R. Gudaitis. Apie Gedimino kalno tvarkymą Geležinio vilko dantyse

Atgimimo metais rašėme klausydamiesi tiktai savo širdžių balso, o cenzūra, į mus žiūrėdama, dvėsė ir pakratė kojas. Šiandien rašyti – kam? Visi mes rašome – na ir kas? Prisimenate  Vladą Šimkų, jo autoepigraminę repliką: ,„kur nori –  ten ir kiški“? Be to Premjeras su ministrais klerkais sukruto, užsienio ekspertai moko, milijonai eurų šypsosi, viešųjų ryšių akcija pilnu tempu – ir painiotis bitutėm po sparneliais…

Suku ratus, iš visų pusių suku aplinkui Gedimino kalną, iš tolo, iš arčiau, galvoju apie darymus nedarymus, nelauktai sutinku matote kokį Geležinį, brrr, ir jisai sukalena aštrutėliais dantimis… Todėl šauktukai  klaustukai  padiktuoti  ne istorinės atminties, garbės ir sąžinės (griūva kalnas – tegu! nyksta – tegu! jums vaidenasi – viskas tvarkingai pagal planą!), o plieninių dantų ir Vilniaus miesto įkūrėjo damaskinio kalavijo. Neskaitę – nuteiskite, perskaitę sakinuką,  frazytę  –  užmirškite,  juk  Geležinio vilko  reitingai realybėje kaip ir… Be to, ir Geležinį vilką, žinote, galima paduoli į teismą už slūgsmus tyruose, tegu pabando susimokėti sidabro ilgaisiais advokatui! Juk viskas, nespoksokite žlibakėm, vyksta tvarkingai pagal planą! Glitus, bjaurus neplaninis bejėgiškumo jausmas, kada gniaužiasi  kumščiai, svietas nemielas,  ir imi neapkęsti savęs.

Prieš gerą dešimtmetį čia pat, netoli Arkikatedros, senučiukas inžinierius, net nepaklausęs, kas per diegas esmi, gal koksai kvaištelėjęs nuo išdidumo ir patsai sau svarbiausias, anot dzūkelių, palei negražią vietą plaukas, pasakoja, kaip atstatinėjo Aukštutinę (per stebuklą nepavadinus Vilniaus Černiachovsku!), Trakų pilis (baigę mūryti, sudegino šimtasiūles ir kerzinius, per stebuklą kažkodėl neišdardėjo į Sibiro lagcrius, uždainavo „Graži tu mano, brangi Tėvyne“), kaip su bičiuliais Sniečkaus, Šumausko kabinetuose, teisybės vardan apsisiuvę šuns kailiais, įrodė, kodėl negalima dėl magistralės nušluoti pusės senamiesčio su Aušros Vartais. Nesakė, pavardės, nesigyrė: aš viską, AŠ!.. Išėjo neatsisveikinęs. Garbė Tau nežinomas Architekte, Inžinieriau, Paminklosaugininke, Lietuvi, Patriote! Sunkiai verčiasi liežuvis – ką sakytum dabar.

Miela ir brangi direktore, žavioji kolege ir bendražyge nuo Atgimimo Birute Kulnyte! Be diplomatijos ir reveransų kreipiamės, todėl daužosi mūsų širdys! Mes atidavėme Jūsų kvalifikuotai globai Jono Basanavičiaus sodybą, Signatarų namus, daugel objektų Jūs gražiai valdote – ir atsidžiaugti negalime! Mes mylime ir gerbiame Jus kaip subtilų ir toliaregišką kultūros žmogų, bet kodėl neganda, juodai katei perbėgus kelią, ar anei velnias, anei gegutė „kultūros ministrų” govėda užkrovė Jums priedermę, kuri, švelniai kalbant, ne pagal Jurgį ir kepurė, kodėl?! Kodėl su tuo prakeikimu liauniems moters pečiams Jūs sutikote – kodėl?! Sunku būti nediplomatiškam, tačiau juk smūtkeliai Jūsų muziejuje yra girdėję pasakymą: giminė ne giminė – o lipk iš grūšios! Nusimeskite tą naštą, nepakeliamą Jums prakeikimo kuprą, neklausykite tų saldžių pagyrų (ak, kaip puiku, kad šlaitą išklojome celofanu, o dabar nuėmėme!)! Įsiteikiantys juk į kitas ausis suokia priešingai! Tiktai nusilenkti Jums norisi už Dalios Mataitienės tautinių drabužių parodą! Už daugybę puikių iniciatyvų! Gal mes ko nežinome? Gal Jūs jau prirakinta grandinėmis prie kalno, ir juodvarniai Jus kapos, kol snapais užkapos, o mes turėsime, privalėsime  Jus užjausti  užjausti ir ?.. Ir?.. Gal geriau dirbkite savo darbą, kurį  puikiai

