Vilniaus Martyno Mažvydo progimnazijos pradinių klasių mokytoja Veronika Naumova praėjusį birželį Lietuvos edukologijos universitete (LEU) įgijo bakalauro laipsnį, o šį pavasarį jos auklėtiniai baigs pirmąją klasę.
Didžiausias iššūkis mokytojai dirbant su pradinukais yra mokinių jausminio proto (emocinio intelekto) ugdymas. „Vaikams sunku suvaldyti stiprius jausmus ir nukreipti juos teigiama linkme, pastebėti ir suprasti kito jausmus, ypač neigiamus“, – apie iššūkius darbe pasakoja mokytoja.
Ji įvairiomis mintimis ir įžvalgomis apie mokymosi vyksmą ir jo naujoves dalijasi socialiniame tinkle „Facebook“, kuriame yra susikūrusi paskyrą „Mokytoja Veronika“. Jauna mokytoja sako, jog sumanymas kilo savaime, nes visada labai norėjo dalytis savo mintimis, sukauptomis žiniomis ir sumanymais, papasakoti, koks nuostabus ir įdomus yra mokytojo darbas. „Socialiniame tinkle esu prisijungusi prie įvairiausių grupių, tačiau nei viena nebuvo susijusi su mokytojo veikla. Taigi nusprendžiau sukurti savo puslapį, kuriame galėčiau reikšti mintis, dalytis patirtimi ir pasakoti apie savo mylimą darbą“, – kalba Veronika, kurios įžvalgas jau seka per du tūkstančius sekėjų.
Apie pradinių klasių mokytojo amatą Veronika svajojo dar būdama pradinukė. „Visada žavėjausi savo pradinių klasių mokytoja. Ji buvo ir yra puikus pavyzdys man“, – sako dabar pati pradinukus mokanti LEU absolventė. Gyvenant Vilniuje jai, dar moksleivei, dažnai tekdavo pravažiuoti LEU centrinius rūmus. „Kas kartą pravažiuodama pro LEU pagalvodavau, kad būtent čia yra mano ateitis, čia, o ne kitur, noriu studijuoti. Džiaugiuosi, kad pasirinkau būtent šį universitetą“, – sako savo karjeros kelią atradusi jauna mokytoja. Kokia didžiausia pamoka, išmokta universitete? „Kad pažymiai ar įvertinimai balais neatspindi tavo realių gebėjimų“, – šypsosi mergina.
Savo darbe Veronika nevengia naudoti ir skaitmeninių technologijų: daugiau žinių trokštančius vaikus moko nuotoliniu būdu per „Skype“ programą. Prieš tokią pamoką vaikams yra nusiunčiamos užduotys, kurias reikia atsispausdinti. Taip pat mokytoja nusiunčia įvairios vaizdinės medžiagos. Užduotys atliekamos vėliau, per pokalbį. Taip mokyti ji ėmė todėl, nes dauguma jos mokinių gyvena užsienyje. Kitiems, gyvenantiems netoliese, tokios pamokos padeda sutaupyti laiko, nes tėvams nereikia mokinių vežti pas mokytoją, o ir pačiai Veronikai netenka vykti iki mokinių. Jei reikia, tokią pamoką galima vesti bet kur ir bet kada. Dažniausiai mokiniai kreipiasi norėdami daugiau sužinoti apie morfologiją ir leksiką, kuri jiems yra sudėtingiausia. Tačiau Veronika įsitikinusi, nors tokios skaitmeninės technologijos ir labai palengvina mokymo(si) procesą, gyvo mokytojo ir pilnos klasės mokinių tai pakeisti negalėtų. „Kompiuteriai tėra faktinę informaciją teikianti „mašina“, o mums visiems reikia gyvo bendravimo“, – teigia ji.
Jauna mokytoja galvoja apie magistrantūrą, o po jų – įkurti savo privačią mokyklą, kuri vadovautųsi Kinijos mokyklų švietimo sistema. Mokytoja žavisi šia ilgaamže kinų išmintimi, kuria remdamasi mokinius skatina suvokti, jog viskas priklauso nuo pastangų, kurias investuoji, ir sekasi tiems, kurie daug mokosi. „Europoje viskas priklauso nuo socialinio paveldo: jeigu mano mama buvo kirpėja, ir aš, ko gero, būsiu kirpėja“, – sako mokytoja.
Veronika visada skatina savo mokinius prisiimti atsakomybę už save ir suprasti, kad kliūtis jie gali įveikti patys, kad jie – savo sėkmės savininkai, kurie neturėtų kaltinti sistemos, šeimos, visuomenės ir visų kitų aplinkos žmonių. „To mokau ir savo pirmokus, – priduria Veronika. – A. Šleicheris teigia, kad beveik kiekvienas gali sukurti išsilavinimo sistemą, kurioje pasiseka keliems, tikras iššūkis „prastumti“ visą to paties amžiaus grupę. Mano, kaip mokytojos, tikslas, pasiekti, kad visiems patiktų mokymosi procesas ir visi išmoktų.“
