvilas kreipėsi į TSPMI direktorių R. Vilpišauską prašydamas paaiškinti, kodėl nebuvo apie tai informuotas ir negavo galimybės paneigti jo atžvilgiu išsakyto šmeižto. Prof. R. Vilpišauskas atsakė kaip automatiškai sugeneruota žinutė: nebuvo kreiptasi raštu, tad informuoti nebuvę juridinio pagrindo. Visgi, atsitiktinis sutapimas ar ne, bet vos po keleto mėnesių buvo pagaliau įvykdytas užmojis sujungti abu filosofijos kursus. Tai padaryta vienašališku TSPMI Studijų komiteto sprendimu, formaliai nepasivarginus išklausyti V. Radžvilo argumentų.
Laikas eina. Šių metų pradžioje, jei tikėti turimu vėliau skundą iniciavusios kurso seniūnės laišku, administracija pati pasiūlė studentams būdus apeiti privalomą V. Radžvilo kursą, o vėliau priėmė ir patenkino akivaizdžiai politizuotą ir niekaip konkrečiai neargumentuotą raštą. Raštą, kuriame skundžiamasi, kad „dėstytojo euroskeptiškos pažiūros iškreipia ES suvokimą“. Visa tai tikriausiai maža visko dalis – tik tai, kas tapo žinoma studentų atstovui. Suprantama, jeigu skaitytojui vieną klaidingai patenkintą studentų prašymą vadinti politiniu susidorojimu atrodo kaip spalvų tirštinimas. Tačiau kaip vadinti 7 metus nuolatos prieš filosofiją arba V. Radžvilą nukreipto kursų jungimo ir apimties mažinimo vajų?
Radžvilas vs Arlauskaitė
Radžviliada mažiausiai dviem gijom susipynusi su kita VU TSPMI darbuotoja – institute profesore tapusia Natalija Arlauskaite. Viena vertus, garsiajame interviu LRT Radžvilas viešai suabejojo jos dalykine kompetencija. Kita vertus, radžviliadoje VU TSPMI administraciją palaikantys studentai taikliai atkreipė dėmesį, jog šiandien V. Radžvilą palaikantys alumni (tarp jų ir šio teksto autorius) prieš keletą metų patys skundėsi dėl dėstytojos N. Arlauskaitės privalomo kurso. Paralelė iš tiesų labai įdomi ir verta skaitytojo dėmesio.
N. Arlauskaitė 2010 metais į VU TSPMI atėjo dėstyti privalomo kritinių teorijų kurso. Administracijos teigimu, pirmieji metai dėstytojai buvo bandomieji. Jie baigėsi tuo, jog daugiau nei pusė (60) kurso studentų dėl jos dėstymo pateikė kolektyvinę apeliaciją. Kitais metais kursą pakeisti prašė apie 20 studentų. Kurso klausimas iškilo ir trečiais metais. Kurso turinys atskleidė radikaliai kairiąsias dėstytojos pažiūras. Buvo vienašališkai dėstomas tik moderni revoliucinės K. Markso komunizmo teorijos atmaina – vadinamosios Frankfurto mokyklos plėtota neomarksistine kritine teorija. Tad pagrįstai galėjo kilti klausimas, ar šie skundai nebuvo konservatyvių pažiūrų studentų mėginimas susidoroti su dėstytoja dėl jos pažiūrų. Šio teksto autorius būtų neabejotinas dviveidis, jei identiškose situacijose skųstųsi viena dėstytoja, bet gintų kitą.
Tačiau situacijos skyrėsi kaip diena ir naktis. 60-ties studentų apeliacija buvo iš dalies patenkinta, o joje išvardyta daugybė dėstytojos pažeidimų ir nebuvo nei vieno žodžio apie jos pažiūras. Pagrindinė problema buvo organizacinė nekompetencija: N. Arlauskaitė nesugebėjo vykdyti studijų proceso ir laikytis jį reglamentuojančių dokumentų reikalavimų – vertinimo tvarkos, infomavimo apie atsiskaitymus, grįžtamojo ryšio, skaidraus pažymių pagrindimo, post factum teikiamos informacijos. Tarkime, apie tai, kad galima praleisti vieną seminarą vietoje standartinių trijų, studentus informavo per paskutinį užsiėmimą. Iš viso 10 000 ženklų apimties tekste buvo vardijami vien tokio pobūdžio pažeidimai. Prof. Radžvilas niekada nėra sulaukęs tokio pobūdžio vertinimų.