išmanote, o kalno tvarkymą atiduokite į tvirtesnes rankas? Kad mes  paskui  galėtume  kapoti  tas rankas,  bet už realų darbą, o ne už šyvus sapnus.

Ar tik nebus klaida Vilniaus pilių statybos direkcijos panaikinimas (vadovas, dabar jau miręs, turėjo didelių nemalonumų būtent dėl pradėtų kalno tvirtinimo darbų). Be to, kam dar vienas asignavimų valdytojas paspringti Gedimino kalnu. Argi Lietuvos Nacionalinio muziejaus  galioje, ar vien  jo prerogatyva  šio kalno tvarkymas,  šviesiai  tiesiai –  su tuo susijusi reglamentinė betvarkė, kuriai nėra galo krašto, nors valdžia ir visuomenė įtikinėjama priešingai? 

Ponia Respublikos Prezidente, pone  Ministre  Pirmininke,  pone  Seimo  Pirmininke! Karai, okupacijos, svetimųjų siautėjimai nepajėgė sunaikinti MŪSŲ GEDIMINO PILIES KALNO! Todėl tiktai čia išdidžiausiai ir didingiausiai plevėsuoja MŪSŲ TRISPALVE VĖLIAVA! Nėra ir nebus pasaulyje jėgos, kuri atimtų iš Lietuvos, išplėštų iš mūsų tautos širdies GEDIMINO KALNĄ! Deja, jeigu visus tris Jus kas ramina… Patartume vyti akių muilintojus iš kabinetų ir net nuleisti  juos  nuo  laiptų,  tačiau  juk  neklausysite,  kadangi akių muilinimas  ir makaronų  kabinimas  ant ausų turi vykti sklandžiai, korektiškai!

Ekscelencija ir dar ne, sakote, jog buvote prie Gedimino kalno ir ne kartą?! O mes, tamošiai bekepuriai, netikime nors tu ką! Juk tie atsilankymai davė didelių dideliausią nulį! Taukuotą špygą suraitytą lengvatikians! Tad imkite vieną gražų rytą trise, išlipkite iš savo kortežų, liepkite asmens sargybiniams sergėti kelnes nuo Geležinio vilko dantų, gražiai pėstute ateikite prie akyse yrančio Gedimino kalno! Malonėkite iš pradžių pakelti akeles, o paskui jas gerai gerai prasitrinkite! Matote – nuošliauža, ta didžiausia?! Kadangi Jūs – mūsų pirmieji asmenys, tai Jums ir privilegija čia pagal protokolą stovėti ir ilgai ilgai nejudėti! Garbės sargyboje, taip sakant! Mūsų visų gėdos – kadangi sarmatos jau seniai neturime – sargyboje! Būtų labai gerai, kad tai matytų Lietuvoje akredituoti ambasadoriai ir visi aliai vieno blaiviai mąstantys Lietuvos piliečiai (garantuojame: jie žvelgtų atidžiai ir Jumis žavėtųsi, ir tai paliudytų apklausos)! Gal kuris Jūsų imtumėtės vadovauti Gedimino kalno tvarkymo štabui?! Šį siūlymą Jūs atmetate oriai, nesiteikiate net atsakyti, įžūlų siūlytoją atšaldote, o paskui ir sunaikinate žvilgsniais, kadangi tokia pozicija ir pridera tikriems valstybininkams. Žinokite, gerbiamieji, šį bei tą apie mūsų rangą ir savo vietą! Todėl su palengvėjimu atsidūstame, kada ši didybė nupėdina nuo Gedimino kalno! Juk pamalė, kad problema bus sėkmingai išspręsta ir be jų! Tų žemesniųjų nosiai problema, jie čia negaiš laiko! Gražuolėliai mūsų! Štabo idėja, griežtas, karinis tvirtinimo stilius – aidėkite, ceremonijų orkestrai! – jų užkulniuose!

