V. Dambrauskas. Ar įmanomas „Krymo scenarijus“ Lietuvoje? Arba kaip buvo žlugdoma mūsų pasienio tarnyba

Kad atsakytume į šį klausimą, pirmiausia reikėtų išsiaiškinti, koks buvo tas „Krymo scenarijus“. Visi mes žinome, kad pagrindinį vaidmenį šiame „scenarijuje“ suvaidino „žalieji žmogeliukai“, iš kažkur atsiradę ir padarę „tvarką“. Bet kaip jie ten atsirado??! Man tai paaiškėjo, kai klausydamas tų įvykių suvestines išgirdau apie ukrainietiškų pasienio užkardų perėjimą į Rusijos pusę. Tad manau, kad viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl Ukraina neteko Krymo ir dalies savo rytų teritorijų, buvo per mažas dėmesys pasieniui, kur per neapsižiūrėjimą atsirado per daug nepatikimų pareigūnų.

O kokia situacija Lietuvos pasienyje? Pateiksiu savo pastebėjimus.

Su pasididžiavimu kiekvienais metais per Sausio 13 d. paminėjimą Lietuvos seime girdžiu žodžius: „didelį vaidmenį, kad mes atsilaikėme, suvaidino tuometinė Lietuvos pasienio tarnyba – vienintelė tuo metu įteisinta Lietuvos jėgos struktūra.“

Manau, kad ne tik man buvo didelis netikėtumas, kai Lietuvos pasieniui ėmė vadovauti žmogus, atėjęs iš kitos barikadų pusės, turėjęs aukščiausią sovietų vadovų pasitikėjimo laipsnį, pulkininkas, asmeniškai vadovavęs užimant kai kuriuos Lietuvos pastatus, iš kurio valdomos bazės vyko pagrindinis teroras prieš besikuriančią mūsų valstybę. Kadangi niekur neradau šios transformacijos paaiškinimų, pateiksiu savo versiją, kuri gimė stebint tiesiogines transliacijas iš 1991 m. įvykių, per Lietuvos televiziją.

Sunkūs Lietuvai 1991 metai. Atrodė, kad atsilaikėme, įtampa po truputį mažėjo, sovietų kariuomenė atlaisvindavo užimtus pastatus, ir štai – netikėta žinia: sovietų kariuomenė vėl grėsmingai pajudėjo per Vilnių. Atvykę prie kažkurio iš pastatų mašinos sustojo, jas apsupo gyventojai. Tačiau karinė gurguolė kažko laukė. Po kelių minučių atvyko tuometinis Lietuvos Vidaus reikalų ministras Marijonas Misiukonis, bet padėtis nesikeitė, buvo dar laukiama. Ko – paaiškėjo po gero pusvalandžio, kai pasirodė tuometinis premjeras Algirdas Brazauskas. Premjeras šiek tiek pakalbėjo su kariams vadovavusiu karininku, tai buvo pulkininkas Stanislovas Stančikas, paspaudė vienas kitam rankas, ir kariai, lydimi gyventojų švilpimo, grįžo į pastovią dislokacijos vietą.

Dabar, praėjus tiek laiko, manau, kad tai buvo puikiai surežisuotas „spektaklis“, o kas rašė jam scenarijų, palieku spręsti skaitytojams. Kas iš šio„spektaklio“ išlošė?

1. Brazauskas – įrodė, kad kai kuriuos klausimus su priešu galima išspręsti taikiai. Žmonės buvo pavargę nuo kraujo ir išrinko A. Brazauską prezidentu.
2. Pulkininkas S. Stančikas – gavo „indulgenciją“ visose 1990 – 1991 metų garsiose bylose ir tapo Lietuvos pasieniečių vadu.
3. Rusija – gavo patį palankiausią sau prezidentą – A. Brazauską ir perėmė Lietuvos pasienio kontrolę.

Pasistengsiu įrodyti paskutinius du teiginius:

Beveik visose to laiko rezonansinėse bylose: „Sausio 13 d. įvykių“, „Medininkų žudynių“ ir kitose bylose S. Stančikas figūruoja kaip liudininkas, mat mūsų teisėsauga niekaip negali suprasti, kad apie įvykius Lietuvoje negalėjo žinoti tuometinis Sovietų sąjungos prezidentas Michailas Gorbačiovas. Tačiau jai suprantama, kad pulkininkas S. Stančikas nežinojo, kas vyko jo pulke.

Prieita net iki absurdo. Pateiksiu vieną pavyzdį:

Tuo metu, kai buvo teisiami garsūs antivalstybininkai – Mykolas Burokevičius, Valerijus Ivanovas ir kiti Lietuvos teisėsaugininkai sulaikė buvusių sovietinės prokuratūros vyr. prokuroro Petrausko pavaduotoją Nikolajų Krempovskį. Jam buvo iškelta byla dėl trukdymo dirbti Lietuvos prokuratūrai. Vienas iš pagrindinių daiktinių įrodymų byloje buvo vieno iš sovietinių prokurorų leidimas patekti į prokuratūros pastatą. Ant leidimo puikavosi N. Krempovskio ir S. Stančiko parašai.

Nesunku suprasti, kad kareiviui, saugojusiam Lietuvos prokuratūrą, kažkokio N. Krempovskio parašas ką nors galėjo reikšti, ko nepasakyčiau apie tiesioginio viršininko pulkininko S. Stančiko parašą. Vis tik N. Krempovskis gavo tris metus, S. Stančikas liko liudininku. Patekęs į nemalonią situaciją mūsų teisingumas nerizikuoja tirti ir savanorio Artūro Sakalausko žūties aplinkybių, nes šioje byloje apsiriboti „liudininko“ statusu S. Stančikui gali ir nepavykti..

Vis tik, teisybės dėlei, reikia pasakyti, kad vieną kartą ir turėta indulgencija pono S. Stančiko neišgelbėjo. 2001 m. lapkričio 29 dieną Švenčionių rajono apylinkės teismas buvusį pasienio vadą nubaudė 11 tūkstančių litų bauda už tai, kad 1996 – 1997 metais, vadovaudamas URC (Užsieniečių registracijos centras), jis netinkamai ir nerūpestingai atliko savo pareigas. Teismo įvertinimu, dėl to iš centro neteisėtai buvo paleistos ir per valstybės sieną su Baltarusija nelegaliai išgabentos 4 didelės nelegalių migrantų grupės iš Azijos. Įdomūs kaltinamojo paaiškinimai: jis teigė, kad įstatymų nepažeidė ir šiais savo veiksmais Lietuvai darė tik gera. Ir tai žodžiai buvusio Lietuvos pasieniečių vado, kurio pagrindinė užduotis buvo panašių nusikaltimų užkardymas. Nenoromis pradedi galvoti, kad neatsitiktinai ponui pulkininkui „inspektuojant“ Lazdijų rajono pasienį, vis imdavo skraidyti Lenkijos malūnsparniai, o malūnsparnius lenkai keldavo, pastebėję nelegalius sienos pažeidėjus.

Atėjęs iš kitos barikadų pusės ir pradėjęs vadovauti pasieniui S. Stančikas susidūrė su kadrų politika, juk jis negalėjo pasikliauti tais, kurie išdrįso jam pasipriešinti tais sunkiais 1991 m. Čia į pagalbą skubėjo Rusija, kuri visuose savo daliniuose pradėjo ieškoti lietuviškas šaknis turinčių karininkų, o juos radę, įkalbinėjo grįžti į Lietuvą. Įdomūs faktai: jei pirmieji sovietų armijos karininkai, sugalvoję pereiti į Lietuvos kariuomenę (Valdas Tutkus, Jonas Užurka), sulaukdavo baisaus sovietinės vadovybės pasipriešinimo, tai mūsų „būsimieji“ pasieniečiai rusų kariuomenėje sulaukdavo neeilinio palaikymo. Kiek žinau, visiems „būsimiems“ Lietuvos karininkams, prieš išeinant iš Rusijos armijos, buvo pakeliamas karininko laipsnis, kadangi Lietuva tuos laipsnius patvirtindavo ir suteikdavo atitinkamas pareigas, suprantama, kad šie žmonės už aukštas vietas Lietuvos pasienyje visų pirma turi būti dėkingi Rusijai. Šiems žmonėms buvo suteikiamos ypatingos sąlygos, apie kokias Lietuvos pasienio senbuviai galėjo tik pasvajoti: sovietinės kariuomenės majoras Sergejus Mandrykinas, kad vykdytų Kapčiamiesčio užkardos vado pareigas, gavo valdišką personalinę mašiną su vairuotoju važiuoti kiekvieną dieną į darbą 70 km. Šia savo privilegija jis naudojosi net ir tada, kai kitos užkardos tarnybos dėl degalų trūkumo negalėjo vykdyti savo tiesioginių funkcijų.

Dar viena grupė karininkų, kuriais ypatingai pasitikėjo naujasis pasienio vadas, tai buvę KGB karininkai. Šių žmonių „nuopelnai“ Lietuvai tikrai įdomūs – nuo kontrabandos gabenimo iki kunigo Juozo Zdebskio persekiojimo. Pateiksiu tik dvi citatas apibūdinančias šiuos žmones. Tai garsiausio KGB-isto Rusijos prezidento Vladimiro Putino: „buvusių KGB-istų nebūna“ ir vieno iš VSD vadovo Sigito Butkaus: „Buvusių KGB darbuotojų tarnyba Lietuvos institucijose – grėsmė nacionaliniam saugumui“. Manau, kad tokioje institucijoje, kaip pasienio tarnyba, buvusio KGB darbuotojo atsiradimas turėtų būti traktuojamas kaip neeilinis įvykis su nuodugniu jo ištyrimu. 1994 m. rugsėjo 8 – 15 d. žurnale „Veidas“ Nr. 36 (96) yra pateiktas, manau, nepilnas 18 buvusių KGB aukštų karininkų sąrašas dirbusių Lietuvos pasienyje.