Antroji, iš tiesų fundamentalesnė, problema buvo N. Arlauskaitės dalykinė kompetencija. VU TSPMI ji dėstė ir dėsto sociologinės krypties kursus, nors pati visose studijų pakopose yra baigusi rusų filologiją, taip pat iš tos srities paskelbusi visas mokslines publikacijas (bent kitokių nebuvo, kai studentai kėlė jos privalomo kurso klausimą). Nepaisant to, 2007 m. ji pralaimėjo konkursą užimti docento pareigoms VU filologijos fakultete ir po kelių metų apsistojo su filologija nesusijusiame TSPMI. Praktika parodė, kad trūko ne tik diplomo ar publikacijų, bet ir kompetencijos. Programa neatsitiktinai buvo pilna semiotinių, estetinių, meno teorijos temų. Taip pat buvo itin vienpusiško turinio: sudaryta vien iš kritinės teorijos (naujojo marksizmo) autorių.
Skirtumas nuo tariamai vienpusiško V. Radžvilo dėstymo akivaizdus. Kur V. Radžvilas dėsto įvairius, taip pat ir jam nepatinkančius autorius, bet leidžia sau juos vertinti, N. Arlauskaitė sukūrė visa kursą apie vienos stovyklos autorius ir nerado jame vietos tų autorių kritikai. Jausdami nekompetenciją ir norėdami tuo įsitikinti, studentai užduodavo dėstytojai ,,kontrolinius“ klausimus, į kurios sulaukdavo klaidingų, dalyko neišmanymą patvirtinančių atsakymų. Neatsitiktinai N. Arlauskaitė buvo kone vienintelė dėstytoja kategoriškai uždraudusi studentams įsirašinėti jos paskaitas. Problema nebuvo išgalvota: studijų komitetas ją pripažino pagrįsta ir instituto Taryba nurodė prof. A. Jokubaičiui, kaip katedros vedėjui, surasti kitą kurso dėstytoją. Prof.A. Jokubaitis surado a.a. prof. A. Valantiejų, pakvietė jį dėstyti viso kurso, tačiau kitą rugsėjį netikėtai paaiškėjo, kad N. Arlauskaitei pusė kurso lieka. A. Valantiejus nelabai sėkmingai mėgino sutalpinti kursą į du mėnesius. Gi N. Arlauskaitė už savąją dalį ir atsiskaitymų vertinimą vėl gavo studentų skundą.
Tiesiog tragikomiška, jog V. Radžvilas nesename interviu LRT įžeidė N. Arlauskaitę teigdamas, kad ši apsigynė disertaciją iš rusų poeto S. Jesenino. Grubiai suklydo! Iš tiesų disertacija buvo apie kitą rusų poetą V. Chlebnikovą (nors kitose N. Arlauskaitės mokslinėse publikacijose analizuojama ir S. Jesenino kūryba). Pripažįstant klaidą neįmanoma apeiti klausimo, kokį ryšį su socialinėmis teorijomis turi toks išsilavinimas. To paties klausimo, kurį neatsitiktinai ir kėlė V. Radžvilas. Pagrįstą nuostabą jam kelia tai, kad kelis metus studentų skundų sulaukusi ir objektyviai dėstomo dalyko neišmananti dėstytoja buvo metai iš metų paliekama dėstyti, dar daugiau, kartu su artima kolege D. Jakniūnaite sukūrė magistro studijų programą, taip pat naują pasirenkąmąjį kursą „Feminizmas: tekstai ir praktikos“. Studentams skundžiantis šia dėstytoja, direktoriaus pavaduotoja I. Vinogradnaitė itin jausmingai, kone asmeniškai įsižeidusi dėl draugės, įtarinėjo studentus susidorojimu su dėstytoja dėl jos pažiūrų, nors skundai nebuvo apie pažiūras. Tačiau tik vieną kartą dėl V. Radžvilo pasiskundę 9 studentai administracijoje tokio klausimo dėl galimo susidorojimo išvis neišgirdo, priešingai, buvo ginami, nors savo rašte tiesiogiai įrašė, kad netinkamos yra dėstytojo euroskeptiškos pažiūros. Ar ne pažiūros ir nulemia skirtingas instituto administracijos reakcijas? Ar ne apsivalymo prireikė „neiškreiptą ES suvokimą“ atradusiam institutui?