Klausiame – ir balsai mūsų sklaidosi pro netikėjimą tyruose (dar lcchokas Meras ir Raimondas Vabalas savo „Birželyje, vasaros pradžioje“ rėžė: „Baisiausia – kad niekas nepasikeis!): ar mūsų valstybė negali mobilizuoti reikiamų jėgų ir resursų gyvybiškiausiajam tikslui?! Ar Valstybės gynimo taryba negali apsvarstyti klausimo, kaip apginti   Gedimino   pilį   nuo   savo   biurokratų,   šalčiu   kaustančių   jų   „tvarkų“   ir „reglamentų“?!  Argi  Gedimino  pilies  kalnas,  vertingesnis  už  visus  paminklus kartu sudėjus, nenusipelno išimtinio reglamentavimo?! Pagaliau kas – patvirtinkite, prašom, po nuošliauža ekscelencija ir dviese esantys pakeliui į ją – susidarius ekstremaliai situacijai, turi ir privalo padaryti galą tiems begaliniams tuštiems išvedžiojimams apie projektą, viešuosius pirkimus, terminus, finansavimą, kompetencijas, ataskaitas ir kitokias dokumentacijas jau tonom, badymams pirštais, kas ko turi nedaryti, nes nedaryti yra geriau negu daryti, atsakomybės vengimui – taigi kas sustabdys šią niekingą karuselę, kada brangi kiekviena diena ir net minutė, o atsakingos galvos – vis plepant apie šventos žemės sandėliavimus, viešuosius pirkimus šiam tikslui, dar laistymui, skaldai ir panašius niekus! – kultūros, aplinkos apsaugos, finansų ministrai, matyt, jau susiruošę ramiai atostogauti?! Jeigu jau susiruošė, tai tegu išsyk po trijų pirmųjų asmenų šasteli po grėsmingai besiformuojančia ir nuo grakštaus ekscelencijų pozavimo nesumažėjusia nuošliauža ir prieš televizijos kameras – dar vos apšilę kojas Vyriausybėje! nulį Gedimino kalnui nuveikę! – gėdingai nusprendžia atostogauti! Puiki vieta amoraliam sprendimui atostogauti! Kokios atostogos, ponios ir ponai! Niekas Seime ir Vyriausybėje neturi moralinės teisės atostogauti (po šių žodžių visi sutartinai prunkštelia), palikus kalno tvarkymą savieigai (visi choru nusičiaudi), nesukūrus teisinio ir praktinio mechanizmo (visi žiovauja), nepradėjus konkretaus darbo (visi nusispjauna)! Aukštasis Seime, ar nederėtų komitetams, frakcijoms, nariams ir lyderiams… Tik pagalvokite: pirmasis Europoje parlamentas ateina į protą po nuošliauža!..

Gerbiamasis kolega ir modernaus istorijos muziejaus nemuziejaus steigėjau Edmundai Jakilaiti, ar nevertėtų surengti  vieną kitą TV forumą  apie tai, kaip smagu  po nuošliaužom ir ką daryti, kad jų atsirastų kuo daugiau? Praverstų ir laidos „Dėmesio centre“ eteris, pamatytume  visus personažus,  tegu viešai paspirga.  Kas čirška ir čiepsi  – tas didvyris. 

