Kultūros vertybių sąrašas papildytas nekilnojamo kultūros paveldo vieta – Šėtos žydų maldos namų pastatu, esančiu Kėdainių rajone (Šėtos mstl., Kėdainių g. 1A). Kultūros paveldo departamento Pirmoji nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba nusprendė šiai vietai suteikti teisinę apsaugą dėl jo istorinių vertingųjų savybių.
„Šėtos žydų maldos namai gali tapti dėmesio verta vieta Lietuvos istorikams, kadangi ji nėra plačiai tyrinėta. Kada tiksliai buvo pastatyti pirmieji žydų maldos namai Šėtoje, nėra tikslių duomenų, tačiau manoma, kad greičiausiai XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje. Gali būtiišlikę tik jų pamatai, o dabartinis mūrinis maldos namų pastatas pastatytas apie 1920 m. Jo svarbą liudija ir tai, kad iki šių dienų Šėtoje turime mažai išlikusių senųjų anuo metu gausios miestelio žydų bendruomenės pastatų. Nors ir smarkiai rekonstruotas, šis maldos namų pastatas stovi iki mūsų dienų“, ─ teigia Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktorė Diana Varnaitė.
Kaip vertingosios žydų maldos namų savybės Kultūros vertybių registre yra įvardintas Šėtos maldos namų pastato tūris – jis yra stačiakampio formos, dviejų aukštų su šlaitiniu stogu. Saugomas pagrindinių sienų tinklas (tai reiškia, kad negalima keisti pastato išplanavimo), pastato sandaros – pamatas su skelto akmens ir plytų mūro cokoliu, pirmojo aukšto raudonų keraminių plytų mūro sienų dalimi.
Pirmą kartą Šėtos vardas rašytiniuose šaltiniuose paminėtas – 1362 m., Šėtos miestelis – 1492 m. Nuo XVIII a. vidurio žydai sudarė miestelio gyventojų daugumą, 1766 m. jiems suteiktas leidimas statytis žydų maldos namus. 1878 m. gaisras sunaikino maldos namus ir Bedmidrašą (beit midrash – hebr. „mokymo namai“). 1893 m. architektas Nikolajus Andrejevas (Nikolaj Andrejev, 1856 m. – apie 1911 m.) parengė naujų maldos namų, kuriuose galėjo būti sutalpintas ir Bedmidrašas, brėžinį. Pagal jį, pastatas turėjo būti stačiakampio formos, sudarytas iš dviejų nelygių dalių: 2 a. Vakarų pusėje, su moterų dalimi I aukšte, ir maldos salės Rytinėje dalyje. Įgyvendinant šį sumanymą, išliko tik pastato išdėstymas – maldos namų dydis ir puošyba pakeisti.
Pastatas nukentėjo per Pirmąjį pasaulinį karą – įgriuvo stogas, išgriautas vakarinės dalies pagrindas. Atnaujinimo metu, ši maldos namų dalis pertvarkyta į dvi pagrindines dalis – I a. atsirado dvi atskiros moterų patalpos. Naciams užėmus Šėtą, miestelio žydai suvaryti į Kėdainių getą ir 1941 m. rugpjūčio 28 d. nužudyti Daukšių kaime kartu su Žeimių bei Kėdainių žydais. Be bendruomenės likęs pastatas, pritaikytas Šėtos vidurinei mokyklai – pakeistas išplanavimas, sujungtos vakarinės dalies pagrindinės dalys. 1979 m. pastate pradėjo veikti mokyklos bendrabutis.
„Šėtos žydų istorijos pradžios tašku galima vadinti XVIII a. pr., kuomet randami neginčijami duomenys, kad čia gyventa žydų. Tai 1709 metų miestelio turto sąrašas (sudarytas Šėtos klebono Motiejaus Juozapo Ancutos), kuriame išvardinti visi asmenys, besinaudojantys miestelio ir už jo ribų esančia žeme. Šiame turto sąraše paminėta ir keletas žydiškų pavardžių – iš to galima spręsti, kad žydai gyveno Šėtoje ir XVII amžiaus pabaigoje. Vėliau Šėtoje žydų nuolat daugėjo. Lietuvos valstybės istorijos saugyklos Senųjų įrašų knygose yra įrašyta ir 1766 m. balandžio 18 d. Vilniaus vyskupo Ignoto Masalskio išskirtinis leidimas, kuriame rašoma, jog Šėtos žydams leidžiama statytis maldos namus. Miestelio žydų bendruomenė turėjo ir savo religinę mokyklą (chederį), įkurtą maldos namų pastate“, – pasakoja Kėdainių krašto muziejaus Daugiakultūrio centro vadovė Audronė Pečiulytė.
Jos pateiktais duomenimis, 1856 m. Šėtoje buvo 148 žydų tautybės ir tikėjimo gyventojai. Daugiausiai jų gyveno Ramygalos, Kėdainių ir Vilkmergės gatvėse. Beveik po keturiasdešimties metų Šėtos gyventojų daugumą jau sudarė žydai (1135 žydai iš 1670 miestelio gyventojų). Šėtos žydų bendruomenė vertėsi prekyba ir amatais. 1936 m. Vidaus reikalų ministerijoje buvo įregistruota Šėtos žydų labdaros ir kultūros draugija – „Ezro“, ji rūpinosi vietos žydų labdara, socialine pagalba, mokyklų ir dvasinės kultūros reikalais. Jos veiklą nutraukė 1940 m. sovietinis užgrobimas.
Iki Antrojo pasaulinio karo, dabartinėje Lietuvos respublikos teritorijoje, stovėjo 500-600 įvairių žydų maldos namų. Žydų maldos namai yra skirti trims tikslams: religinėms apeigoms, studijoms ir bendruomenės susirinkimams.
Smagu,kad lietuviai žydams remontuoja ar atkuria sinagogas, kuriose nėra kam melstis. KOKS KILNIAŠIRDINGUMAS!!! Laikas lietuviams atkurIn4ti ir restauruoti, o gal ir atstatyti žydų knaipių ir aludžių, karčemų, pastatus, kuriuose buvo pradėti nuodyti alkoholiu ir svaigalais mūsų vargingiausiai gyvenę valstiečiai- pravardžiuoti burais – chamais. Tiesa, dar reikėtų atkurti čigonų taborus, iš kurių buvo čigonių platinami narkotikai ir skleidžiami “burtai”- apvaginėjami mūsų nualinti tautiečiai. Dar reikėtų ir rusų starovierų cerkves atstatyti, gal sugrįš čia pasimelsti, kaip žydai savo atkurtose sinagogose. O SAVUOSIUS ARCHITEKTŪROS PAMINKLUS – TAUTOS MENININKŲ KŪRINIUS REIKĖTŲ KUO GREIČIAU GRIAUTI, kaip mankaverčių vergų darbus. Lietuvos Respublikos 100metį pasitikime tikraisiais Lietuvos architektūriniais paminklais – tautiniu palikimu. Mūsų tautos dabartinei ELITAI- VALDŽIAŽMOGIAMS – su VERGIŠKUOJU PATAIKŪNŲ SINDROMU ne lietuvių tautos paikimas rūpi, o kaip, įsiteikiant buvusiems okupantams, atkurti jų maldos namus, kitus pasttaus , tikintis, kad jiems greitai sugrįžus. laukti , kad suteiktų pagalbinių darbininkų – prievaizdų vietas – saviesiems. Kokiais vargšais – padlaižiais tapo mūsų valdžiažmogiai, pradedant nuo Seimo ir Vyriausybės, baigiant miestų ir kaimelių viršaičiais.