Jorės šventė vėl skubino Tėvynės pavasarį (nuotraukos, video)

Paskutinį balandžio savaitgalį romuviai protėvių apeigomis vėl pasitiko pirmąją pavasario žalumą – Jorę. Kulionių kaime, Molėtų rajone, šalia Molėtų Astronomijos observatorijos įsikūrusioje Molėtų krašto muziejaus Etnografinėje sodyboje. Jorės šventė šiemet jau buvo švenčiama 21-ajį kartą. 

Sprogstant pirmiesiems pavasario pumpurams ir skleidžiantis gležniems gyvybės daigams pirmąja pavasario žaluma apsigaubusioje vaizdingoje Lenktinio ežero pakrantėje susirinkę šventėjai žaluma puošė Perkūno šventovės kuorus, Dangaus stebyklos stulpus bei šventinius vartus. Po talkos visų laukė ugnies ir garo apeigos Perkūno pirtyje. 

Šventėje, kaip ir kasmet, darbavosi ir visus norinčius žalvarinių papuošalų gamybos mokė ilgametis Jorės šventės dalyvis, senovinių papuošalų meistras Rimantas Ordinas. Etnografinės sodybos pirkioje galima buvo apžiūrėti veikiančias parodas: Jurgitos Badaraitės “Dangaus sodai”, Jono Vaiškūno “Lietuviškas Zodiakas”, Utenos kraštotyros muziejaus “Pasaulio medžio slėpiniai”, Arūno Kulikausko “Saulės kelias”, Sauliaus Gudo “Lietuvos piliakalniai iš paukščio skrydžio”. Pirmąją šventės dieną buvo atidarytos ir pačių menininkių pristatytos dar dvi įdomios parodos: Ilonos Daujotaitės-Janulienės tapybos darbų paroda “Tautiniai drabužiai” ir Ritos Doros simbolinių ženklų paroda “Žemės ratas”.

Kas norėjo galėjo pasimokyti senovinių žaidimų, šaudymo iš lanko, paragauti beržų sulos, smagiai pasišokti prie šventinio vakaro laužo, pasigrožėti amą gniaužiančiu ugnies šokėjų pasirodymu, leistis į slaptingą nakties žygį Kulionių piliakalnin.

Antrosios šventės dienos rytą akmeninėje Perkūno šventovėje buvo užkaistas didžiulis apeiginis viralo katilas. Šventės dalyviai rinkosi Senovinėje dangaus šviesulių stebykloje, kad po to aidint būgnams ir skambant giesmėms, nešini vėliavomis, darnia eisena patrauktų į ežerų ir girių apsuptyje dunksantį vaizdingą Kulionių piliakalnį.

Susitelkę aplink ugnies aukurą nuolatinėje apeigų vietoje prie seniausios Kulionių piliakalnio pušies Jorės šventėjai giesmėmis ir kalbomis kreipėsi į Kulionių pilies gynėjų ir visos mūsų tautos protėvių vėles, kviesdami ir jas įsijungti į švenčiančiųjų gretas.

Nemažas būrys suaugusių bei vaikų prie aukuro ir senosios pušies pridėję ranką prie širdies prisiekė būti romuviais. “Stodamas prieš Amžiną Romuvos ugnį skelbiu – senasis baltų tikėjimas, vienijęs gimines ir gentis, ilgus šimtmečius gelbėjęs ir įkvėpęs mūsų Tautą – dabar yra čia – mano širdyje!..”– paskui Vaidilą kartojo įšvenčiamieji į romuvius.

Gyvosios istorijos klubo “Leitgiris” kariai ne žodžiais, o kovos veiksmais,  kalavijų kirčiais bei skydų ir šarvų žvangesiu atgaivino Kulionių pilies gynėjų šlovingųjų žygdarbių atmintį. Visi pajuto – jau užaugo nauja pilėnų žygdarbių verta karta – pasiruošusi ne tik žodžiais atremti priešiškų jėgų galią.

