Š. Šimkus. Gyvoji religija: atsišaukimas prieš sekuliarizmą

Prieš pradėdamas noriu išsyk pasakyti, kad asmeniškai nepažįstu Jono ir Inijos Trinkūnų, tačiau labai vertinu jų indėlį gaivinant baltiškąją religiją (čia ir toliau vartosiu šį žodį, mat „tikyba“ ir ne kas kita, kaip ta pati wiara, o ir pats žodis neapima kertinių religijos prasmių; čia gal vertėtų pagalvoti apie kokį visai kitonišką naujadarą?..), be jų ir be „Romuvos“ nebūtų ir šio straipsnio, iš viso, neturėtume apie ką kalbėti ir kur kreipti savąją mintį; pro atsižiojusią sekuliarizmo bedugnę jie sugebėjo išnešti būdą patirti dieviškumą lietuviškai. Tad viliuosi, kad šis straipsnis bus suprastas ne kaip atskirų žmonių ar ištisos bendruomenės peikimas, o greičiau kaip regesys, apreiškimas, kuriančiosios vaidės paveikslas, kurio nuleidimas šion tikrovėn atvertų neregėtą plotmę skleistis. Ir nors šiame rašinyje nesyk remsiuos religijotyra ar senosios indų religijos pavyzdžiais, kalbėsiu ne kaip nešališkas kažkurios srities išmanantysis, o kaip uolus ir nuoširdus tikintysis (veikiau „širdadėjys“, plg. sen. ind. śraddhā – „širdies dėjimas = tikėjimas“), kuris niekaip negali sprogti ir sužydėti savojoje religijoje. Kaip tas, kuris jaučia, kad tik gyva religija, gyva apeiga gali išgelbėti tautą iš pragaišties.

„Romuva“ vis apgailestauja, kad nėra įtraukiama į „palaimintąjį“ tradicinių religijų sąrašą. Ir gerai – tarp religijų kol kas jai nėra ko veikti. „Romuva“ yra etnografija, „gyvoji istorija“, lietuvybę mylinčių bendraminčių santalka, tautinio paveldo puoselėtoja – šaunu, bet tai nėra religija. Gyva religija nėra proginė – susibėgame per Užgavėnes ar Rasas, o šiaip jau būnam „paprastai“, nueiname į bažnyčią sekmadieniais, o šiaip užsiimame „prasmingais“ darbais. Gyva religija persmelkia žmogaus gyvenimą, anapus jos gyvenimo nė nėra, tai, kas anapus jos, nė gyvenimu nevadintina – tai „pasaulietybė“, profanum, kasdienos verpetas. Religija yra tyro oro gurkšnis, gyvojo vandens lašas, atsivėrusi beribė erdvė. Religija yra Būtis, į kurią veržiasi kiekviena siela; nieko netrokšta žmogaus siela taip, kaip Būties. Ji esti vienintelė Tikrovė. Tiksliau tariant, Būtis yra Dievas, tačiau ji skleidžiasi religiniais pavidalais. Dieviškumą suvokiame tik per kultūros ir tradicijos nulemtus vaizdinius – jei tų vaizdinių nėra, jie nekuriami, neskatinami ir nepalaikomi, dieviškumas išlieka neatpažintas, o visa žmogaus dieviškoji galia išeikvojama siekiant profaniškojo pasitenkinimo.

Vokiečių religijotyrininkas Rudolfas Oto, bandydamas suprasti religijos ir religinio patyrimo esmę, mano žiūra, labai taikliai apibūdino religinę pajautą kaip šventybę, o jos apraiškas, kurias įvardijo numinozinėmis, suskirstė į šiurpulingą žavesį, slaptingumą, stebuklingumą; šventybė esti anapus proto, anapus racionalumo, ji tik pajaučiama, tik nutuokiama. Oto, kaip ir dauguma kitų religijotyros pradininkų, buvo protestantas, akivaizdu, atradęs savyje žiojėjančią sekuliarizmo skylę dėl prarastos katalikiškų apeigų neštos palaimingosios būsenos.

