Birželio 16 d. 19 val. Vilniuje, Židinio galerijoje (Dominikonų g. 15) bus pristatyta Vilmos Marės aprangos rinkinys vasarai „Saugos ženklai“ bei sudėtinis tekstilės kūrinys „Sutarties menė“.
Istorija kartojasi, grįžta atnešdama mums naujus iššūkius, išbandymus. Viskas juda ratu kaip Rėdos ratas, žymintis kalendorines lietuvių šventes, tačiau šį kartą jis kviečia į kitokią puotą – dizainerės V. Marės asmeninę parodą Vilniaus Židinio galerijoje. Menininkė pristatys vasaros aprangos rinkinį „Saugos ženklai“ bei tekstilės kūrinį „Sutarties menė“.
Sutapimas, dėsningumas ar atsitiktinumas… Pasaulyje žinomos aprangos dizainerės kūryba alsuoja pagarba baltų kultūrai, tautiškumu, patriotiškumu. Židinio galeriją (2003 m.) įkūrė tekstilininkas, tautodailės rinkėjas Antanas Tamošaitis, pašventęs gyvenimą tautinio savitumo puoselėjimui, lietuvių tautos tapatybės stiprinimui. Čia derėtų prisiminti, kad galerijoje saugomi A. Tamošaičio bei jos žmonos Anastazijos Tamošaitienės kūriniai, kupini tautinių motyvų, perteikiantys lietuvių liaudies meno grožį.
Aprangos dizainerės V. Marės darbuose taip pat ryškus siekis įtvirtinti lietuvių tautos tapatybę per meno kūrinį. Tik autorė siūlo, nukeliaut į dar senesnius laikus – baltiškąjį laikmetį. Pastarosios kultūros apmąstymai tapo esminiu menininkės kūrybos šaltiniu, suteikiančiu plačias galimybes, ieškoti įvairių pavidalų, gilaus turinio, šiuolaikinėje aprangoje.
Noras išsaugoti lietuvišką tapatybę ypač stipriai reiškėsi tarpukario menininkų kūryboje. Profesionaliojoje to meto dailėje išplito tautiniai motyvai. Jie tapo savotišku ginklu, kovoti su modernybe, kėlusią grėsmę Lietuvos valstybės tapatybei.
Panašios idėjos persmelkusios ir V. Marės kūrybą. Su kuo kovoja menininkė? Kapitalizmu, niveliaciją, savo šaknų praradimu, susvetimėjimu. Sudėtinio tekstilės kūrinio „Sutarties menė“ pavadinimas byloja apie kovos pabaigą, taikias menininkės nuostatas. Senoji baltų kultūra ne priešinama šiuolaikiniam gyvenimui būdui, tačiau ji tarnauja kaip įkvėpimo šaltinis, skatina prisiminti pamatines šeimos vertybes, meilę gimtajam kraštui, gamtai.
„Sutarties menė“ – tai nuo lubų iki žemės besidriekiantys veltinio paveikslai. Juos dizainerė vadina tiesiog „siūtiniu menu“. Audinio paviršių V. Marė papuošė siūlėmis, savotiškomis gijomis, sudarančiomis faktūriškus monumentalių medžių pavidalus. Pasirinktas vaizdinys tampa užuovėja, nuo grėsmingos aplinkos, apgaubia apsaugo žiūrovą. Kartu tai ir vienybės, stiprybės pasaulio, tautos, šeimos medžio simbolis.
Veltinio paveiksluose gvildenama užuovėjos tema pratęsiama aprangos rinkinyje „Saugos ženklai“. Autorė ypatinga dėmesį skiria apsauginiai drabužio paskirčiai atskleisti. Vilmos Marės sukurta apranga saugo ne tik nuo fizinių veiksnių, kintančių oro sąlygų, bet ir nuo kultūrinių, industrinių pokyčių, kuriuos pakelt šiuolaikiniam žmogui labai sunku.
„Taigi, kas galėtų būti ta „nematoma apsauga“ ar tas grožis, kurtas vardan apsaugos, kurį įžvelgia etnologijos daktaras Vytautas Tumėnas? Mano užsakovai sakosi esą patenkinti ir palaikomi drabužių, kuriuos jiems pasiuvu asmeniškai, dirbdama tyloje, mąstydama tik apie užsakovą, susikaupusi…“ , – teigia V. Marė.