Mes visai pamiršome, jog Gedimino kalnas probočių supiltas ir tvirtintas, be didelių milijonų – tegu jie būna prakeikti! – o…  rankomis.  Aišku, ne visus  darbus  pajėgtume atlikti, tačiau didelę dalį įstengtume, pašaukus savanorius statybininkus, studentus, entuziastus. Jų atsirastų, esame tikri, kaip Gedimino šaukimo karių  atsirastų,  reikėtų atrinkti  tinkamiausius. Aš savo rankomis  pyliau saują žemės,  betonavau,  tempiau,  ritinau ir mūrijau akmenis, aš laisčiau prakaitą, mano delnai pūslėti! – štai taip su pasididžiavimu galvotų ne vienas ir turėtų ką paliudyti  vaikams  anūkams.  Aš  gelbėjau  kalną Gedimino, mes savo rankomis gelbėjome! – tokios nuotaikos sudilgintų ne vieną širdį. Štai šlaitas tvirtintas žemaičių aukštaičių, anas – sūduvių ir dzūkų, o tas, pasvajokime, vieno kito iš svetur pargrįžusiojo rankomis… Kauno ir Klaipėdos, Marijampolės. Šiaulių ir Varėnos… Tokia  tat misija ir ekspedicija  į tautos istorinę sielą čia, Gedimino kalne! 

Kad šio svajonės bus išjuoktos – aišku net sraigei, kuri iš prancūziško patiekalo Pilies gatvėje šliaužia į Gedimino kalno ganyklas, kurių sumažėjo per nuošliaužas ir kirtimus.  Kas sraigei. Ji greitesnė  už mus.

Keista. Jokių švenčių Lietuvoj, fejerverkų ir ulionių! Sugiedoję „Tautišką giesmę“, tautiečiai tik tvirtina Gedimino kalną, tik tvirtina, prakaitas  kapt  kapt  kapt!  Net  visi ordinais apdovanoti  šoumenai  ir popmuzikantai  trenkia  į šalį būgnus ir kad!.. Nuo Vyslos į Neries ir Vilnios santaką atplaukia autentiškas senovės lietuvių laivas, ir iš jo išlipa žymiausias istorikas Alfredas  Bumblauskas  pasižiūrėti,  kaip  vykdomas  projektas neišleidus anė kapos lietuviškų grašių! 

O mes, juokingi seni donkichotai, svajojame toliau! Mes svajojame  apie sąjūdį Gedimino kalnui gelbėti, apie šviesių protų ir karštų širdžių talką! Apie tai, kaip mes atsiraitosime rankoves – ačiū Dievui, parako dar yra!  antra  betonuotojo  kategorija! – kibsime į kasdienį realų darbą, o  visus  inkštimus,  pagalių  kaišiojimus ratuosna, plepėjimus, kur kieno daržas  pupos ir  kurio iškvėšusios  ambicijos  svarbesnės – atmesime!

Apie Dievo rūstybės besišaukiančio, nusikalstamo aplaidumo pasekmes, jei įvyktų nelaimė – didžiosios kalno dalies nuošliauža ir griūtis – mes čia nekalbėjome. O kodėl – leiskite paklausti?! Juk pasekmės karjeroms, kortežams, kabinetams rūmuose, politiniams planams tragiškos, užsitupėti veiklos imitavimui susiruošusioms subinėms kalno akmenų smūgis būtų pražūtingas, joks demagogijos Vezuvijus neišgelbėtų, ir kad šios sudėties Seimas, faktas kaip blynas – tik pyst! – vienu atsidūsėjimu visas nuošliaužas pastatys į vietą. Tai prie tavęs, tai prie jūsų, tai jums būnant valdžioje griuvo Gedimino kalnas?! Ir baisu baisu: jukš, parše, nuo lovio!.. Jukš iš savo kadencijos! Dar tik pradėjus žiovauti rezidencijų apartamentuose – ir girdėti: šalin Gedimino kalno griovėjus, šalin!