Uždegę žvakeles ir pagerbę, Kulionių piliakalnį tvarkant 1988 m. sausio 6 d. tragiškai žuvusią jaunąją Kauno žygeivę Daina Ramanavičiūtę (1974­-1988), šventės dalyviai darnia eisena nešini nuo piliakalnio aukuro prisidegtomis žvakutėmis giedodami grįžo į Senovinę dangaus šviesulių stebyklą.

Žengdami pro pirmąja pavasario žaluma apipintus šventinius vartus, nusiprausę šaltinio vandeniu ir nusišluostę raštuotu senoviniu rankšluosčiu visi rinkosi Dangaus šviesulių stebykloje. Čia nuo piliakalnio atsinešta ugnimi įkūrus šventinį Aukurą ir virš jo liepsnų Krivei ir Vaidilai iškilmingai pradaužus du joručius ir perlaužus apeiginę Duoną, buvo aukojama ir dėkojama visą gyvybę dosniai teikiančiai ir palaikančiai Deivei Žemynai.

Po to vyko naujo Vaidilos įšventimo apeiga. Vaidilos vardas buvo iškilmingai suteiktas “Šeimų svirno romuvos” ir  kovų bendrijos “Leitgiris” nariui Mindaugui Valaičiui. Iš Krivės rankų gavęs Vaidilos galių ženklą – krivulę, išvenčiamasis Vaidila tarė iškilmingos priesaikos žodžius: “Aš… Vaidilų, Amžinosios Ugnies, Protėvių Vėlių, Didžiųjų Dievų ir Tautos akivaizdoje pasižadu būti vertas garbingo senojo baltų tikėjimo Romuvos Vaidilos vardo. Prisiekiu eiti ir vesti Tautą protėvių keliu. Tepadeda man Protėvių Vėlės ir Didieji Dievai!”

Po Vaidilos įšventimo apeigos giesmėmis ir apeiginiu rateliu buvo pagerbti Jorės šventės dalyviai, kurių vardai susiję su Jorės švente (Jorės, Joriai, Jorigės, Jorūnai, Jorūnės, Jurgiai, Jurgitos…) ir šiemet įsišventusieji naujieji romuviai.

Vėliau Perkūno šventovei buvo aukojami iš įvairių Lietuvos vietų atvežti akmenys. Šventės dalyviai iškilmingai dėdami akmenis prie ąžuolinio Perkūno stovylos kojų tarė šviesius žodžius švenčiantiesiems ir visai mūsų Tautai. Giesmėmis ir maldomis pašlovinę Perkūną visi rikiavosi į ilgą vorą prie šventovėje visą sekmadienį apeiginiame katile kunkuliavusio gardaus šventinio viralo ir ant milžiniškos keptuvės kepamos Jorės kiaušinienės. 

“Valgis, kuriuo per šventę dalinamės vieni su kitais ir su neregimomis protėvių vėlėmis bei Dievais, yra viena seniausių apeigų. Gėrimo gurkšnelis ar maisto kąsnelis, kuriuo dalinamės šventėje tampa tvirtu nematomu saitu vieno su kitu ir su mūsų visų praamžėmis protėvių galiomis”, – sakė vienas Jorės šventės rengėjų, Molėtų krašto muziejaus skyriaus vedėjas ir Lietuvos Romuvos vaidila Jonas Vaiškūnas.  

Pasibaigus Jorės apeigoms patys smalsiausi ir dvasingiausi rinkosi etnografinėje pirkioje. Čia prie pavakarių stalo vyko vakaro pašnekesys “Senojo baltų tikėjimo nūdiena”. Šį kartą jis buvo skirtas labai įdomiai su asmeniniais kiekvieno žmogaus religiniais išgyvenimais susijusiai temai – “Nepamirštama asmeninė dieviškumo apraiškos patirtis”. Šis įdomus pokalbis užsitęsė net iki paryčių. Patys kantriausi ir ištvermingiausi pašnekovai vieni iš kitų išgirdo neįtikėtinų pasakojimų apie netikėtai betarpiškai išgyventas asmenines dieviškumo raiškos patirtis. 