Parodoje rodomas kūrinys „Sutarties menė“ bei aprangos rinkinys „Saugos ženklai“ vienija ne tik tematika, bet ir pasirinkta virtos vilnos audinių puošybos technika. Drabužių paviršių menininkė išpuošė nuostabioms siūlėmis (tokiomis pačiomis siūlėmis sukurti medžių pavidalai ant veltinio), sudarančiomis faktūriškus puošmenis. Pastaroji tekstilės gaminių apdaila tapo lengviausiai atpažįstamu, nepakartojamu dizainerės kūrybos bruožu.
Parodoje taip pat galima pamatyti tunikos kirpimo linines sukneles, primenančias arheologinius drabužius, puoštas iki šiol nebūdingais menininkės kūrybai drabužių puošmenimis. Pati dizainerė aiškina, kad lino audiniai yra sluoksniuojami, dygsniuojami ir prakerpami taip, kad pasimatytų protėvių raštas, tas saugos ženklas, it pro kultūrinius-istorinius sluoksnius.
Menininkė savo kūriniuose sugebėjo išlaikyti tiek pavidalo, tiek turinio vientisumą. Nuostabus audinių dekoravimas, nepakartojami drabužių siluetai byloja apie kintančią, atsinaujinančią, šiuolaikišką menininkės kūrybą.
Conceptual art installation
“Sutarties menė” Tamošaičių Tekstilės muziejuje/galerijoje Židinys ( Dominikonų 15, Vilnius) yra bendruomenės atliktas darbas vadovaujant dailės profesionalei, aprangos ir siūtinio meno dizainerei Vilmai Marei.
Kurti ugnelę , santaiką ir menus yra šventa kasdieninė pareiga, todėl paskelbus draugių rate meditatyvų sutarytinį dygsniavimą mūs prigimtinių raštų, pasipylė užklausimai ir pasiūlymai. Kasdien vis naujame Kauno kiemelyje po medžiu aš mokiau dygsniavimo visai nepatyrusias šiame darbe moteris ir guodžiau taip:
Baltų raštų atkartojime turi rastis atgaiva, grįžimas namo į tą apdainuotą Tėvulio dvarą. Mes pasieksime šventišką būseną taupydamos žodžius, pasinerdamos į viltis. Susikaupę, tylomis, it ta seselė, dvylikos brolių juodvarniais lakstančių, vaduotoja. Taip atsigavome nuo industrinių perfekcijų, griežtų standarto reikalavimų. Išsiskyrėme tuo kart su visais nemylimais dalykais, darbais ir žmonėmis. Pajutome ramybės, tekmės, šventumo būseną.
Sutarti = išlikti ( kūrybingai neišnykti) yra mūsų lietuvių istorinis kodas ir juo remdamasi autorė suvedė daugelį priešingų mūsų kultūroje reiškinių į darnų ir menišką vienį.
Salėje, dekoruotoje 17-18 šimtmečio stiliumi, kur vakarietiška kultūra pompastiškai tvirtina esanti pati aukščiausia, teisingiausias ir progresyviausia dar sutelpa ir mūsų kukli prigimtis. Tai languose pakibę baltiškos suknios, savo forma ir medžiaga besilygiuojančios į meno kūrinius kabinamus ant sienos . Juos puošia monumentalūs Baltų raštais, languose jie atrodo lyg tekstiliniai vitražai, lyg mūsų pačių sielos tebesidairančios šventųjų giraičių.
Antrasis sutarties reikalaujantis elementas yra Prieglobstis. Tai primityviai suręsta medžio konstrukcija su trimis trijų metrų aukščio medžiais iš vilnos veltinio , jie suteikia šilumos ir ramybės prieglobstį pabėgeliams, juose išsiuvinėti mūsų kultūroje užgimę raštai, kalbantys su arabų kultūros atvykėliais jiems artima šventos geometrijos kalba.
Trečiasis slegiantis ir vis dar sunkiai atgaunantis savo pirmapradę prasmę tai mūsų švaistikis, šviesos ir saulės, kūrybinių galių simbolis. Jis patalpintas ąžuolo pašaknėlėse, sukantis sutarties pažadą.
“Prieglobstį” saugo dvi moteriškos figūros, savo spalva ir išskirtinumu primenančios baltą rožę, tą kurią Joris renkasi ir praleidžia rasą ir visus vandenis. Taip gyvybė atsinaujina.
Vilma Marė
8640 93412