Bet čia – apokaliptinė ateitis, kurios, aišku nebus. Nors vežimas nejuda iš vietos, tačiau situacija valdoma ir nesidaro siaubingesnė kas valandėlę – argumentas mums tarpuragėn. Mes gi atgal žiebiam: tuoj vidurvasaris! Nagi! Ponai ponios, nagi į talką! Sukruskime po velniais! Ne už kalnų juk lietingas ruduo ir šalta žiema, ir nykuma neapsakoma neatlikus darbo, ir panieka, ir pažeminimas – juk apsileidimas žemintų mus visus!.. Aūūū! Anapus Vilnelės, ant Plikojo, Stalo, Mindaugo kalnų lietuviai barzdočiai žiū galanda kirvius medžiams kirsti , kad su Gedimino kalno  plikumu  būtų harmoningas  bukietas rezervate ir iš pragarmės  sugrįžusio  bedievio Bekešo džiaugsmas.

Čia Geležinis vilkas sukalena dantimis, maldaudamas netvarkyti Gedimino kalno! Net užsiminti nedrįsk! Ramiau jums bus! Nekainuos! Ir avys sveikos, ir mano kariaunos bendražygiai vilkai sotūs! Kam tas rūpestis, kam?! Užsiklok klaustukais šauktukais ir straipsniu makaulę grabe, nes didiesiems kunigaikščiams pasakysiu, o jų šviesiosios  didybės  malonybės  visokiausiems  drumstėjams – rūsčios!

Ką tau pasakė Geležinis vilkas? – klausia kolegos signatarai. Tik  nieko  nedarykime, viskas susitvarkys savaime! – atsakau aš jiems ir ilgai vedžioju Geležinį  vilką  po institucijas  ir  kabinetus  paglostyti.  Koks  šaunus  vilkelis  ponioms  ir  panelėms!  Koksai švelnutėlis! O jau kailiukas kalvutėlis! Bimbinėti, į Gedimino kalną vėpsoti, ničnieko dėl Gedimino kalno nedaryti – juk nuostabu! Kolegos signatarai, sukrėsti išdavystės, išgrūda mane su Geležiniu vilku pro Signatarų namų duris ir susiruošia į rimtą demaršą valdžiai dėl Gedimino kalno! Sėkmės Jums, kolegos brangiausi! Tik būkite diplomatiški, nugludinkite visus pareiškimo kampus! Kad elegantiškai nukišti tą pareiškimą ar atvirą laišką būtų patogiau! Jus sutiks pagarbiai! Labai labai!

Kaip jiems sekėsi, kaip pavyko įtikinti svarbiausius valstybės  asmenis  dėl  Gedimino kalno tvarkymo, nesužinosiu, kadangi esmi Vorutoje, kur problemų su nuošliaužom nėra, nebent su istorine karūnacijos data ir Vorutos navigacija. Kas tas Gediminas ir kokiu tu jo kalnu  kliedi? –  klausia Mindaugas.

Taigi nusiraminkite, ponai pirmieji valstybės asmenys ir visi kiti ponuliai! Atostogaukite, pramogaukite sau į sveikatą! Užklosite Gedimino kalną milijonu kitu eurų ir dar pridėsite, ir kalnas, armuotas šlamančiaisiais, lygu įsirioglinusiems į nemirtingą Vilniaus sielą dangoraižiams, taps tvirtas kaip uola, ir slaptosios tarnybos, žinoma, nustatys, kas kaltas, o kas ir ne!

O Gedimino kalnas tyliai tyliai žvelgs į lietuvių ainius – ypač į tuos, katrie gražiai iš tribūnų kalba ir myli myli… Tss, čia Geležinis vilkas, nebudinkim jų iš saldaus miegelio. Bekalbėdami  nusigalavo, vargšeliai.   Juk myli…

Ką?!

Autorius yra Lietuvos nepriklausomos akto signataras, filologas, rašytojas, prozininkas