Tarptautinės muziejų dienos proga gegužės Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėdo) buvo atidaryta nauja ekspozicija „Nuo gintarinio verpstuko smagračio iki tautinio kostiumo“ skirta Tautinių drabužių metams.
Proginės ekspozicijos pristatymas prasidėjo nuo eksponatų istorijų: „Ko nepamato muziejaus lankytojai“. Susipažinta ir pakalbėta su Anna Gelžyte-Juzaitiene iš Klišių kaimo, klaipėdietėmis Eugenija Rimkute-Seselskiene ir Asta Kosaite-Strumiliene, Birute Kasiulyte-Serviene iš Rusnės, kurių dėka nauja ekspozicija pasipildė vertingais eksponatais. Kad muziejaus lankytojai dar daugiau sužinotų apie naująją ekspoziciją, praplėstų ar pagilintų jau turimas žinias apie tautinį kostiumą, buvo skaitoma tikslinė paskaita „Mažosios Lietuvos tautinis kostiumas“. Lektorė A. Kavaliauskienė pristatė Mažosios Lietuvos kostiumą XVIII–XX a. pr., o I. Skablauskaitė plačiau aptarė Hugo Šojaus lietuvininkų drabužių kolekciją.
Tautinio drabužio samprata gimė XIX a. pab., kartu su išsivaduojamuoju judėjimu ir „Lietuviškų vakarų“ idėja. Tilžės lietuvių giedotojų ir „Birutės“ draugijos, kuriose veikė lietuvių chorai, ėmė rūpintis, kad dainininkai rengtųsi lietuviškai. Choristės pačios ėmėsi kurti tautinius drabužius pagal savo senelių pasakojimus, pamokymus. Tautinio kostiumo idėja, gimusi Mažojoje Lietuvoje, po visą Lietuvą kartu išpopuliarino ir čia buvusias madingas juodas liemenes, dažniausiai suvarstomas raišteliais.
2017 metus Lietuvoje paskelbus Tautinio kostiumo metais kilo didelis susidomėjimas etnografinių regionų tradiciniais drabužiais. Mažosios Lietuvos regiono autentiškos aprangos yra mažiausiai išlikę lyginant su kitais regionais, tačiau ji išsiskiria savo įvairove. Be ūkininkų (laukininkų) išeiginių drabužių itin savita yra žvejų apranga, kuri pasižymi didesniu spalvingumu. „Žvejytės“ (t. y. žvejų dukros) ypač mėgusios delmonus, kuriuos dažniau vadinusios „krepšiais“, „tašėmis“. XX a. pr. Klaipėdos krašte kaimo merginos puošėsi ir naujoviškai, pagal „berlynietišką“ madą.
Naujai pristatomoje Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus ekspozicijoje taip pat galima susipažinti su aprangos gamybos ištakomis, sužinoti kada pajūrio ir pamario krašto gyventojai išmoko pasigaminti drabužius, su kokiais prietaisais bei iš kokių siūlų juos audė, kokias spalvas mėgo. Svarbiausias naujos ekspozicijos lūkestis – kad kiekvienas lankytojas pajustų ir suprastų, kokią svarbą istorijos tėkmėje lietuvininkui turėjo drabužis, vertęs aikčioti iš nuostabos atvykėlius bei padėjęs išsaugoti lietuviškumą.
Įdomu kur dabar dingo tokio tipo drabužiai moterims?
Neprisimenu, deja, vardo, tačiau prisimenu TV laidą apie vieną emigrantę, išvykusią į JAV (lyg ir iš Kauno), ir ten sėkmingai vertėsi drabužių baltiško kostiumo tema siuvimu ir prekyba… Elegantiškos damos (ne tik lietuvės) iškilmingoms progoms mielai pirko ir puošėsi šiuolaikiškomis baltiškomis eilutėmis… Taigi, jei norime ko nors tautiško Lietuvoje, ar tik ne į Ameriką teks keltis…