Tuo metu pasienio tarnybą sudarė dvi pagrindinės grandys: tai vadovybė – departamentas ir sienos saugotojai – užkardos postai. Kadangi departamentas negalėjo įdarbinti tiek daug aukštų pareigūnų, buvo įkurta niekam nereikalinga tarpinė grandis – rinktinės. Dėl šios reorganizacijos Lietuvos pasienis vietoje 1000 valstybės sienos saugotojų, gavo apie 300, daugiau nei abejotinos reputacijos biurokratų.

Noriu pasakyti, kad visa kadrų politika buvo perduota rinktinių vadovybei. Kadangi rinktinių aukštais pareigūnais pasirūpino Rusija, naujai įkurtoms rinktinėms trūko žemesnio laipsnio karininkų. Rinktinės vadai tik pagal jiems vieniems žinomus požymius atrinkinėjo sau paklusnius pareigūnus ir suteikinėjo jiems laipsnius. Visa problema prasidėjo, kai paaiškėjo, kad dauguma jų nėra baigę aukštosios mokyklos, o karininkas turėjo turėti aukštojo mokslo baigimo pažymėjimą. Ir štai čia eilinį kartą Lietuvos pasieniui atėjo į pagalbą Rusija. „Kažkas“ tuos karininkus pamokė, kad aukštojo mokslo diplomai tinka ir iš Rusijos, ir mūsų naujai „iškepti“ karininkai masiškai pradėjo mokytis Rusijos neakivaizdinėse mokyklose ir vežti jų baigimo diplomus.

Kai tokie dalykai rutuliojosi pasienyje, manau, daug kas paklaus: „o kur buvo mūsų specialiosios tarnybos, atsakingos, kad tokie dalykai nevyktų“.

Turiu pasakyti, kad norint sukelti teisėtumo įvaizdį buvo įkurta net speciali imunitetinė tarnyba, pavaldi pulkininkui Stanislovui Stančikui, kurios pagrindinis tikslas buvo užtikrinti, kad Lietuvos pasienyje tarnautų tik patys patikimiausi. Prisipažinsiu, kad vieną kartą neapsikentęs kas vyksta pasienyje, buvau užėjęs į šią įstaigą.

Į mano klausimą „nejau jūs nematote, kas vyksta pasienyje“, vienas iš pareigūnų atsakė: „Jūs neįsivaizduojate, kokį spaudimą iš aukščiausių valdžios sluoksnių mes patiriame“.

Tad visai nenustebau, kai sužinojau, kad ši tarnyba pati save susinaikino – visi išėjo iš tarnybos ir perėjo dirbti į komercines struktūras.

Mūsų valdžios požiūrį į pasienį, manau, geriausiai parodo šis faktas:

2000 m. rinkimuose į Seimą dalyvavo buvęs Lazdijų pasienio rinktinės vadas pulkininkas leitenantas Egidijus Žičkus. Vykstant agitacijai buvo paskelbta informacija, kad buvęs pareigūnas, buvo slaptas KGB bendradarbis. Įdomu, bet dirbant pasienyje šios aplinkybės E. Žičkui netrukdė.

Čia pateikti tiktai faktai pamąstymui. Mano asmenine nuomone „ukrainietiškas scenarijus“ Lietuvai buvo ir yra paruoštas. Mes galime dėkoti tik geopolitinei situacijai, kad jis iki šiol neįgyvendintas.

Pagaliau mūsų valdžia suprato, kad gyvename prie agresyvaus ir neprognozuojamo kaimyno, ir susirūpino saugumu. Ėmė daugiau dėmesio skirti mūsų kariuomenei: įvedė būtiną šauktinių apmokymą, perka šiuolaikinę karo techniką. Visa tai yra labai gerai, bet man tai primena namo statybą pradedant nuo stogo. Namo pamatas šiuo atveju yra mūsų pasienio tarnyba.

Mes nuėjome sunkų ir duobėtą kelią, kol iškovojome Nepriklausomybę. Ar ir toliau toleruosime į Lietuvos saugumą užtikrinančias tarnybas skiriamus daugiau nei abejotinos reputacijos žmones?

Autorius yra Lietuvos pasienio tarnybos savanoris kūrėjas