M. Kundrotas. Puola rusai? Žvilgtelkime į veidrodį

Informacinių karų kontekste būtina išskirti du dalyku. Faktą ir manipuliavimą juo. Rusijos agresija yra objektyvus faktas. Jeigu iki Gruzijos ir Ukrainos atžvilgiais prasidėjusių antpuolių tuo dar buvo galima abejoti, tai po jų bet koks blaiviai mąstantis žmogus tuo vargiai abejotų. Įžvalgesni tai suprato jau prasidėjus kolonijiniam karui Čečėnijoje. Kas kita – manipuliavimas šiuo faktu. Ilgą laiką Lietuvoje buvo tik dvi nuomonės – Tėvynės sąjungos ir prorusiška. Ilgainiui Tėvynės sąjungos būdą kovoti su bet kokia alternatyvia nuomone perėmė ir kitos sisteminės partijos.

Ligšioline kulminacija tapo socialdemokratų premjero Algirdo Butkevičiaus pasisakymas. Kai Lietuvos mokytojai išėjo į gatves reikalauti orių darbo sąlygų ir atlyginimų, premjeras juos išvadino Kremliaus agentais. Įdomu, ar tokie politikai patys suvokia, į ką jie panašūs? Ogi į Rusijos režimą. Jei ten koks nors Sverdlovsko srities gubernatorius apsivagia ar kitaip prisidirba, o koks nors disidentas iškelia tai viešumon, tas disidentas apkaltinamas darbu JAV Valstybės departamentui. Lietuvoje viskas – taip pat, tiktai JAV keičia Rusija. Vidinės problemos dangstomos išorinėmis grėsmėmis ir tai – autoritarinės valstybės bruožas.

Dar vienas svarbus aspektas – Kremliaus šalininkų gamyba. Jau tikrų šalininkų gamyba. Liberalaus diskurso monopolis ir socialinio konservatizmo siejimas su Vladimiru Putinu didina šio politiko rėmėjų skaičių. Žmonės mąsto: jei V. Putinas išties remia doros, šeimos, tautiškumo vertybes, gal jis išties – šaunus vaikinas? Kas besigilins, kad visa tai – melas?

Imperinė agresija išorėn ir disidentų naikinimas savos visuomenės viduje vargiai turi ką nors bendro su dora. Šeimos klausimu pats V. Putinas – labai abejotinas pavyzdys. O dėl tautiškumo – rusų tautininkai, siekiantys išlaikyti rusiškų teritorijų tapatumą, persekiojami taip pat, kaip ir prijungtųjų tautų suverenistai. Prie viso to pridėkime siaubingą korupciją, politinių ir ekonominių subjektų suaugimą, masinį skurdą, sėdint ant naftos, urano ir deimantų, ir turėsime aiškų V. Putino „socialinio konservatizmo“ veidą.

Kuo skiriasi sveika Rusijos ir jos režimo kritika nuo primityvios rusofobijos? Jei smerki V. Putiną, jo politinį ratą ir jų vykdomą politiką, tai – sveika kritika. Jei menkini Leonido Gaidajaus ar Vladimiro Bortko filmus, tai – primityvi rusofobija. Beje, V. Bortko parėmė Krymo aneksiją, bet dėl to „Šuns širdis“, „Be šeimos“ ar „Meistras ir Margarita“ vargu, ar tapo mažesniais šedevrais. Net paties V. Putino politikoje galima įžvelgti pozityvių momentų, pavyzdžiui – homoseksualizmo plėtros apribojimą, bet vargu, ar tai atperka Gruzijoje, Ukrainoje ir pačioje Rusijoje vykstančias dorų žmonių žūtis.

Politikos moksluose ir filosofijoje žinomas „argumentum ad Hitlerum“. Jeigu Adolfas Hitleris darė X, tai veiksmas X – savaime blogas. Pavyzdžiui – „Volkswagen“ projektas, autobanai, socialinė politika ar net parama šeimai. Nors pats A. Hitleris taip pat buvo gana abejotinas šeimos pavyzdys. Dabar „argumentum ad Hitlerum“ keičia „argumentum ad Putinum“. Jei esi prieš lytinių iškrypimų plėtrą, tai esi vertas V. Putino ir visų jo nusikaltimų. Tai – kvaila, bet veikia. Ir to pasekmė – augantis putinistų kontingentas visoje Europoje, įskaitant Lietuvą.

Ar rusai puola? Taip, jie puola. Ir lieka tik dėkoti NATO, kad Lietuva kol kas išvengė tiesioginės karinės invazijos, ištikusios Čečėniją, Gruziją ir Ukrainą. Bet štai informaciniame kare mes vargu, ar esame nugalėtojai. Ir klausiant, ar rusai puola, verta užduoti susijusį klausimą – kas jiems suteikia galios? Iš esmės – trys dalykai. Pirmas – tai Rusijos problemos supaprastinimas, kai net nostalgija sovietiniams ledams verčiama nostalgija Kremliui. Antras – tai dirbtinė dvišalė schema: Kremlius versus laukinis liberalizmas, kosmopolitizmas ir viršvalstybinė Europos Sąjunga. Trečias – tai pačios Rusijos politinių manierų perėmimas mūsų politinėje sistemoje.

Negausinkime Kremliaus šalininkų gretų. Mąstykime savo galva. Atsirinkime, kur – tiesa, o kur – melas. Nes visi manipuliuotojai iš Rytų ir Vakarų labiausiai bijo savarankiško, analitiškai mąstančio žmogaus. O jausminiai ir stereotipiniai žmonės jiems – tikra dovana.

Spausdinti