Paprastasis ežeinis (Echium vulgare), 1 ir 2 nuotr. Mėlynuojantys ežeinių krūmeliai atrodo įspūdingai, todėl gali būti ir sodybos puošmena. Žydi visą vasarą ir rugsėjį. Auga dirvonuose, palaukėse, ant ežių, dažniausiai sausose, vėjams atvirose vietose. Žiedai turi labai daug nektaro; net yra vabzdžių, kurie minta tik šių augalų nektaru. Seniau buvo pripažįstamas kaip gelbstintis įkandus gyvatei.
Didžiažiedis katilėlis (Campanula persicifolia), 3 nuotr. Vienas gražiausių katilėlių jų gentyje. Žiedai varpo formos, stambūs, net stiebai nuo jų svorio palinksta. Auga pamiškėse, miškų aikštelėse.
Paprastoji trūkažolė (Cichorium intybus), 4 nuotr. Trūkažolė arba tiesiog cikorija. Vainikėlis šviesiai mėlynas, rečiau rausvas ar net baltas. Auga pakelėse, padirviuos, rečiau auginama kaip kultūrinė. Augaluose daug insulino. Maistui vartojami lapai kaip salotos ir į sriubas. Ir kaip arbatžolė, bet arbata gali būti kartoka, taigi būtina pasaldinti. Supjausčius smulkiais gabaliukais žalias šaknis ir užplikius, arbata ir stipresnė, ir kvapnesnė. Sumalę džiovintas šaknis, pasidarysite labai kvapnios ir skanios kavos (anksčiau prekybininkai atsiveždavo iš Lenkijos, būdavo mažuose pakučiuose kaip dabar populiaru fasuoti arbatas, bet kažkodėl nebeprekiauja). Tokia kava neturi medžiagų, stimuliuojančių nervų sistemą. Bet nuolat vartojant gali iškilti virškinimo problemų
Miškinis lendrūnas (Calamagrostis arundinacea), 5 nuotr.; su klaustuku, ar čia tikrai jis, – varpinius atpažinti ypač sunku. Daugiametis varpinis augalas. Šiaip jau varpiniai augalai pavieniui retai išvaizdūs. Patraukliau atrodo jų didesnės grupės, sąžalynai, ypač spalvoti. Kai vėjai stipriau papučia, malonu matyti, kaip vilnija jų šilkas, kaip spalvų bangos ritasi per juos. O šio gražiu vardu augalo, kuris nesudaro plačių sąžalynų, bet vis dėlto auga tankiais kerais, lelijiškai rausvai violetinės šluotelės gražios.
Vaistinis putoklis (Saponaria officinalis), 6 nuotr. Auga lengvesnėje smėlingoje žemėje, paupiais, prie ežerėlių, buvusiose sodybvietėse. „Liaudies ir mokslinėje medicinoje vartojami šakniastiebiai su šaknimis (…) kaip atsikosėjimą palengvinanti priemonė, iš dalies skatina prakaito ir šlapimo išsiskyrimą (…) kartais gaunami geri rezultatai gydant tulžies akmenis“ (Stasys Gudanavičius. Vaistiniai augalai. Vilnius, 1960, p. 252). Daug saponinų turintis augalas, todėl šaknų nuoviras putoja kaip muilas. Senovėje naudodavo skalbimui (ypač tinka šilkinėms ir vilnonėms medžiagoms skalbti) – štai kodėl putoklių sąžalynų ir šiandien teberandame ten, kur kažkada būta senų gyvenviečių; tebežydi ir prie kai kurių piliakalnių. Minėtas autorius S. Gudanavičius pataria: „Kurių oda jautri šarmui, patariama prausimuisi naudoti putoklio šaknis“ (ten pat). Augalo sinonimai: muilažolė, muilinė, muilūnė, prausyklė ir pan.
Paprastoji varnalėša (Arctium tomentosum), 7 nuotr. Augalas puikiai visiems pažįstamas dėl labai kibių jo kabliukų graižuose. Ne vienas berniukas vaikystėje yra dalyvavęs „varnalėšų kare“, kai tie graižai būdavo naudojami kaip puolamoji priemonė. Jei įsisegė šuniui, tai nelieka nieko kito, tik iškirpti su gaurais. O žydintys graižų rutuliukai netgi gražūs: skraistė plaukuota, graižai tarsi įsisupę į voratinklį, o skraistlapiai, jeigu labai tiksliai išsireikšti, taigi ametistiniai, mineralo ametisto spalvos. Varnalėša irgi vaistinis augalas: nuo įvairių vidaus bei odos ligų, nuoviras stiprina plaukus. Šaknis galima išsivirti kaip daržovę, džiovintos tinka kavai pasigaminti. Ir krakmolo kisieliui pirkti nebūtina: šaknys – puikiausias krakmolo šaltinis.
Aleksandro Stabrausko nuotraukos:
Taisau: 5 nuotr. – pūkuotoji vilnūnė (Holcus lanatus)
Ačiū labai patiko.