Politikos mokslų būklė
Nors atrodo kaip tekstas apie Vytautą Radžvilą, iš tiesų tai tekstas apie mūsų politikos mokslus. Asmeniškai skaudi, atgrasi ir daug ką supriešinusi V. Radžvilo pažiūrų skundimo istorija, kurios kontekstas čia pateiktas, yra pirmas viešai iškeltas klausimas apie akademinę ir apskritai minties bei žodžio laisvę Lietuvoje. Laikui bėgant ir atlėgus pirmai gynybinei reakcijai bus labai sunku nepripažinti, kad susidūrėme su politiškai motyvuotu sprendimu. Tuo ši istorija savaime naudinga. V. Radžvilo atvejis jokiu būdu nėra vienintelis. Vien autoriui žinomi dar bent penki dėl pažiūrų (nebūtinai konservatyvių) vienaip ar kitaip represuoti dėstytojai. JAV universitetų, virtusių „saugiomis erdvėmis“ be nepatogių pranešėjų, be laisvos diskusijos ir su viena „atviros visuomenės“ ir įvairovės tiesa pavyzdys aiškiai rodo, kur gali nuvesti neatsargūs žingsniai, kad ir nuosaikiai slopinant nepatogią, vyraujančios krypties neatitinkančią nuomonę.
Kita vertus, radžviliada verčia kelti ir konkrečiai politikos mokslų būklės Lietuvoje klausimą. Kaip pakomentavo Vidas Rachlevičius, „TSPMI iš esmės tapo leftistisinių pažiūrų dėstytojų prieglauda – pasižiūrėkite į daugelio jų Facebook profiliuose skelbiamus tekstus ir komentarus. Visa savo esme TSPMI tampa konjunktūrine organizacija, kuri yra išsikėlusi labai jautrias vėtrunges, rodančias, iš kurios pusės vėjas pučia. Taigi, tai yra politinių chameleonų perykla. Nemažai instituto auklėtinių vėliau tampa diplomatais, žurnalistais, viešųjų ryšių specialistais, todėl galime teigti, kad auginama karta, kuri vėl vadovaujasi viena vienintele „teisinga“ ideologija.“
Jei tokia apibendrinta išvada ir yra ankstyva, neabejotinai judama šia linkme. Tai, kad patys TSPMI studentai visiškai negeba iš šalies pažvelgti į šį reiškinį, tik apie jį signalizuoja. Tiek leftistinės pažiūros, tiek prisitaikymas prie „nuosaikios“ naujakalbės tapo vyraujančia Lietuvos politikos mokslų norma. VU TSPMI tyrėjai atlieka priešrinkimines politikų apklausas manobalsas.lt. Nėra abejonių, kad apie 90 proc. TSPMI dėstytojų atsakymai į pačių svarbiausiais laikomus klausimus „visuomenės ir kultūros“ srityje sutaptų su liberaliausių, iš esmės N. Arlauskaitės dėstytą naująjį marksizmą atitinkančių, o šiandien vis dažniau tiesiog leftistais vadinamų šalies politikų atsakymais. Visos kitos nuomonės įgyja marginalo statusą ir tinka tik atlaidžiai pažangiųjų politologų šypsenai sukelti. Viešoji erdvė nesuteikia jokio pagrindo galvoti, kad kitose politologų kalvėse padėtis esmingai skiriasi. Universitetai tarnauja kaip vienos tiesos įtvirtinimo mechanizmas.
Nesunku suprasti, kad vienos tiesos įtvirtinimas yra ne bet kokios, o būtent esamą tvarką legitimuojančios ir ją aptarnaujančios tiesos įtvirtinimas. Neatsitiktinai V. Rachlevičiaus tiesmukiškai, bet atvirai įvardyta tendencija sutampa su nuolatiniu „poreikiu“ mažinti filosofijos kursų apimtis. Filosofijos paskirtis visais laikais yra nustatyti tikrovės parametrus. Politikoje tai atsakymas į klausimą, kas yra tikra, o kas tik ideologinis blefas. Kuo mažiau filosofinio išsilavinimo ir kuo seklesnė filosofinė perspektyva, tuo lengviau patikėti, kad dabartinė santvarka ir viena tiesa – kokia ji bebūtų – iš tiesų yra norma ir teisingas kelias, o kitoks mąstymas negalimas arba „radikalus“. Kuo mažiau filosofijos, tuo mažiau klausimų. Kartu ir tuo mažiau pasiruošimo svarstyti visiškai status quo atmetančius scenarijus: karą, okupaciją, politinių sistemų griūtis, regionius blokus, tautos demografinį išnykimą. Saugaus politinę vėtrungę išsikėlusio ir filosofija savęs nevarginusio jaunojo politologo natūralus poreikis yra vyti šalin tokius scenarijus kaip nerealius. Ypač kai tuos klausimus kelia nacionalistinio Sąjūdžio, kovojusio už atgyvenusią suverenią tautinę valstybę, vienas kūrėjų. Norėtųsi tikėti, kad tai nueinančio pasaulio, XX a. atstovas. Šalin jį, tą V. Radžvilą!
Sėdėdami kur nors Šveicarijoje ir gyvendami stabilumo laikais pačiu blogiausiu atveju galėtume sau leisti tokią prabangą išbandyti vienos tiesos visuomenės kūrimo eksperimentą. Bet negalime, nes čia ir dabar toks status quo rėmuose mąstančių politologų rengimas yra tiesus kelias į 1940-ųjų vasaros pakartojimą. Šia prasme oficialią nacionalinės ir Briuselio valdžios klišes ir interpretacijas kartojantys politologai yra silpna vieta net ir nacionalinio saugumo požiūriu. Kaip tik tai yra tikroji problema, į kurią rodo V. Radžvilo istorija ir apie kurią turėtume kalbėti. Nors ir užtruks laiko, kol prisiversime.
Sudėtingas dalykas, kurį apibendrina kai kam patiksianti išvada – Saugaus politinę vėtrungę išsikėlusio ir filosofija savęs nevarginusio jaunojo politologo natūralus poreikis yra vyti šalin tokius scenarijus kaip nerealius. Šalin jį, tą V. Radžvilą!
Uždaryti tą įstaigą kaip nereikalingą Lietuvai.
Šiandien mūšis už Europą, už Europos civilizaciją vyksta Vokietijoje ir tai lemiamas mūšis prieš islamizaciją, genderizmą.
ES yra erkė ant Vokietijos kūno, siurbianti kraują ir leidžianti politinio korektiškumo korupcijos nuodus, žinoma, tuo siurbimu suinteresuotas politinis elitas pietų ir rytų Europoje, puikiai savo parazitavimu klestintis.
ES yra ant subyrėjimo ribos, nes tokie samdytų beraščių kvailiojimai Europos Parlamente užsmaugė žmones visose be išimties ES šalyse.
Kam reikalinga ES ir jos organas EP, kuriame priimami įstatymai ir nutarimai, visiškai prieštaraujantys žmogaus teisėms, Konstitucijoms ir ES sutarčiai, kur net niekada nebuvo paminėta privalomas genderizmas ir islamizacija ES, nepaklususioms valstybėms prieš šiuos grubus EP pažeidimus vyksta atviri grasinimai susidoroti sankcijomis ?
ES yra smirdantis sifilitinis politinio korektiškumo lavonas.
Liberal – marksistinė ideologija priėjo akligatvį ir rugsėjo 24 d. Bundestago rinkimai tikėtina bus labai skausmingi : oficialiose apklausose duodama iki 11 nuošimčių AfD, bet neištvėrė viena organizacija – 38-40 nuošimčių šiandien Vokietijoje už AfD ir kiekvieną dieną nepaliaujamai didėja dėl multi-kulti karnavalo : apiplėšimai, vagystės, dūriai peiliais, išprievartavimai,…
Leftistų Antifa kaip A. Hitlerio smogikai iš SA ar Mao chunveibinai susidoroja su kitaminčiais – grąsina, gąsdina, padeginėja jų automobilius, naikina jų turtą, muša, žaloja,…
G. Soros renkami peticijoje parašai ir siekis paskelbti jį teroristu ir konfiskuoti turtą – prisižaidė revoliucijų kėlėjas su paminklų vertimu ir demonstracijomis prieš prezidentą D. Trampą. Dabar klausimas – arba D. Trampas bus nužudytas, arba G. Soros paskelbtas teroristu su turto konfiskavimu.
Lietuvoje vykstantis užmaurėjusios politinio korektiškumo balos smirdėjimas su leftistų ideologinio purvo fontanėliais taip pat bus pasiekti ratilais ir nuo JAV (dingus dvasiniam ir finansiniam krikštatėviui), ir nuo Vokietijos, kurios žmonės kyla prieš genderizmą ir islamizmą.
Vyšehrado šalys pasiruošę išeiti iš ES, bet nepaklusti Briuselio eurofederastų diktatūrai, vien dr. Valav Klaus kalba 2017.09.09 Niurnberge yra labai iškalbinga : atsakas Briuselio diktatūrai – išstojimas iš ES.
Pragyvensime metus ir tie leftistai bus ir teoriniai bankrotai, ir finansiniai bankrotai netekus krikštatėvio G. Soros.
visiškai nelogiškas, nerišlus, šališkas komentaras. O paskutinis sakinys – matyt, nuo pervargimo ar erkės įkandimo…
Klausydamasis dr. Vaclav Klaus kalbos Niurnberge 2017.09.09 AfD susirinkime buvau nustebintas tuo, kad po kiekvienu žodžiu galiu pasirašyti.
Leftistai Vokietijoje šiandien gali pasiūlyti AfD tik gatvės smogikus Antifa ir melą, šmeižtą, gąsdinimus, grąsinimus, automobilių padeginėjimus, butų užpuolikus ir suniokojimus, kitaminčių sumušimus, sudaužymus, netgi tai filmuojant ir keliant į Youtube, nes šiandienos Vokietijos teisingumas neatsidžiaugia tokiais mirties eskadronų / leftistų veiksmais.
Tam , kad pradėtumėte truputį suprasti Vokietiją, pasiskaičiuokite : 1. Kiek vokiečiai išleidžia savo pinigų naminių gyvūnėlių (arklius ir poni -tiek to ) išlaikymui ir palyginkite su tuo ką išleidžia atbėgėlių išlaikymui. 2. Už kokią sumą vokiečiai pirktų kiekvienais metais ginklų, jei skirtu 2% biudžeto pajamų ? Kokia tai būtų armija po , tarkim, 10 metų ? 3. Palyginkit G-8 skolas su Vokietija , kiek kitos G-20 uždirba iš eksporto palyginus su Vokietija ? Tada suprasit kodėl vokiečiai turi tiek daug priešų ( parazitų
1. Vokietija šiandien yra eksportavusi ir Vokietijos bankai užmokėjo virš 900 mlrd. eurų.
Koks čia biznis Vokietijai ? Pagamina įrengimus, parduoda, pvz., Lietuvai už 10 mln. eurų ir už tuos įrengimus užmoka Deutsche Bank. Tai kokia nauda iš to Vokietijai, jei didžioji dalis pirkėjų vėluoja atsiskaityti arba yra nemokųs ir skolas teks nurašyti ?
2. Deutsche Bank praktiškai yra piramidinis ‘Sekundės’ bankas Vokietijoje, dengiamas iš mokesčių mokėtojų pinigų. Derivatų burbulas sunaikins DB, nes joks kitas bankas pasaulyje neturi tiek derivatų.
3. Vokietija užmokėjo už holokaustą jau virš 1200 mlrd. eurų ir tai vyksta toliau.
4. Vokietija yra vienintelė pasaulio šalis, turinti teigiamą prekybos balansą su Kinija.
Teigiamas Vokietijos prekybos balansas ir su JAV.
Neigiamas tik su Nyderlandais (dėl Roterdamo uosto).
5. Išlaidos pabėgėliams prilygsta Vokietijoje išmokamoms pensijoms ir A. Merkel ‘wir schaffen das’ (mes sukursime tai) yra nusikaltimas – Vokietijos išdavystė, atnešanti kasdien tik didėjantį nusikalstamumą : vokiečių mušimus, daužymus, prievartavimus, apiplėšimus, apvogimus. Ir tai finansuojant iš Vokietijos mokesčių mokėtojų pinigų tą multi – kulti šėtonišką karnavalą.
6. Euras laikosi Vokietijos dėka, dar markė buvo pagrindinė valiuta Europoje, pagal ją svyravo kitos valiutos.
Euro gelbėjimas, kuriuo užsiima A. Merkel ir Co., yra Vokietijos išdavystė – dengti dalies ES šalių finansines euro problemas Vokietijos mokesčių mokėtojų pinigais.
Tęsti tektų ilgai.
Vokiečių tautos darbštumas ir ūkiškumas yra pavyzdinis ir kitų tautų, tuo labiau kitų žemynų žmonėms yra tiesiog ligotas niršimas – atimti iš vokiečių, subjauroti tą atvirutinį Vokietijos išpuoselėtą grožį.
Supratau. Pagarba.
2017.09.05 ZDF Berlyno studijoje buvo M. Slomka laida – pokalbis rinkimams rugsėjo 24 d. į Bundestagą. Dalyvavo septynių partijų atstovai, žiūrovai studijos salėje.
