Prieš 14 tūkst. metų, pasitraukus paskutiniam ledynui iš vakarinės Lietuvos dalies, šiame krašte pradėjo kurtis pirmieji elnių medžiotojai. Patogi geografinė padėtis – Nemuno ir Jūros upės lėmė senovės Baltų genčių judėjimą ir kultūrų maišymąsi.
I–VI mūsų eros amžiais šiame regione susiformavo etninė grupė – Skalviai. Manoma, kad Rambyne buvo dvasinis turtingos Skalvių genties centras. Tą akivaizdžiai nulėmė gyvenimas šalia Nemuno, pagrindinio prekybos kelio.
Iki Kryžiuočių agresijos skalviai palaikė glaudžius santykius su Lietuva. Vėliau, dėl nelygių jėgų, ši Baltų gentis priversta pasiduoti Ordinui, susiliejo su greta gyvenusiomis prūsų ir lietuvių gentimis.
Spėjama, kad ant Rambyno galėjusi stovėti Ramigės pilis, kurią apie 1276 m. sunaikino kryžiuočiai.
Ne viena legenda byloja apie ant Rambyno kažkada buvusį aukų akmenį. Tačiau visos jos sako, kad „laimė tol nepaliksianti šio krašto, kol akmuo stovės, ir kalnas po juo“. O jeigu kokio svetimšalio ranka išdrįs prisiliesti prie šio akmens, prasmegsiąs kalnas Nemuno gelmėse.
Didelis aukų akmuo minimas ne viename istoriniame šaltinyje. Apie jį žinoma, kad jo paviršius buvo plokščias, o pats akmuo – 15 uolekčių apimties.
Kita legenda byloja, kad vokietis Švarcas, ieškodamas savo pastatytiems malūnams girnų, suskaldęs šventąjį aukuro akmenį. Nuo to laiko užkeikimas pradėjęs pildytis – kalnas ėmė smegti į Nemuną.
Kažkada Berlyno žurnalistas Otas Glagau, aplankęs Rambyno kalną, užrašė daug pasakojimų apie kitados čia atlikinėtas pagoniškąsias apeigas.
Apie tai, kad Rambynas ir dabar yra šventas kalnas ir, kad seni ir jauni lipa į jį su gilia pagarba, o naktį šio kalno vengia. Deivė Laima irgi neva tebėra gyva lietuvininkų širdyse. Nors ji jau ir nebepatiesia paklodės kūdikiui gimstant, nebešaukia balsu Rambyne, kai gresia netikėtas pavojus, bet žmonės ją tebelaiko likimo lėmėja ir laimės deive. Dažnai ištikus netikėtai nelaimei, lietuvininkai, kurie visi yra griežti fatalistai, dar šiandien sako, kad jeigu Laima lėmė, tai taip ir nutiksią. Prieš ką nors svarbesnio užsimodami lietuvninkai būtinai tarsteli – su Laima laimėsiu…
„Rambynas lietuvių šventasis kalnas, o lietuviai nuo seno garbino žaltį. Galbūt todėl ant Rambyno kalno ir jo papėdėje gyvena be galo daug žalčių, kurie atšilus orui išlindo iš savo slėptuvių pasišildyti pavasarinėje saulėje“ – sakė Rambyno regioninio parko vyr. specialistas Drąsutis Brazauskas.
Apsilankykite Rambyno regioniniame parke ir išgirskite Rambyno kalno legendas.
