Užsienio studentai Lietuvoje – jau dažnas reiškinys. Vien Vilniaus Gedimino technikos universitete (VGTU) šiemet studijas pirmame kurse pradėjo 278 laipsnio siekiantys jaunuoliai, 42 procentai jų pasirinko antrosios pakopos studijų programas. Užsienio studentų priėmimas, lyginant su praėjusiais metais, išaugo beveik 10 procentų.
Šiuo metu VGTU studijuoja net 966 užsieniečiai: 648 bakalauro ir magistro laipsnio siekiantys studentai, 303 atvykę pagal mainų programas ir 15 doktorantų iš 81 šalies – nuo Japonijos iki JAV ar Čilės.
Visgi jaunuoliai, kurie dėl studijų Lietuvoje pasiryžo išmokti tikrai nelengvą lietuvių kalbą, maloniai stebina. Gruzinai Nino Tabatadze, Nino Inasaridze, Mariam Čchivimiani ir Merab Šabešovi, šiemet pradėję magistro studijas VGTU, neslepia, jog atvykti į mūsų šalį priviliojo aukšta mokslo kokybė ir puikus technologijos mokslų srities specialistų rengimas. Ne veltui antrosios studijų pakopos užsienio studentai sudaro net 14 procentų visų VGTU magistrantūros studentų. Kalbamės su jaunais gruzinais, paperkančiais ne tik nuoširdumu, bet ir savo gražia lietuvių kalba, kurią išmokti viena iš pagrindinių paskatų tapo noras studijuoti mūsų šalyje.
– Kaip atsitiko, kad pasirinkote studijas Lietuvoje?
Nino:
– Gruzijos technikos universitete, kur įgijome bakalauro laipsnį, turime Lietuvių kalbos ir kultūros centrą. Visi ten mokomės jūsų kalbos – tai buvo pirmoji paskata magistro studijoms rinktis būtent Lietuvą. Prieš du metus pirmąjį kartą buvome Lietuvoje vykdomose edukacinėse programose, keletą kartų jūsų šalyje lankėme vasaros kursus. Aš ir Nino šį pavasarį turėjome keturių mėnesių intensyvius kalbos mokymus ir galiausiai tai mus atvedė į magistrantūros studijas VGTU.
Mariam:
– Besimokydama lietuvių kalbos ir kultūros pradėjau įsimylėti Lietuvą, esu čia jau penktą kartą ir šįkart – net dviem metams.
Nino:
– Studijuosime lietuvių kalba, tai – didelis iššūkis. Visi mes jos mokėmės nuo pusantrų iki dviejų su puse metų, tai dar nėra labai didelis laiko tarpas. Iš tiesų į Lietuvą mokytis atvažiuoja tikrai nemažai gruzinų.
– Populiariausios antrosios pakopos studijų programos VGTU yra Informacijos ir informacinių technologijų sauga, Mechatroninės sistemos, Statinių konstrukcijos, Mechanikos inžinerija bei Tarptautinis verslas. Kokias studijas pasirinkote jūs?
Merab:
– Aš taip pat VGTU pasirinkau Informacijos ir informacinių technologijų saugos programą. Kol kas labai patinka aplinka, malonu čia būti.
Nino:
– Aš ir Nino studijuojame Aplinkos inžinerijos fakultete. Žinome, kad VGTU yra geriausias technikos universitetas Lietuvoje, mums tai svarbu. Tbilisyje baigėme Ekologijos programą, tad panašią sritį pasirinkome ir VGTU. Tikimės, kad bus įdomu, įgysime daug žinių, sužinosime naudingų dalykų.
Mariam:
– Tęsiu savo bakalauro studijų kryptį ir magistro studijoms pasirinkau Vandens ūkio inžineriją.
– Ar kas nors pries tai jus siejo su Lietuva?
Nino:
– Ne, niekas nesiejo, tik žinojome, kad yra tokia šalis, kad jos sostinė Vilnius. Bet juokaujame, kad turime antra tėvą Lietuvoje – mūsų centro Gruzijoje vadovą Vidą Kavaliauską. Jis visuomet mums padeda, yra tarsi tiltas tarp Lietuvos ir Gruzijos.
– Nors mokslai tik prasideda, galbūt jau turite įspūdžių iš universiteto?
Nino:
– Kol kas dar nespėjome pradėti rimtų mokslų, tačiau buvome rugsėjo 1-osios šventėje – buvo labai smagus renginys. Mūsų kuratorė – labai šiltas žmogus, prašė visuomet kreiptis, jei tik reikės kokios nors pagalbos.
– Ko tikitės iš studijų Lietuvoje?
Miriam:
– Labai džiaugiamės galimybe aplankyti Lietuvą ir čia studijuoti. Manau, kad studijų kokybė Lietuvoje bus aukštesnė, girdėjome iš draugų, kad čia yra labai daug gerų dėstytojų, jei kažkas neaišku, gali klausti, yra konsultacijų laikas – tai labai svarbu, nes Gruzijoje sistema kiek kitokia. Mūsų šalyje aukštasis mokslas yra geras, bet Lietuvoje jis geresnis, kokybiškesnis.
– Ar buvo sunku mokytis lietuvių kalbos?
Miriam:
– Gramatika yra sunki, tačiau mes mokomės kiek nestandartiniais būdais. Juk studijuojame ne tik kalbą, bet ir kultūrą: dainos, šokiai, spektakliai – tai labai palengvina kalbos mokymąsi.
Merab:
– Mokame apie dvidešimt lietuviškų liaudies ir estrados dainų. Lietuviai tai išgirdę dažnai juokauja, kad mokomės lietuvių dainų iš gruzinų.
Nino:
– Mokame nuo Lietuvos himno iki „Trijų milijonų“ ar „Mūsų dienos kaip šventė“. Centre visuomet švenčiame ir lietuvių šventes.
– Visi jau ne kartą viešėjote mūsų šalyje. Ar patinka Lietuva?
Miriam:
– Čia būsime dar ateinančius du metus, bet jau dabar Lietuva man kaip antri namai.
Nino:
– Labai draugiški žmones, manau, jie labai myli gruzinus. Turime daug draugų iš Lietuvos, naujų draugų iš universiteto. Žinoma, orai kiek vėsesni, bet tai nėra problema.
– Kaip manote, ar mūsų šalys panašios?
Nino:
– Žmonės panašūs, tiek lietuviai, tiek gruzinai yra draugiški, šilti. Gamta kiek kitokia, nes Gruzijoje turime daug kalnų, bet, kaip ir Lietuvoje, pas mus daug ežerų, upių miškų.
Merab:
– Žinoma, reikia paminėti ir tai, kad turime dalį bendros istorijos.
– Ar jau ragavote lietuviško maisto? Gal kažką ir pamėgote?
Miriam:
– Tiesiog dievinu keptą duoną su sūriu!
Nino:
– Cepelinai, šaltibarščiai, žemaičių blynai – viskas labai skanu. Cepelinai, kaip ir mūsų chinkaliai, patinka beveik visiems.
Merab:
– Labai patinka lietuviška sriuba ir alus.
Nino:
– O aš labai mėgstu bulvinius blynus su mėsa.
Kaip manote, ar norėtumėte likti Lietuvoje gyventi ir po studijų?
Nino:
– Niekada negali žinoti, kaip pasisuks gyvenimas, bet dabar manome, kad gali nutikti ir taip. Aš to tikrai norėčiau.