Apeiga yra esmė. Be apeigos religija virsta teologine klajone, kuri, save vis racionalizuodama, išsigimsta į sekuliarizmą. Nepatenkinęs šventybės poreikio, žmogus ją bando patirti per muziką, kiną, sportą, fetišinius (prabangius, madingus) daiktus, visokias pramogas, kurioms išeikvojus savo ankstesnę galią, tenka griebtis naujų, galingesnių, kurios dirgintų vis labiau ir labiau, vis tobuliau mėgdžiotų tikrovę. Bet tikrovės alkio pamėklė pasotinti negali.

Religija apima visus kertinius žmogaus virsmus – gimtuves, vestuves, laidotuves. Krikščionybė visiems šiems virsmams turi deramas apeigas, tačiau įsigalėjus sekuliarizmui, visuose šiuose virsmuose išlindo valstybės arba kvazireliginių privačių įmoniūkščių ranka – gimdoma ligoninėje arba gimdymo namuose, tuokiamasi santuokų rūmuose (arba išvis nesituokiama, nes tuoktuvių apeiga praradusi senąją prasmę; jei ir tuokiamasi „su apeigomis“, tai vis vien santuoką įgalina tik parašas ant popieriaus, o ne pati apeiga), galiausiai, patogus atsikratymas lavonu (kitaip laidotuvių nebepavadinsi) visiškai perduotas duobkasių žinion. Kaip žmogui savo gyvenimo virsmuose patirti Būties dvelksmą, kaip šiuos virsmus susieti su amžinybe ir kosmoso virsmais? Ką „Romuva“ gali pasiūlyti, išskyrus kaimo vestuvių pamėgdžiojimą? Kur apeigos, kur liturgija, kad kiekvienas save norintis išreikšti lietuviškai žmogus rastų talkininkų, padedančių kartu išgyventi būties virsmą? Kur ta religija, kuri išvaduotų žmogų iš beviltiško sekuliarizmo?

Imkime laidotuvių atvejį – dabar velionį iš sukrėsto žmogaus atima duobkasiai, jį kvazireligiškai pašarvoja, o paskui arba pakasa kokiame nors mašinų ūžimo gaubiamame nekropolyje, arba nelyg žydus konclageryje supleškina krematoriume! Ar toks yra išlydėjimas į dausas? Mūsų tautoje naudoti tiek griautinio, tiek degintinio laidojimo būdai, bet iš visko (pilkapių, įkapių) akivaizdu, kad tai būta daugiau, nei atsikratymas lavonu. Būtinos savos laidojimo apeigos, savi liturginiai tekstai, steigiantys pomirtinio gyvenimo prasmes. Raudos čia gerai tinka, bet būtinos ir tam tikros giesmės, nusakančios vėlės kelionę anapus, jos atrišimą nuo šiąpusio pasaulio, priėmimą dausose. Būtina steigti savo kapus, o ne komunalininkų tvarkomus „mirusiųjų daugiabučius“ – labai prasminga būtų atkurti pilkapių tradiciją: šventoje vietoje įrengti naująjį pilkapyną, be viso šiuolaikinių kapinių betono – tiesiog akmenimis apdėti kauburiai, ant viršaus kokia medinė „saulutė“ ar „medelis“, kuris primintų velionį tik jo artimiesiems tebegyvenant, o paskui suirtų.