“Labai netikėta, reikšminga ir įkvepiančia šių metų Jorės staigmena tapo mitologo, religijotyrininko, Lietuvos Romuvos vaidilos, dr. Dainiaus Razausko nepaprasta dovana visiems šventės dalyviams. Pokalbio metu jis pristatė specialiai Jorės šventei ir jos dalyviams – “Kulionių jorėnams” paskirtą knygą “Bažnyčia, prasmegusi Kulionių piliakalnyje”. Šį veikalą D. Razauskas parengė ir prieš Jorės šventę išleido padedamas Molėtų krašto muziejaus direktorės Viktorijos Kazlienės. 

Išnagrinėjęs gausią tautosakinių ir etnografinių šaltinių medžiagą apie piliakalniuose ir kitose mitologinėse sakralinėse vietose “prasmegusias bažnyčias” D. Razauskas patvirtino jau anksčiau etninės kultūros tyrėjų išsakytą nuomonę, kad bažnyčiomis dar ikikrikščioniškais laikais buvo vadinamos baltų šventvietės, o mitas apie jų prasmegimą mena tų šventovių uždraudimo ir sunykimo laikus ir nugrimzdimą į kolektyvinę Tautos nesamonybę. Remdamasis tais pačiais liaudies pasakojimais D. Razauskas atkreipė dėmesį į tai, kad tos prasmegusios pagoniškos bažnyčios, pasak pačių pasakotojų, nėra visiškai pražuvusios ir gali susidarius palankioms aplinkybėms vėl iškilti į žemės paviršių. Tad 21-erius metus Lietuvos Romuvos atliekamas apeigas ant Kulionių piliakalnio jis įvertino kaip pastangą iškelti iš nebūties mūsų protėvių šventvietę su visomis jos religinėmis tradicijomis…

Pasak D. Razausko, 1996 metais ant Kulionių piliakalnio pradėtą švęsti Jorę “galima sieti su padavimuose neretai minima galimybe prasmegusią bažnyčią vėl iškelti į dienos šviesą. Nes išties, jeigu šventykla “prasmenga” užmarštin, kai joje liaujasi atliekamos apeigos, tai ėmus joje apeigas vėl atlikti, ji atitinkamai “iškyla” iš užmaršties”, – rašo religijotyrininkas.

Dar daugiau, D. Razauskas atkreipė dėmesį ir į tai, kad padavimuose prasmegusios šventovės yra siejamos su Velykomis – archaiška, praamže prisikėlimo švente švenčiama kaip ir Lietuvos Romuvos Jorė – gamtos prisikėlimo metu. Būtent Jorė ir yra vaizdingiausia gamtos prisikėlimo išraiška švenčiančiųjų šią šventę suvokiama ir išgyvenama kaip dvasinio prisikėlimo metafora, kaip vaizdinga, objektyvi paskata asmeninio dvasinio prisikėlimo siekiamybei.

“Padėk Dieve, jai (Jorei – Alkas.lt) būti Lietuvos dvasinio prisikėlimo užuomina, Tėvynės pavasarį pranašaujančiu pumpuru!”, – Jorės šventę nuolat švenčiančių – jorėnų pastangų išsipildymo linki garsusis mitologas ir religijotyrininkas D. Razauskas savo naujojoje knygoje.

Būtent tokio išsipildymo ir siekia Lietuvos Romuva trokštanti išsaugoti praamžes lietuvių Tautos dvasinės vertybes ir perduoti jas į ateitį žengiančioms būsimoms kartoms.

Šių metų, kaip ir ankstesnių Jorės švenčių, pagrindiniais rengėjais buvo Molėtų krašto muziejus, Asociacija Žaliųjų klubas “Gojus”, Senojo baltų tikėjimo bendrija Romuva ir Apeiginio folkloro grupė “Kūlgrinda”. Šventės globėju, kaip ir pernai, buvo buvęs Molėtų rajono meras ir Seimo narys Valentinas Stundys. Šventės rengėjų triūsą iš dalies parėmė nuolatinė Jorės rėmėja Molėtų rajono savivaldybė bei Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcija.

Vytauto Daraškevičiaus nuotraukos:

Gintaro Skraido nuotraukos:

Jono Vaiškūno ir Edmino Bielio nuotraukos: