A. Audzevičiūtė-Daubarienė. Dėl Kauno medžių

Visi įvykiai Kaune, susiję su medžių „atnaujinimu“, mano, kaip dendrologo ir kraštovaizdžio architekto akimis yra tiesiog neleistinas barbariškumo aktas. Galima kalbėti daug, galima užsiimti visokiausiomis demagogijomis, eskaluojant paranojiškus politinius motyvus, apie kuriuos taip aktyviai kalba masmedijų žvaigždės ir politikai, bet visų tų kalbų tikslas vienas –  nukreipti visuomenės dėmesį nuo pačios esmės. O šioje situacijoje reikia kalbėti apie esmę.

Kas yra medžiai ir augalai miesto aplinkoje? Sakyčiau, kad tai yra miesto bendruomenės ar miesto sistemos nariai, kurie mums, žmonėms yra svarbūs ir labai reikalingi. Ir mes negalime nekreipti dėmesio į tai kas su jais daroma. Medžiai yra labai svarbūs visų pirma mums, žmonėms, ir todėl mums turi rūpėti, kad tie medžiai augtų greta mūsų. Nors šios miesto „modernizacijos“ autoriai aiškina, kad tai būtina ir neišvengiama, bet turiu priminti, kad žmonės pagyvenę  viduramžių miestuose, kuriuose nebuvo medžių, savo kailiu patyrė ką tai reiškia ir miestuose juos pradėjo sodinti ir auginti grynai praktiniais sumetimais – manau, kad kiekvienas gali paliudyti kaip jis jaučiasi „plikoje“ ir, kaip apželdintoje teritorijoje. O apželdintoje teritorijoje:

1. Visada sumažėja vėjo greitis – želdiniai ir ypatingai medžiai labai esminiai pristabdo įsismarkavusius vėjus.
2. Medžiai mažina oro taršą, nes daugelį tiek mechaninių tiek cheminių teršalų sulaiko savo lajomis ir tuo gyvenamąją aplinką padaro palankesnę žmogui gyventi. Paprastai kalbant, apsaugo statistinį žmogų nuo kvėpavimo takų ligų, nuo alergijų ir visų kitų susirgimų, kuriuos išprovokuoja užterštas miestų oras.
3. Medžiai papildo orą deguonimi – vėlgi, tai yra tik mūsų visų poreikiams patenkinti, t.y. sukurti mums kuo palankesnes gyvenimo mieste sąlygas
4. Medžiai slopina gatvių triukšmą – kam patinka miegoti ir gyventi triukšmingoje gatvėje esančiuose namuose? Tokiuose namuose net butų kainos yra žemesnės – kažin kodėl?
5. Medžiai sukuria palankesnes mikroklimatines sąlygas ir vasarą jų kaimynystėje yra gaiviau ir vėsiau, lyginant su neapželdinta teritorija o žiemą – šilčiau. Santykinė oro drėgmė visada yra optimalesnė apželdintoje teritorijoje.

Lyg ir nieko naujo nepasakiau – visi tą žinome, bet turbūt niekada nesusimąstome ką visa tai reiškia – o reiškia labai daug – tai didele dalimi nulemia bendrą mūsų visų sveikatos būklę ir emocinį – psichologinį komfortą. Mes medžiams turime būti dėkingi už daug ką, o to dėkingumo nei jaučiame, nei rodome – tai kas mes tokie esame? O kas ir kokie esame rodo mūsų elgesys su tais pačiais medžiais.

Taigi, kaip mes elgiamės su medžiais? Visų pirma, iš patirties žinau, kad dauguma žmonių medžių nesupranta – tiesiog nežino kaip su jais elgtis, kaip prižiūrėti ir dėl šios priežasties jų bijo. Baimės yra visokiausios, bet labiausiai paplitusi ta medžių baimės forma, kai labai smarkiai bijoma, kad medis užgrius ir sužalos turtą arba užmuš patį turto savininką. Tačiau šios baimės pagrįstumas statistiškai prilygsta baimei, kad einant pro neprižiūrėtą miesto pastatą ant galvos tau užkris tinkas ar plyta. Dar viena baimė yra ta, kad nuo medžių krinta lapai – medžiai „labai teršia aplinką“. Ir visokios panašios baisios baimės mus kamuoja. Gerai yra tai, kad jos visai nepagrįstos, bet medžiams tos mūsų baimės dažnai kainuoja gyvybę! Ir dar vienas pastebėjimas: kodėl smarkios audros metu mes, visgi, bėgame glaustis prie tų pačių medžių, o nestovime plikame lauke? Ar ne dėl to savo giluminio ar instinktyvaus žinojimo, kad medis mus greičiau apsaugos, o ne užmuš? Ir, kad likti plyname lauke audros metu yra daug didesnis pavojus gyvybei, negu prisiglaudus po medžiu?

Tačiau grįžkime prie Kauno medžių. Bendras Kauno želdinių vaizdas (kaip ir didžiojoje Lietuvos dalyje) rodo, kad jų priežiūra rūpinasi žmonės nesuvokiantys nei medžio augimo ypatumų, nei poreikių ir dėl to neturintys jokio supratimo apie genėjimą ir želdinių formavimą. Tokia tvarka – netvarka ir priveda prie tokių liūdnų pasekmių, kai medį tvarko, pjausto, ir galų gale pamato, kad įdėjus daug darbo, lėšų ir visokių kitokių pastangų, norimo rezultato negaunama – ir štai tada kyla mintis, kad yra geriausiai, kad taip „sutvarkyto“ medžio nebebūtų. Tada prasideda paskutinis ir liūdniausias etapas, kai imami pjauti sveiki, bet žmogaus neišmanymo sugadinti medžiai, kuriuos galima „pataisyti“ – tik reikia noro ir žinių.

Kad pjaunami sveiki medžiai rodo jų kamienai ir kelmai. Ir visos tos kalbos, kad medžiai yra ligoti – nevertos grašio, nes mieste, formaliai žiūrint, absoliučiai sveiko medžio nerasi, kaip nerasi ir absoliučiai sveiko žmogaus – vaizdžiai kalbant, medžiai prisiima dalį žmogaus ligų sau, tuo palengvindami mūsų visų buvimą mieste. Todėl, kai koks aukštas pareigūnas sako, kad pjaunami tik ligoti medžiai, vėlgi, jis yra formaliai teisus, bet yra vienas „BET“ – tokiuose pasakymuose teisybės  yra tiek, kiek jos būtų pasakyme, kad pvz.: susirgai gripu – vadinasi tavęs negydysime ir vienintelis kelias išspręsti problemą – tai yra pritaikyti eutanaziją. Visai tą patį galima pasakyti apie šitų, neva ligotų medžių pjovimą Kaune. Toks drastiškas suaugusių ir sveikų medžių pjovimas yra visiškai nepateisinamas dar ir tuo požiūriu, kad sudarko ir sujaukia nusistovėjusius ir įprastus miesto ir žmogaus ryšius ir visai suardo struktūrą. Ir kam tai  yra naudinga? – tikrai ne žmonėms.

Taip pat turime žinoti, kad po tokių masinių sunaikinimų želdiniai labai sunkiai ir ilgai atsikūrinės, nes medžiui miesto aplinkoje, tokioje, kaip Kauno Centras ar Naujamiestis – sąlygos augti yra visiškai nepalankios ir nauji augalai tikrai sunkiai kabinsis į gyvenimą – būtent tai ir yra viena iš priežasčių, kad tokiose vietose sodinami stambūs sodmenys, nes jauni ir maži sodinukai paprasčiausiai neišgyventų. Be to, atkreipiu dėmesį į tai, kad po metų tie naujai pasodinti užjūrio medžiai taip pat absoliučiai visi bus daugiau ar mažiau ligoti. Taigi turime nusiteikti tam, kad ir mikroklimatinės sąlygos ir oro tarša tuose miesto rajonuose eilę metų bus nebe tokios palankios, kaip iki želdinių sunaikinimo.

Kita šio klausimo pusė yra ta, kad kaip atrodo, mieste net nesiruošiama išpjauti tų medžių, kurie tikrai yra šalintini, nes yra medžių rūšys, kurios jau seniai yra pripažintos, kaip netinkamos miestų želdiniams ir sukeliančios ne tik visokių techninių bėdų miestų struktūriniuose elementuose, bet ir alergizuojančios žmones – tie medžiai užsispyrusiai paliekami toliau augti mieste ir netgi miegamuosiuose rajonuose. Dar viena problema, kalbant apie kompleksišką medžių ar želdinių tvarkymą – yra anksčiau pasodintų medžių ir krūmų grupių ugdymas – čia taip pat nesimato jokių pokyčių – atrodo net nesiruošiama to daryti. Taigi peršasi viena išvada – želdynų būklė Kaune iš esmės nepasikeis – jie ir toliau bus apleisti arba, kas dar blogiau, nemokšiškai tvarkomi, o buldozeriniu principu bus nušluoti tik tie medžiai, kurie atneš didžiausią „ekonominį efektą“.

Patirtis rodo, kad visokie neaiškūs darbai vengia viešumo ir šviesos. Tai ir šiuo atveju, jei čia viskas yra labai gerai, gal visuomenė turėtų būti supažindinta, kad ir pakartotinai dar ir dar kartą su šios užmačios sumanytojais, nes niekur neteko matyti kokios sudėties komisija priėmė tokį drastišką sprendimą, kas yra tokio masiškumu pasižyminčio projekto autorius. Niekur nemačiau, kad būtų rašoma, kokioms „socialinėms malkoms“ bus panaudota išpjautų medžių mediena, nes tai yra valstybės turtas ir jeigu jau yra išpjauta 800 medžių – vadinasi tai yra apie 800 kubinių metrų, kad ir malkinės medienos. Jeigu už 10 kubinių metrų tokios medienos šiuo metu yra mokama 250 – 290 eurų – tai vien tokia „operacija“ pavirsta į 20 000 – 23 200 eurų!!!

O kokio nors viešo paaiškinimo kur visa tai bus panaudojama, neteko girdėti. Klausimų kyla ir daugiau. O atsakymas skambantis iš visų ruporų yra vienas: tie medžiai būtų visus užmušę, o jei manai kitaip – esi sociopatas arba užsimaskavęs politinis priešas! Jokio dialogo, jokių paaiškinimų – teko skaityti tik Savivaldybės pateiktą dekoratyvinių augalų augintojų asociacijos pareiškimą, palaikantį šiuos Savivaldybės sprendimus, bet ši asociacija ar jos atstovai nėra tie specialistai, kurių išvados gali būti laikomos tinkamomis, nes dekoratyvinių augalų augintojai iškart papuola į interesų konfliktą, kadangi jie augina, o daugiausiai įsiveža dekoratyvinius augalus ir, aišku, nori, kad juos kas pirktų ir pirktų kuo daugiau, o tokie masiniai esamų medžių naikinimai jiems yra labai pelningi, nes verslas gali stipriai pasistumti į priekį.

Bet, dabar, kai pagalvoju, į tokią baigtį buvo einama jau keli metai, nes pirmas blogas ženklas buvo tas, kad mieste imti genėti medžiai, bet tas genėjimas išsiskyrė tuo, kad tai buvo beatodairiškas „genėjimas“. Mes visi privalome žinoti, kad nuo etikos normų mūsų niekas neatleido ir mes jų privalome laikytis, o tai kas liečia etiką bendraujant su augalų pasauliu negalima „genėti“ ir kitaip naikinti žydinčių ar vaisius auginančių medžių – tokie medžiai yra neliečiami, bent tą laiką, kol baigsis šios fenologinės fazės.

Tuo tarpu buvo baisu žiūrėti, kai prie Kauno klinikų praeitais metais buvo pradėta rėžti žydinčias liepas – taip gali elgtis tik visiškas barbaras, bet ne šiuolaikiniu save laikantis žmogus. Kai pabandžiau sustabdyti tą betvarkę, „genėtojai“ porą dienų palaukė, o po to mikliai pabaigė savo juodą darbą. Nesiimu plačiau rašyti apie kitus nemokšiškos medžių priežiūros pavyzdžius – jų pilna mieste ir tai rodo, kad tinkamai rūpintis medžiais Savivaldybė yra nepajėgi. Todėl bent mes, žmonės turėtume suprasti, kad rūpintis ir medžiais, juos saugoti yra mūsų visų pareiga ir prievolė, jei ne dėl aukštesnių tikslų, tai bent jau dėl savisaugos, nes be augalų mes tiesiog neišgyventume – tai yra aksioma.

Ir dar pasikartosiu: jeigu į pasaulį, į supančią aplinką žiūrėsime kaip į sistemą ar kaip į visumą, tai suprasime, kad medžiai yra labai svarbi tos sistemos dalis – mūsų miesto bendruomenės dalis. Tai, kad mes juos visapusiškai žalojame, visais įmanomais būdais apsunkiname jų gyvenimą, o galiausiai imame žiūrėti kaip į ekonomiškai pelningą objektą – yra tik visiško žmogaus degradavimo liudijimas. Negalima priimti tokių sprendimų, juo labiau negalima tokių sprendimų vykdyti ir jų palaikyti ar jiems pritarti.