Mirusiojo deginimas krematoriume – kraupi nepagarba ir visos apeigos išniekinimas, todėl tik visišku romuvių apsileidimu galima pavadinti tokį savo krivio „supleškinimą“. Religija ne taikosi prie kažkieno padiktuotų „tikrovės normų“, ji pati steigia kosmosą – be jokios baimės, su uolumu ir ryžtu pasirinktoje šventoje vietoje (galima kur nors ant atokesnio piliakalnio, kad baisiai nežeistų krikščionių) sudeginti velionio palaikus tikrame lauže, o ne kokius nors standartus ir normatyvus atitinkančioje krosnyje. Tai būtų skambus veiksmas, bet ryžtingai atliktas leistų įsteigti naują kosmosą, kuriame su mirusiuoju atsisveikinama iš tiesų, o ne patogiai, bet vėliau ilgai nešiojantis savy graužatį, nes neįvykdžius tinamų atsiskyrimo apeigų, vėlė ilgai kankina gyvuosius.

Toliau – apie dievus. „Romuvos“ santykis su dievais kol kas primena kone visišką etnografizmą (Dundulienė, Klimka ir pnš.), kai dievai įsivaizduojami kaip tie žemaitiški „dievukai“ medžiuose ir koplytėlėse (viskas gerai ir gražu, bet tai tiek šventybės išraiška, o ne patys dievai), na, geriausiu atveju nematomi kur sėdi šakose. Dievai yra nuožmi tikrovė, šventybė visais savo veidais! Ir sėdi dievai ne medžiuose – širdy jųjų namai. Išorėje juos tegalime atpažinti, tegalime rasti tas vietas, kur ir kada jie mumyse raiškiausiai apsireiškia. Dievų archetipus mes visada nešiojamės savyje, bet neatpažįstame, nes sekuliari psichologija (ogi išsiverskime lietuviškai – „sielovyda“) juos pavadino depresija, afektais, manijomis, fobijomis, ir prisiskyrė sau teisę su jais (dažniausiai labai negrabiai) tvarkytis. Religija steigia būdus, kaip bendrauti su tais dievais, kaip juos iššaukti, permaldauti, kaip išvaryti gyvastį gniuždančius deivilus. Čia gėrimo šlako nuliejimas, žiupsnis dulkių ugnin ir vien tik daina nepadės. Dievai nuožmūs, žavūs, kartais žiaurūs, nesyk sunkiai prišaukiami ar sunkiai suvaldomi. Bet su jais būtina bendrauti, nes jie tūno užgniaužti ir nepagarbinti, ėda lietuvio sielą. Išalkę jie ryja viską, tad tūlam lietuviui belieka juos užpylinėti svaigalais ir bėgti nuo jų į užsimiršimą. Senovės tautos sukūrė sudėtingas apeigas ir sistemas bendravimui su dievais, todėl čia geriau gręžtis į „Rigvedą“, o ne į besigaluojančios XVII–XIX a. lietuvių religijos liekanas.

Dievai nuolat maino veidus, vardus, tad religijos priedermė – juos atpažinti ir pagerbti. Dievai esti anapus žodžio, bet jų galia – varduose. Vieni vardai netenka savo galios, atsiranda nauji, kartais galima prabudinti ir seną vardą (antai kiek galios turi vardas Andajas!), atpažinti dievų vardus vietovardžiuose, asmenvardžiuose ar šiaip žodžiuose. Gyva religija nuolat mainosi, nuolat gręždamasi į pirmapradybę kuria kosmosą iš naujo. Kad kosmosas būtų sukurtas, senąjį tenka sugriauti, bet tik tai užtikrina gyvasties tėkmę! Todėl dievų vardus reikia atpažinti, minėti, jiems rengti ištisas apeigas. Dabar gi „Romuvos“ dievai panašesni lyg į kokį nelabai reikalingą, bet paminėtiną priedą, o ne į mūsų gyvenime siaučiančias jėgas. Net ir vedantiškoji Dainiaus Razausko „viendievystė“ neatleidžia mūsų nuo apeigų – visus dievus aprėpęs vienatinis Dievas yra dar nuožmesnė galia, su kuria privalu skaitytis. Be apeigų prie dieviškumo priartėti neįmanoma – jį tegalima patirti kaip poetinį regėjimą (tuosyk atskleisti per kūrybą) arba patirti staiga sukrėtus visą esybę, tačiau nežinant ką su tuomi daryti.

Apeiga leidžia priartėti prie šventybės ją suvaldant – tik per apeigą atsidaro dangaus vartai, tik tada galima pilnai išlieti širdį ir nunešti ugnimi auką Dievopi. Tačiau pasiruošimas, vartų atidarymas, liejimas, deginimas, vartų uždarymas yra sudėtinga liturgija, kurią privalo lydėti tamtyč skirti žodžiai, giesmės, veiksmai, tamtyč skirti rykai, aukos, apranga, muzika. Per apeigą „širdadėjys“ turi įgyti progą visiškai atsiverti, nusiimti visus kiautus ir gniaužtus bei visa savo esybe atsiduoti dieviškumui – tat esti nelengva, bet verta visko, verta viso gyvenimo, nes turi neįtikėtiną gydomąjį poveikį. Protu žmogus gali perkeisti tik savo protą, bet dievai, aukščiausioji šventybė, Aukštiejas Visagystis, Andajas, žavioji Laumė-Indraja, kraupusis Velnias – visa tai būva anapus, kur nepasiekia žodžiai, mintys, kur gali nukakti tik širdis atsivėrus dangaus vartams. Ten persikeičia mūsų gelminis „Aš“, mūsų sąmonė.

Dievai privalo turėti savo namus – žinia, tikrieji jų namai širdyje, tačiau būtinos šventos vietos, kur be baimės ir trukdymo galima atlikti aukojimą, apeigą. Lietuva nuo žilos senovės „įkrauta“ tokiomis vietomis, tačiau bėda, kad dabar šios šventovės dažniau tapusios pramogautojų (turistų) bei sekuliaristų (paveldosaugininkų) valdomis. Didžiulės iškabos, lentos, šiukšliadėžės ir mašinų aikštelės akimirksniu sunaikina vietos šventumą, kaip kokie ant Kryžių kalno triukšmaujantys ir fotoaparatais spragsintys turistai. Laimei, ne visos šventvietės „pritaikytos turizmo poreikiams“, be to, šventvietes galima atpažinti ir nebūtinai kažkaip išskirtose vietose. Žinant, kad „Romuvai“ priklauso nemažai senųjų amatų meistrų, belieka tik spėlioti, kodėl taip ir nebuvo pastatyta nei viena medinė (šiaip jau, geriausia) arba akmeninė šventykla. Čia vėlgi būtina drąsa steigti kosmosą prisiimti atsakomybę kurti pasaulį, o ne ieškoti statybos leidimų ar kažkokių fondų paramų – esant ryžtui bus ir lėšos. Čia nuostabus pavyzdys yra Merkinės piramidė – žmogui patyrus šventybę atsirado ir šventvietė, tokia, kokia jaučiama reikalinga, nesidairant į bereikšmę sekuliarią valdžią. Tiesa, šventvietė turėtų turėti turinį – šventybę spinduliuojančius vaizdinius, viduje turi būti rengiamos apeigos.

Viskas suplaukia į vieną kertinę bėdą – ryžto ir drąsos trūkumą kurti kosmosą ir prisiimti atsakomybę už pasaulio kūrimą. Tikrovės, kosmoso, pasaulio nėra savaime – tai mūsų mintys sukuria pasaulio tvarką. Vieną dieną galima nubusti ir patirti – aš kuriu kosmosą, man primesta tvarka nėra nei amžina, nei neginčijama, jeigu ji nežengia podraug su Tiesa. Žinoma, „Romuva“ kūrėsi tada, kai prie „tvarkos“ buvo privalu prisitaikyti, antraip pats būtum „sutvarkytas“, tačiau dabar nėra jokios tvarkos – tik iš inercijos beriedanti biurokratinė „tvarka“ ir žiojėjanti sekuliarizmo beprasmybės bedugnė. Religija visada steigia ir palaiko savo kosminę Tvarką, pripažįsta tik savišką Tikrovę, todėl kitos religijos ir kvazireligijos nuožmiausiai bando sugriauti tą tvarką. Krikščionybė apleido Tvarką ir Tiesą, išsižadėjo šventybės ir liko „parapijos jaunimą“ bevienijančiu vaidulu. Lietuviui beliko gręžtis į svetimas, svetimomis kalbomis ir papročiais sukurtas religijas, arba atsiduoti sekuliarizmo bedugnei. Nebe krikščionybė yra mūsų priešas, o sekuliarizmas (Būties išskaidymas), agnosticizmas (šventybės nepažina), avidja (Tiesos ir kosmoso Tvarkos nepatyrimas; nevyda), neryžtas (baimė) – išorėje ir viduje. Tai mūsų sielos betonas, stiklas, plastmasė ir asfaltas.

Mes turime juos alchemiškai perkeisti į ugnį, vandenį, molį ir orą. Turime atbudinti savyje tą narsiašlovę ugnį, švytinčią Tiesos spinduliais, ir nesibaimindami nė mirties (ji nužudo kūną, o ne dvasią) – su ryžto dvasia („degančios akys ir širdys“), kuri skleidžiasi, plinta žmonėsu it pavasaris visais puošniausiais žiedais, kurti savo Kosmosą, savo Įstatymą, ginti savo Tiesą. „Romuvos“ krivis nėra parapijos klebonas – tai Lietuvos didysis kunigas, Lietuvos vyskupas ir popiežius. Tai ne žmogelis, dirbantis „normalų“ darbą, ir laisvalaikiu dainuojantis liaudies dainas, tai šventikas (nes atsidėjęs šventybei), dvasininkas (nes dirba su dvasia), žynys (nes žino), vaidila bei raganius (nes regi, vyda), kunigas (nes valdo), įkvėptasis dainius (nes jo širdis liejasi maldomis, dainomis ir eilėmis), steigėjas (plg. sen. ind. vedhas, nes pastanga įsteigia kosmosą), galiausiai – brahmanas (nes savo žodžiu atgniaužia užsivėrusią širdį ir ją iškelia pro dangaus vartus Dievopi, kur skleidžiasi bekraštė erdvė, bekraštis pirmapradis dieviškumas).

Beje, Indijoje ir dabar brahmanai trumpai drūtai štai kaip nusako, ką darą: „pasaulį valdo dievai, dievus valdo mantros, mantras valdo brahmanai“. „Romuvos“ krivis savo maldomis ir žodžiais turi pamaitinti ir atgaivinti mūsų širdyse užgniaužtus alkanus dievus, nes jie valdo mūsų pasaulius. Ir tik tokių žmonių santalka galės save vadinti arijais (ne nacionalsocialistine, o senąja indoeuropietiškąja prasme – „tauriaisiais, kilniaisiais, kosmoso ritintojais“). Reikia išsivaduoti iš komunistinės visų lygybės, ir kapitalistinio nužmoginančio vienodinimo apgaulės – yra skirtumas tarp reginčiojo ir aklo, įgaliojo ir neįgalaus, girdinčiojo ir kurčio. Bet įgaliojo priedermė yra įgalinti kitus, neprimetant savo regos.

Ir tada nebereikės jokių valdžių prašyti įtraukti į kažkokį jų biurokratinį sąrašą – ko vertas pasaulietinės valdžios sąrašas prieš dvasinę galybę, Tiesą ir Tikrovę? Laikas perimti kosmosą į savo rankas – pasidžiaugti, kad per sekuliarizmo žiojymę išsprūdome, bet dabar metas tą skylę užverti. Lietuva yra širdyse, kalboje, tradicijoje, o ne įstatymuose, ne Vilniuje, ne biurokratų raštuose. Šiaip jau, ten ta pati romėnų res publica, ranka rankon su krikščionybe tęsianti senąją romėnų užkariavimo tradiciją.

