A. Aleksandravičius. Kodėl Molotovas sandėrį su Ribentropu pasirašė vokiškai?

Molotovo-Ribentropo (arba Stalino ir Hitlerio) 1939 m. rugpjūčio 23 d. sutarties slaptojo protokolo, leidusio bolševikinei Rusijai pavergti Baltijos šalis, o nacionalsocialistinei Vokietijai, prisipylusiai savo tankų degalų bakus Uralo naftos produktų, užgrobti beveik visą Vakarų ir Pietų Europą, vokiškas mikrofilmas daugelį Vakarų „taikaus sambūvio“ su Maskva metų dulkėjo Amerikos Valstybės departamento archyvuose, o Europos padalijimo dokumentų originalai iš pradžių po devyniais užraktais gulėjo sovietų diktatoriaus Stalino asmeniniame seife, vėliau – SSRS kompartijos centro komiteto bendrųjų reikalų skyriaus nedegamoje spintoje.

Gorbačiovinė Rusija tik 1989 m. Lietuvos, Latvijos ir Estijos išsivadavimo sąjūdžių spaudžiama pripažino, kad slaptieji protokolai buvo neteisėti ir prieštaravo „lenininiams sovietų užsienio politikos principams“.

Putininė Rusija šiandien tvirtina, kad slaptasis papildomas protokolas, dėl kurio Baltijos šalys neteko laisvės, suklastotas, nes sovietų užsienio reikalų liaudies komisaras, grynakraujis rusas Viačeslavas Skriabinas-Molotovas, negalėjo sandėrio su vokiečių nacionalsocialistų vadais pasirašyti lotynišku šriftu. „Ūkininko patarėjas“, ištyręs V. Molotovo parašus po svarbiausiomis Maskvai to meto tarptautinėmis sutartimis, paneigia Kremliaus sąmokslo teoriją.

Šiandien sukanka lygiai 30 metų, kai šimtai drąsių lietuvių, kuriuos iš visų pusių filmavo ir fotografavo KGB agentai, Vilniaus senamiestyje pirmą kartą viešai pasmerkė Molotovo-Ribentropo paktą. Kaip organizatoriams okupuotoje šalyje pavyko sukviesti žmones į protesto mitingą – juk 1987 m. nebuvo nei socialinių tinklų, nei mobiliųjų telefonų, nei elektroninio pašto?

Turėtų būti Putino archyve

„Nėra jokių priežasčių abejoti 1939 m. rugpjūčio 23-iosios slaptojo protokolo tikrumu. Juk Kremlius savo archyvuose rado dokumento originalą. Tai ką, negi pati Maskva suklastojo savo sutartis su Berlynu?!“ – „Ūkininko patarėjui“ ironiškai kalbėjo Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto Politologijos katedros profesorius Antanas Kulakauskas. Tačiau, anot SSRS prezidento apa­rato vadovo Valerijaus Boldino, Michailas Gorbačiovas ne kartą norėjo sunaikinti tą veidmainiškos ir grobuoniškos sovietų užsienio politikos įkaltį. Slaptasis protokolas dabar turėtų būti Rusijos prezidento Vladimiro Putino archyve (ypatingasis aplankas, paketas Nr. 34, jeigu dar nesudegintas ar nesukarpytas dokumentų naikikliu).

Užmaršus šantažistas

Kremlius beveik iki SSRS žlugimo neigė, kad V. Molotovas ir Stalinas gėrė šampaną su Trečiojo reicho užsienio reikalų ministru Joachimu fon Ribentropu, kai visi trys, gavę Hitlerio palaiminimą, ištrynė Baltijos šalis iš Europos žemėlapio. V. Molotovą, kuris paskutiniaisiais gyvenimo metais 140 kartų kalbėjosi su rusų rašytoju Feliksu Čiujevu, ištikdavo staigūs ilgi amnezijos (atminties aptemimo) priepuoliai, kai rašytojas paklausdavo, kaip V. Molotovas, Stalino įgaliotas, 1939 m. rugsėjo 28 d. ir 1941 m. sausio 10 d. prekiavo su Hitleriu Lietuvos žemėmis.

Tačiau buvusi Stalino dešinioji ranka V. Molotovas neužmiršdavo pasigirti, kad 1939 m. spalio 5 d. pagrasino į Maskvą atvykusiam Latvijos užsienio reikalų ministrui Vilhelmui Munteriui: jeigu nesusitarsime dėl Raudonosios armijos karinių jūrų bazių Liepojoje ir Ventspilyje, pakrantės artilerijos baterijos Kuršo pusiasalio šiaurėje, aerodromų ir 25 tūkst. sovietų kareivių jūsų šalyje, Rygos daugiau nepamatysi.

Pridėjo lietuvišką galūnę?

Po 1939 m. rugpjūčio 23-iosios Europos dalybų sandėrio tekstu parašyta „W. Molotow“. Lotyniškomis raidėmis, o ne kirilica Molotovas pasirašė ir 1939 m. rugsėjo 28 d. SSRS „nepuolimo“ (Raudonosios armijos dalinių išdėstymo Estijoje) sutartį su Estijos užsienio reikalų ministru Karlu Selteriu – „W. Molotoff“. Kažkur Rusijos užsienio reikalų ministerijos archyvuose mėtosi originali 1939 m. spalio 10-osios SSRS–Lietuvos savitarpio pagalbos ir Vilniaus perdavimo sutartis, kurią kupletininkas satyrikas Petras Biržys – Pupų Dėdė šmaikščiai apibūdino „Vilnius mūsų, o mes rusų“. Gali būti, kad kartu su Lietuvos užsienio reikalų ministru Juozu Urbšiu sutartį V. Molotovas pasirašė ne tik lotyniškai, bet prie savo pavardės pagal lietuviškos gramatikos taisykles dar ir pridėjo galūnę –as…

Baltijos šalys ant diktatorių prekystalio

Tikriausiai V. Molotovas norėjo pasigirti vokiečiams, kad yra labai kultūringas (nenutraukdamas revoliucinės veiklos, carinėje Rusijoje baigė ne keturis Sankt Peterburgo politechnikos instituto kursus ir, palyginti su kitais beveik beraščiais SSRS komunistų (bolševikų) partijos centro komiteto nariais, net su savo šefu Stalinu, išmestu iš dvasinės seminarijos, atrodė kaip koks proto galiūnas). Aristokratas J. fon Ribentropas ir po rusišku SSRS–Vokietijos nepuolimo sutarties tekstu pasirašė vokiškai. 1946 m. Niurnberge, sėdėdamas ant karo nusikaltimų tribunolo teisiamųjų suolo, buvęs Trečiojo reicho diplomatijos vadovas J. fon Ribentropas tvirtino: „Kai 1939 m. rugpjūtį atskridau į Maskvą tartis su maršalu Stalinu, jis pasakė – jeigu Rusija negaus Baltijos šalių, galiu tuoj pat apsisukti ir grįžti į Berlyną“.

Ideologiją pasisavino iš Vakarų

„Specialiai nenagrinėjau Molotovo-Ribentropo pakto slaptojo protokolo, nesu grafologas, tačiau nė kiek nesistebiu, kad sovietų užsienio reikalų liaudies komisaras po vokiškuoju sutarties tekstu suraitė savo pavardę su dviguba v raide. Šiais laikais ant rusų sportininkų marškinėlių šalies pavadinimas užrašytas senosios slavų abėcėlės raidėmis, bet ledo ritulininkų, krepšininkų pavardės ant nugarų – lotynišku šriftu, nors dabar Rusijos prezidentas V. Putinas dedasi esąs karštas tyro rusų pasaulio, krikščioniškų vertybių, tradicinės šeimos gynėjas, visiška priešingybė „supuvusių Vakarų“ liberaliems politikams, įteisinusiems gėjų eitynes ir santuokas. O Sovietų Sąjungos oficiali ideologija – marksizmas – juk buvo pasisavinta iš Vakarų. Nuo caro Petro I laikų Rusija stengėsi neatsilikti nuo civilizuoto pasaulio“, – aiškino politologas A. Kulakauskas. Tačiau Vakarų demokratijos esmės rusai niekada nesuprato ir nemėgo.

Dėl ko kūrėme tautinę valstybę?

Vokietijos užsienio reikalų ministerijos archyve radus du 1918 m. vasario 16-osios nepriklausomybės akto egzempliorius, paaiškėjo, kad Lietuvos Tarybos narys Mykolas Biržiška akto originalą vokiečių kalba pasirašė M. v. (fon) Biržiška, tai yra specialiai vokiečiams pabrėžė savo bajorišką kilmę. Kaip V. Molotovas – savo išprusimą. 120 metų, praleistų Rusijos imperijoje, ir kai kuriuos lietuvius įpratino vaidinti vakariečius.

„XIX a. pabaigoje dabartinėje Lietuvos teritorijoje mažiau nei 60 proc. žmonių kalbėjo lietuviškai. 1919 m. nepriklausomos Lietuvos antrosios Vyriausybės vidaus reikalų ministras Jonas Vileišis miestų valdyboms potvarkius siuntinėjo rusų kalba, o juos pasirašinėjo „Ivan Vileišij“… Patriarchas Jonas Basanavičius įvairiuose to meto asmens dokumentuose buvo vadinamas „Ivan Jurjevič Basanovič“ (arba Jan Basanowicz, Johannes Basanowitsch – red. past. ). Dėl to ir kūrėme savo valstybę, kad ne tik maldaknygės, elementoriai būtų rašomi lietuvių kalba, bet ir lietuviška aukštoji kultūra puoselėjama. Visa per XX a. pradžios „tautų pavasarį“ atgimusi Rytų ir Vidurio Europa – čekai, bulgarai, latviai – nuėjo kalbinio nacionalizmo keliu. Ir mes įkandin. Tačiau mūsų šalis sulietuvėjo tik XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje, prieš pat Molotovo- Ribentropo paktą ir sovietų okupaciją“, – priminė ne tik politologas, bet ir istorikas A. Kulakauskas.

Pakvietė Lietuvos laisvės lyga

1987 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje prie poeto Adomo Mickevičiaus paminklo susirinkę buvę politiniai kaliniai, tremtiniai, pogrindinės tautinės ir katalikiškos spaudos leidėjai pirmą kartą per okupacijos dešimtmečius viešai pareikalavo, kad Maskva sugrąžintų Lietuvai Molotovo–Ribentropo pakto atimtą teisę pačiai spręsti savo likimą. Į mitingą protestuotojai atėjo po Mišių iš šv. Mikalojaus bažnyčios. Dabar šios bažnyčios klebonas – Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato kapelionas Aušvydas Belickas. Tuo metu jis buvo neseniai baigęs pogrindinę seminariją ir įšventintas į kunigus jaunas 26 metų dvasininkas. Priklausė sovietų valdžios persekiotai Lietuvos laisvės lygai, kuri ir pakvietė visuomenę prie A. Mickevičiaus paminklo.

Suklastotas „juodasis sąrašas“

„Apie būsimą gedulo mitingą žmonės visoje Lietuvoje vienas kitam pasakojo iš lūpų į lūpas. Patriotinė slaptoji spauda pranešinėjo, Vakarų radijo stotys. Atrodo, ir atsišaukimai buvo platinami. Nors sovietai mitingo neišvaikė, bet, jam pasibaigus, KGB sudarė dalyvių sąrašą ir informavo LSSR komunistų partijos centro komitetą, kaip buvo nubausti „buržuaziniai nacionalistai“: vienus mokyklų, teatrų, fabrikų, įstaigų kolektyvai tik pabarė ir pasmerkė, o kiti apskritai buvo išmesti iš darbo. Į „juodąjį sąrašą“ patekau ir aš. KGB galvojo, kad tikrai dalyvausiu. Bet man tuo metu reikėjo atlikti sielovadines pareigas – vykti į atlaidus“, – kaip sovietų baudžiamosios struktūros po 1987 m. rugpjūčio 23-iosios mitingo „medžiojo raganas“, „Ūkininko patarėjui“ pasakojo kunigas A. Belickas.

Organizacija, kurios negalima minėti

Okupacinės valdžios oficiozas „Tiesa“ mitingo dalyvius pavadino encefalitinėmis erkėmis ant sveiko sovietų visuomenės kūno.

„Sovietai nepripažino pogrindžio seminariją baigusių kunigų, todėl oficialiai dirbau Ignalinos r. Daugėliškio bažnyčios zakristijonu. Rajono valdžia vietiniame laikraštyje „Nauja vaga“ ir mane sumaišė su žemėmis, išvadino veltėdžiu, asocialiu elementu. Kadangi tik padėjau rengti mitingą, nunešiau skundą į prokuratūrą ir pareikalavau, kad manęs būtų viešai atsiprašyta. Iš pradžių prokurorai siūlė taikytis su „Naujos vagos“ redakcija. Galų gale laikraštis išspausdino atsiprašymo tekstą, pasirašytą vyriausiojo redaktoriaus Mamerto Krapausko. Atrodo, pirmą kartą per sovietų spaudos istoriją. Bet, kaip man paaiškino teisėsaugininkai ir vietos kompartijos veikėjai, tik „įsikišus organizacijai, kurios pavadinimo negalima minėti“, – iki šiol stebisi Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato kapelionas A. Belickas.

Atėjus Atgimimui išvertė kailį

1987 m. mitingo dalyvis, tuomet Vilniaus 56-osios vidurinės mokyklos mokytojas, dabar Trakų istorijos muziejaus Medininkų pilies skyriaus vedėjas Gintautas Terleckas galvoja, kad pati  slaptoji KGB organizacija  apsižioplino, sužadino visuomenės susidomėjimą protesto akcija, pavadinusi Lietuvos laisvės lygos narius „užsienio žvalgybų agentais“.

„1987 m. rugsėjo 15 d. per mokyklos kolektyvo susirinkimą mane gynė tik viena pradinių klasių mokytoja. Penkios pedagogės smerkė ir reikalavo išmesti iš darbo. Bet atsistojęs Vilniaus miesto liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto atstovas perspėjo, kad atleistas aš galutinai nuslysiu į religinio, tautinio ekstremizmo liūną, verčiau mane idėjiškai „perauklėti“. Istoriku dirbti neleido, galėjau dėstyti geografiją. Mokiniai gal ir nelaikė didvyriu, bet mano „antisovietinė veikla“ jiems atrodė „kieta“. Prasidėjus Atgimimui, daugelis tų budrių moteriškių, uolių sovietinės santvarkos gynėjų, reikalavusių bausti mane už buržuazinį nacionalizmą, tapo karštomis nepriklausomos Lietuvos patriotėmis, prašė manęs Sąjūdžio ženklelių“, – „Ūkininko patarėjui“ pašaipiai teigė G. Terleckas.

Tylos dešimtmečiai

Niurnbergo tarptautinio karo nusikaltimų tribunolo teisėjai 1946 m. neišdrįso teisiškai įvertinti Hitlerio ir Stalino 1939 m. rugpjūčio 23-iosios sandėrį, slaptojo papildomo protokolo tekstą be jokių komentarų 1946 m. išspausdino tik nelabai žinomas Amerikos provincijos laikraštis, o 1948 m. Maskvos kaltę dėl Antrojo pasaulinio karo pasekmių įrodantis liudijimas pateko vien į diplomatams skirtą JAV Valstybės departamento dokumentų rinkinį „Nacionalsocialistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos santykiai 1939–1941 metais“. Paktas ir jo slaptieji protokolai plačiau pradėti aptarinėti tik praėjusio amžiaus 9-ąjį dešimtmetį, nors pagal juos ne tik Baltijos šalys buvo okupuotos – sandėris leido Hitleriui užkariauti beveik visą Vakarų ir Pietų Europą, išskyrus Pirėnų ir Apeninų pusiasalius, gaunant V. Molotovo sveikinimo telegramas Vermachtui užėmus Kopenhagą, Amsterdamą, Paryžių ar kokios kitos šalies sostinę.

Ir Lietuvoje tas grobuoniškas sąmokslas daugeliui iki 1987 m. buvo naujiena. Bet ne muziejininko G. Terlecko šeimai. Jo tėvas, žinomas „antitarybininkas“ Antanas Terleckas, dar 1979 m. buvo vienas iš 45 pabaltijiečių, kurie kreipėsi į Jungtinių Tautų generalinį sekretorių Kurtą Valdhaimą, Sovietų Sąjungos, Vokietijos Federacinės Respublikos, Rytų Vokietijos vyriausybes, reikalaudami paskelbti Molotovo–Ribentropo paktą niekiniu nuo pat pasirašymo akimirkos ir išvesti Rusijos kariuomenę iš Lietuvos, Latvijos bei Estijos.

Palankus požiūris į Stalino pergales

„Net daugelis mūsų nepriklausomybininkų labai vėlai sužinojo apie paktą. Rusija ilgai buvo viliojanti rinka Vakarų verslininkams. Didiesiems Vakarų politikams patiko esama padėtis, jie nenorėjo erzinti Maskvos priminimais apie nusikalstamą Kremliaus draugystę su pasaulio pasmerktu Hitlerio režimu“, – galvoja Vilniaus m. savivaldybės tarybos narys G. Terleckas.

Anot kunigo A. Belicko, Lietuvos visuomenė dar galutinai nesuvokė istorinės 1987 m. rugpjūčio 23-iosios mitingo reikšmės.

Politologo A. Kulakausko manymu, 1989–1991 metais Maskvai buvo naudinga pasmerkti Molotovo–Ribentropo paktą – kai SSRS liaudies deputatai jį anuliavo, Kremlius galėjo paaiškinti nustebusiems rusams, kodėl „paleidžia“ Lietuvą, Latviją ir Estiją. Neatlaikiusi ginkluotės varžybų su Amerika ir žemyn nučiuožusių naftos kainų, tuomet byrėjo ne tik Sovietų Sąjunga. Vakarų analitikai rimtai svarstė, kad nuo pačios Rusijos gali atsiskirti Totorija, Šiaurės Kaukazo tautos, Uralas, Sibiras. Atsikračiusi Molotovo–Ribentropo pakto uodegos, Rusija išsaugojo savo teritorinį vientisumą. Tačiau šiandien Rusija surinkinėja buvusią imperiją iš atskilusių dalių, todėl Kremliaus požiūris į Stalino diplomatines pergales dabar kitoks.