Visi užsipuldinėjo AfD atstovę A. Weidel, įskaitant vedančiąją M. Slomka ir žiūrovus, neleido kalbėti, perkirtinėjo, trukdė kaip įmanydami, kad tik nepasakytų pilno sakinio, po 2/3 laidos laiko A. Weidel išėjo iš tiesioginės laidos studijoje. Visų pasilikusiųjų džiaugsmui.
Politiškai korektiškieji neturėdami jokio padorumo demonstruoja ir reikalauja tolerancijos, kuri yra jų supratimu tik aklas pritarimas, neturi elementaraus mandagumo. Gražiai pasirodė laidoje – tegali savo meilės dainas ir treles politiniam korektiškumui kartoti kaip prisukti mechaniniai viščiukai cypsėti.
Grįžtant prie straipsnio, noriu pasakyti, kad prof. V. Radžvilas yra tokioje pat padėtyje TSPMI, ir garbė, ir šlovė, kad turi dvasios jėgų kovoti prieš tolerastinius tamsybininkus, kurie save laiko šviesos nešėjais (arba liuciferiais krikščioniškai).
Laikykis, Radžvilai ! – sako palaikantieji ir aš jų tarpe.
optimizmas – geras dalykas, bet, mano vertinimu, G,Soros tėra globalistų statytinis, todėl pašalinus tą įrankį problema ir veikimas dar išliks. Manau, Trampas tą suvokia, kas yra tikrieji priešai
Kas 20-25 metai priaugus naujai kartai visada kyla noras pertvarkyti esamą melo ir prievartos gyvenseną. Tada kyla esminis klausimas : evoliucija ar revoliucija ?
Jokia paslaptis, kad iki 1812 m. įsivyravo Pasaulio Architektas, kuriam trukdė tik Rusija, kuri buvo parklupdyta sukėlus I pasaulinį karą.
Stojus Pasaulio Architekto patvaldystei nuo 1917 m. spalio perversmo Rusijoje, tenka matyti tą patį veikimo būdą : išskaldyti valstybes (žmones) ir jas jas jėga ar apgaule sujungti.
Žmogaus prigimtis turi sąmonę, tai apsprendžia sąžinę ir dėl jos priekaištų, jiems susikaupus ir persipildžius, kas 20 – 25 metai vyksta visuomenių drebėjimai, kai sąžiningieji idealistai sudega kovos ugnyje, o materialiosios žiurkės išeina viešpatauti, ir stoja demokratija, kurioje ‘aš turiu paklusti 200 žiurkių mano paties rūšies’ (Volteras).
Pasaulio Architekto, pasirėmusio kiekvienos šalies 1-5 oligarchais, diktatūra, švelnesnė ar griežtesnė, su prisuktais varžtais tiek, kad garas nesiveržtų lauk.
Garas nesiveržia užtikrinus materialinį sotumą ir aistrų tenkinimą instinktų pagrindu.
G. Soros pradėjo revoliucijas kelti dar 1980 m. Lenkijoje finansuodamas ‘Solidarnosc’, taip pat visų rytų Europos šalių pertvarkomis, padėdamas savo gegutės kiaušinius, kaip ALF ( Atviros Lietuvos Fondas), kai gegužiukus reikėjo ir reikia šerti šaliai, kurios dvasinius ir materialius išteklius jie naikina būsimai genderizacijai ir islamizacijai.
G. Soros pakilo griauti ir JAV, bet paminklų vertimas tapo tuo perpildytos kantrybės lašu, kuris išsiliejo per viršų.
Kiek tenka suprasti, Pasaulio Architektui G. Soros šviesnešybiškus (liuciferiškus) darbus nudirbo kaip olos žibintas (žr. Platono olos alegoriją) ir nėra reikalingas.
Koks naujo žibinto vardas oloje, kas šiandien galėtų atsakyti ?
Atkreipkime dėmesį, jog kalbama apie politinių chameleonų peryklą, jog auginama karta, kuri vėl vadovaujasi viena vienintele „teisinga“ ideologija.
Mūsų šeimoje trys TSPMI alumnai. Visų jų nuomonė apie Radžvilą tik negatyvi. Praeities šešėlis, kuriam šiandienos realijos kelia prasčiokišką siaubą. Laikas į pensiją, gerbiamasis.
Neobolševikinis homsomolas vapa apie “praeities šešėlius” :D:D:D
Amelijai
Gal tie trys alumnai nelabai gabūs ir susikirto prof. Radžvilo egzamine?
Prof. V. Radžvilas pateikia 2500 metų palyginamąjį aiškinimą, mini daugybę laiko patikrintų ir laiko atmestų nuomonių.
Šiandienos realijos, gerb. Amelija, tai yra namų šeimininkų ir namų šeimininkių buitinis išprusimas.
Laiko yra patikrinti atvejai, kad, ką kalba vienetai, kaip prof. V. Radžvilas, neįtinka miniai ir jos nuomonei, yra sako laikmetį praaugę žmonės, bus suprasti ir vertinami ar po 10, ar po 20, ar po 100 metų.
Man tenka apgailestauti, kad Jūs nepajėgi savo protu suvokti ką kalba ir aiškina prof. V. Radžvilas, tai ką kalbėti apie Jūsų jaunesniąją kartą – mūsų Suvalkijos kaime sakoma : po obelimi kriaušių nerasi.
Taip, kad gerb. Amelija, nei Jūs, nei Jūsų šeimos alumnai yra paprasčiausiai protiškai nepajėgūs suprasti prof. V. Radžvilo ir iš to kylanti neapykanta savo nepakankamai pajėgiam protui atsverti.
Tarp eilučių – ‘Tvakstas’ ,,protiškai pajėgus suprasti prof. V. Radžvilą”
Prieš gerą dešimtmetį, kai prof. V. Radžvilas dar buvo liberalas, parašė straipsnį, kurį labai aršiai kritikavau, pabaigai sakydamas, kad jei V. Radžvilui rūpi jo ieškoma tiesa, tai turi grįžti prie Aristotelio, kaip filosofijos pradžios, ieškoti Aristotelio nurodyto Gėrio ir Tiesos.
Kai 2011 m. perskaičiau prof. V. Radžvilo straipsnį jau kaip aristotelininko ir neišvengiamai Lietuvos patrioto, pajutau tikrai pasididžiavimą ir savo žinojimu, ir sugebėjimu atvesti profesorių iš paklydimo – liberalų ideologo Lietuvoje į aristotelininką – Lietuvos patriotą.
Taip, kad tik tikrai ne mažiau žinantis Tvankstas dar prieš gerus 10 metų galėjo paaiškinti kaip filosofas filosofui prof. V. Radžvilui.
Patyčias iš prof. V. Radžvilo priimu asmeniškai ir todėl jį taip aršiai palaikau.
Tikrai taip prieš dešimtmetį visi jie buvo liberalai,Šliogeris.Degutis ir daugelis kitų.Yra gražu kai žmogus pripažysta klydes.
“Man tenka apgailestauti, kad Jūs nepajėgi savo protu suvokti […]” – savo KUO???
Pati seniai turėjai būti areštuota už veikimą prieš Lietuvą žemės referendumo metu.
Kas kita įdomu – kas per šeima, kurioje gyvena tokia Lietuvai priešiška persona? Jei jie visi iš ten, tai dar kartą patvirtina – ta įstaiga Lietuvai nieko gero neatneša.
Pagarba V.Sinicai. Nestebina ir tai,kad ,,didžiojoj” neoliberalioj žiniasklaidoj vis šmėžuoja rimtu ,,akademiniu” veidu VU TSPMI vadovas R.Vilpišauskas,deja.
Sinica nepasako svarbiausio – ta įstaiga Lietuvai kaip šuniui penkta koja.
Poniai Amelijai ir jos trims alumnams pasiūlyčiau perskaityti visas Lietuvos Sąjūdžio nuo 1988 iki 1990 metų pabaigos (imtinai) priimtas rezoliucijas ir pareiškimus. O tuomet paskaičiuoti, kiek šių rezoliucijų šiandien yra bent iš dalies įgyvendinta. Tuomet bus aišku, kad Sąjūdis pralošė – laimėjo kontrevoliucija. Buvusių bolševikų, o šiandieninių liberalų, neomarksistų ir genderistų kontrevoliucija. Laimėjo politinio proceso padugnės, kurioms Nepriklausoma Lietuva yra kažkoks niekalas ir emocijų nekeliantis nesusipratimas. Kartais pagalvoju, kodėl šiandieninės “sisteminės” partinės gaujos išvis nepanaikina Lietuvos valstybės? Matyt prisibijo, kad atsiras žmonių, kurie pasipriešins tam DE FACTO JAU ĮVYKUSIAM DALYKUI. Štai todėl ir yra palaikoma neva nepriklausomos Lietuvos iliuzija. Toks savotiškas Lenino mauzoliejaus lietuviškas variantas – Lietuvos de facto nebėra, bet vaidinkime egzistuojančią Lietuvos valstybę.
O kas jus verčia manyti, kad tie “alumni” TIKRAI egzistuoja?