Tik gyva religija, tik gyvas žodis, tik bekraštis ryžtas, uolumas, tik ugnimi plieskiančios akys ir širdys gali išgelbėti tą dvasinę Lietuvą. Ir trissyk nusispjaut, ką pagalvos sekuliaristai-biurokratai (uolūs kvazireliginės res publica įstatymų kunigai), ką pagalvos seniai dvasios barbarybėn nužengęs „civilizuotas pasaulis“, ką pagalvos fondai, sąjungos, darbovietės, normatyvai, pareigūnai, ką pagalvos Rytai ir Vakarai, Šiaurė ir Pietūs. Nes mes būsime viduryje, mes būsime ugnis, liepsnojanti pasaulio bamboje, o virš mūsų širdžių atsivėrę dangaus vartai, už kurių plazda išlaisvinti dievai. Ir pajutę tokią gyvą religiją, ne tik kad Būtin atsivers visi jos išsiilgę lietuviai, bet ir plūstels iš beprasmybės skylės besiveržiantys vakariečiai, kaip kad plūsta į Indijos ašramus. Tik tai suteikia viltį, tik tai žadina gyvastį – ne mėgdžiojimas, ne etnografinis laisvalaikis, ne asfaltuoto, betonuoto, išmanaus, visus „sąjungos“ standartus atitinkančio apleisto Lietuvos muziejaus paveikslas. Dabar laikas būti karžygiais, arba niekada.

Lietuviai nesyk įrodė galį sukurti stebuklą, kai būna labai striuka – laikas tokį stebuklą kurti „Romuvai“ ir kiekvienam, trokštančiam būti lietuviškai, trokštančiam būti laisvam savo žemėje, nūstančiam stovėti pasaulio bamboje. Lietuva pilna neišsipildžiusių vilčių: nepražydusių kunigų ir vaidilų, dainių ir sielvydžių, aukotojų ir maitintojų. Nes nėra kur, nėra terpės, erdvės – viskas telikę sekuliarizmo betonu. Poetai, dailininkai, muzikantai, amatininkai, valstiečiai ir miestiečiai, etnologai ir filologai, filosofai ir etnosofai – visi gali prisidėti sukuriant kažką iš tiesų, iš savo giliausios esmės švento, nes Šventoji žemė yra čia, Šventasis laikas yra dabar, o pašvęstieji esame mes. Kas šitaip vyda, tam visi dievai padės tūkstanteriopai!

Užbaigti galima ir tokia Algirdo Patacko, didžio lietuvių dvasininko, pamąstymu (remiantis A. Maceina): „Religijos ir kultūros dirbtinai atskirti negalima. Religija nėra sudėtinė kultūros dalis: ji yra daugiau negu kultūra. „Ne religija telpa kultūroje, bet kultūra – religijoje“. Religijos ir kultūros santykis yra daugiaplanis. Dargi savo kilme kultūra yra priklausoma nuo religijos: „Kultūra yra susijusi su kultu. Ji išsivysto iš religinio kulto, ji yra kulto išsiskleidimas ir jo turinio išsišakojimas įvairiomis linkmėmis“. <…> Religija priklauso kitai santykio su būtimi plotmei. „Būtis /…/ gali būti Dievas tik tuo atveju, kai ji yra „mano Dievas“. Taigi, religija – tai asmeninis ryšys su Dievu, „mano Dievu“, įgalinantis mus nugalėti paskutinę užkardą, skiriančią mūsų būtį nuo Dievo. Tai – tikrasis Dievas. Ne filosofų, intelektualų ir net ne teologų, bet mano, gyvas Dievas. Tai – tikroji religija, kelias į Vienį“. 

Pjūtis didelė, tad stokim į mūšių didžiausiąjį kelią su plieno dalgiu ant peties!