Liepos 24 d. 16 val. Vilniuje, Lietuvos Mokslų Aakademijos Vrublevskių bibliotekoje (Žygimantų g. 1) Jeruzalės Hebrajų universiteto profesorius Mošė Taubė skaitys viešą pakaitą „Iki aškenazių Rytų Europoje gyvenusių žydų kultūros palikimas“.
M. Taubė – garsus slavistas ir jidiš kalbos mokovas, rytų slavų ir žydų sąveikos viduramžiais specialistas, išleidęs monografiją apie Vrublevskių bibliotekoje saugomą Senojo Testamento Vilniaus sąvadą, verstą iš hebrajų į rusėnų kalbą. Profesoriaus akademinių publikacijų skaičius yra įspūdingas ir keičiantis supratimą apie viduramžių laikotarpiu Rytų Europoje gyvenusius žydus. Neseniai jis išleido naują knygą (angliškai: The Logika of the Judaizers: A Fiftheenth-Century Ruthenian Translation from Hebrew, Jerusalem, 2016) apie žydų filosofinių tekstų vertimą į rusėnų kalbą.
Būsimos paskaitos obalsis galėtų būti jidiš kalbos posakis: kaip pas krikščionis, taip ir pas žydus.
Prof. Mošė Taubė savo paskaitoje aptars ankstyvųjų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (ir plačiau – Rytų Europos) žydų indėlį į šio regiono kultūrą. Kalbant apie vietinius žydus, paprastai turimi omeny aškenaziai, kurie yra kilę iš vokiškai kalbančių Vakarų ir Centrinės Europos regionų. Iš tikrųjų žydai Rytų Europoje gyveno dar iki aškenazių atsikėlimo, tačiau detalios informacijos apie juos ir ypač apie jų kultūrinę bei intelektualinę veiklą išliko labai mažai. Yra duomenų, kad žydų bendruomenės Rytų Europoje egzistavo jau X a. pradžioje. Manoma, kad šie žydai kalbėjo rytų slavų kalbomis, kurios žydų vadintos Kanaano kalba. Deja, neišliko ne vieno rašytinio dokumento, kuris būtų sukurtas Rytų Europos žydų autoriaus iki XV a. pabaigos. Tačiau jų intelektualinę veiklą liudija slavų rankraštiniuose kodeksuose išlikę tekstai, versti iš hebrajų į bažnytinę slavų ir rusėnų kalbas.
Keliama prielaida, kad jie versti dalyvaujant hebrajų kalbą mokėjusiems žydams. Viena tokių vertimų grupė – į Senojo Testamento sąvadus bei chronografus įtraukti istoriniai pasakojimai. Kitą grupę sudaro moksliniai ir filosofiniai tekstai, kurių originalai buvo pirma versti iš arabų kalbos į hebrajų, o iš pastarosios – į rytų slavų kalbas. Svarstoma hipotezė, kad slaviškais vertimais žydų vertėjai siekė sudominti krašto elitą ir vadovus judaizmu. Ankstyvieji Rytų Europos žydai beveik nepadarė įtakos pačiam judaizmui, nes jų pasiekimai šioje srityje buvo visiškai užmiršti atėjus aškenaziams. Vertimų dėka jų kultūros palikimas išliko būtent Rytų Europos krikščioniškoje raštijoje.