Citata: “Laimėjo politinio proceso padugnės”.
Būtent.
Ir tai patvirtina pati Amelija, organizavusi priešų veikimą prieš Lietuvą (žemės referendumo metu), kur, garantuotai, dalyvavo ir jos “alumnai”.
Gerb. G. P., labai glaustai ir gerai pasakėte – DE FACTO Lietuvos, kaip suverenios valstybės, nėra liberal – eurofederastinių politikų mintyse ir darbuose, koks skirtumas kam daryti nuolaidas : Varšuvai ar Briuseliui, svarbu įtikti pagal gautas instrukcijas ir duotus pažadus užkulisiuose.
Jau seniai išsilavinę žmonės sakė, kad tarptautinių santykių institutas “genda iš vidaus”. Paaiškėjo, kad tikra tiesa, kad instituto vadovybė sąmoningai rengia politologus-robotus, kurie kartoja europines klišes. Tie, kurie daugiau apsiskaitę ir turi gilų filosofinį supratimą ir apsaugok dieve, gal dar turi ir tautiškas pažiūras – jau apšaukiami, jiems kurpiami skundai, jie nereikalingi.
Tačiau istorija viską sudėlioja į savo vietas. Anksčiau ar vėliau skundikai, karjeristai, pataikūnai, vienos tiesos klastotojai atsidurs istorijos paraštėje, o tokie kaip Vytautas Radžvilas jau dabar yra Lietuvos valstybės ir tautos kūrėjai, įrašę savo vardą garbingiausių Lietuvos vyrų viršūnėje .
pritariu Beno mintims, manau, kad vienas V.Radžvilas vertas daugiau, nei 100 Vilpišauskų kartu paėmus.
Man tiesiog gėda , kad tokie , “kaip geriausiu sovietmečiu” , vadovauja mokslo įstaigai. Ko gero, ateity jie galės didžiuotis tik dėl vienos priežasties : kad dirbo kartu su V.Radžvilu.
O į tokių apgailėtinų Kumelijų pagalvojimus neverta net dėmesio kreipti, joms , manau, natūraliai neduota suvokti, kas tai yra filosofija, joms tai – per aukštas pilotažas.
Žvelgiant į asmenis TSPMI tegali viena išvada ateiti – tai ALF organas, G. Soros CEU (Central European University) skyrius Lietuvoje, ruošti kadrus, paversiančius Lietuvą multi – kulti provincija su genderizmo ir islamizacijos dogmatizmu kaip vienintele teisinga nuomone.
Ačiū, Vytautai, už straipsnį, Praskleidėte širmą, nes ne visi žino šios „įstaigos“ virtuvę. Blogi popieriai su politologų rengimu, jei jiems nereikia filosofijos.
Dar vienas susidorojimas.
Protestuotojams prie Prezidentūros Vilniaus valdžia nurodė po savaitės pašalinti palapines (delfi.lt)
Protestuotojai prie Prezidentūros ten galės likti dar savaitę ir tik dienomis, nusprendė Vilniaus savivaldybė. Po to jiems nurodyta pašalinti palapines.
Mokymo įstaiga, kurioje dėsto belekas nėra Lietuvai reikalinga.
Ir politologų Lietuvai seniai nebereikia – perprodukcija.
Dėkoju autoriui už išsamų straipsnį ir drąsią poziciją.
Faktas, kad TSPMI tapo niekam nereikalingų tuščiavidurių politologų perykla.
Yra Propatria straipsnis “Vytauto Radžvilo laiškai VU TSPMI studijų komitetui dėl instituto ir politikos mokslų padėties”.
Perskaityti verta, suprasti reikia, tam, kad žinotume, kur einame Lietuvoje ir su Lietuva.
“Žmonės, išsisaugokite šiuos prof. V. Radžvilo laiškus – tai genijaus pramatos, tiksiančios bet kuriam laikui, kad ir po 100 ar 500 metų, tai giliai filosofiją išmanančio ir sugebančio ją surišti su praeitimi, dabartimi ir ateitimi filosofo šauksmas į šiandienos mokėjimo gyventi nykumą.”
Visada žaviuosi V.Sinicos vaizdingomis,visiems suprantamomis įžvalgomis,tokiu jaunatviškai drąsiu požiūriu į kiekvienam doram lietuviui svarbias ir jautrias problemas.Pagarba ir linkėjimas ir toliau kovoti už sveiką,kultūrą ir tradicijas saugančią Lietuvos ateitį