R. Baškienė. Ar kalbėjimas apie dvasingumą yra prorusiškumas?

Eilinė spaudos konferencija „Dvasingumas – švietimo pertvarkos pagrindas“, kuri buvo skirta ketvirtosios prof. Jono Kievišo ir bendraautorių knygos apie dvasingumą  pristatymui, sulaukė nepagrįstų kaltinimų. Konferencijos kritikų teiginiai, eskaluojami vis naujame, net užsienio politikos kontekste,  šią konferenciją ir jos dalyvius pavertė neva „šlovinančiais V. Putino režimą“.

Kas gi įvyko konferencijos metu? Ši konferencija buvo jau nuo 2009 metų Seime rengtų konferencijų dvasingumo tema tęsinys. Konferencijoje kalbėjau apie dvasingumo svarbą ugdymo procese,  moralinių vertybių reikšmę, citavau ukrainiečio akademiko Viktoro Oleiniko mintis, parašytas knygoje „Ugdymo dvasingumo raida“,  jog „švietimo socialinį vaidmenį lemia misija kurti Žmogų žmoguje, formuoti visavertę Asmenybę, kuri pasižymėtų intelektinės ir dvasinės sferų neskaidoma vienove ir darnia raida“. Pabrėžiau, kad stebint pokyčius visuomenėje ir mokykloje,  labai svarbu, jog dvasingumo sričiai būtų skirtas kuo didesnis dėmesys.

Minėtoje konferencijoje kalbėjo ir vienas iš knygos autorių prof. J. Kievišas, kiti konferencijos dalyviai. Visi pripažinome, kad monografija aktuali švietimo strategams, ugdytojams, studentams, tėvams ir visiems, besirūpinantiems žmogaus ir visuomenės kultūra, atsižvelgiant į tautos dvasinį paveldą ir pasaulio globalizaciją.

Konferencijoje nebuvo kalbama apie Rusiją. Monografija yra Ukrainos ir Lietuvos mokslininkų bendradarbiavimo rezultatas. Tačiau po konferencijos viename savo straipsnyje garsus žurnalistas  išsakė nuomonę dėl esą netinkamo konferencijos dalyvių  liberalizmo ar demokratijos  vertinimo, buvome išvadinti prorusiškais. Ar „prorusiškumas“ buvo išskaitytas iš to, kad konferencijoje pristatoma knyga turi bendraautorius iš Ukrainos, o ukrainiečiai, kaip ir rusai, gyvena Rytuose nuo mūsų?  Jei ir toliau eisime tokiu keliu, panašu, kad turėsime  pamiršti bendradarbiavimą ne tik su Ukraina, bet ir su Gruzija ar Moldova vien dėl to, kad tos valstybės yra Rytuose. Dar daugiau – turėsime pamiršti ir visus kitų tautų, tame tarpe,  ir rusų tautos, atstovus, kurie padėjo dėti pamatus Lietuvos Nepriklausomybei, reikšmingai prisidėjo prie edukologijos vystymo pasaulyje ir kalbėjo apie vertybes bei dvasingumo ugdymą. Panašu, kad turėsime bijoti prisiminti ir  Rusijos disidento Sergejaus Kovaliovo, pirmojo Seimo įsteigtos Laisvės premijos laureato, ar kitų iškilių rašytojų ir visuomenės veikėjų pavardes vien tik todėl, kad jie kilę iš Rytų.

Neseniai įvykusios konferencijos tema pasikalbėti pasiprašė jauna LRT žurnalistė. Kalbant apie įvairių šalių kultūrą, švietimą  ir dvasingumą iš  konteksto buvo paimti mano žodžiai, kad „ ir Rusijoje yra daug puikių dalykų, iš kurių mokomės“. Būtent,  šiuo sakiniu žurnalistė galimai sąmoningai ir pavadino savo straipsnį. Tai užsuko tolesnių komentarų karuselę, kiti komentatoriai netruko pasisakymus apie kultūrą ir švietimą priskirti pasisakymams apie V.Putino vykdomą užsienio politiką. Galiu tik patikinti, kad tame interviu V. Putino užsienio politikos tikrai nekomentavau.

Ar turėčiau jaustis kalta, kad surengiau  spaudos konferenciją, sudarydama galimybę pristatyti Lietuvos ir Ukrainos mokslininkų parengtą knygą, nenujausdama, jog būsiu apkaltinta dėl profesoriaus pasakytų žodžių, kad demokratija ir globalizacija paveikia dvasinę mūsų gyvenimo sferą, o vėliau kažkas šį teiginį susies su V.Putinu?  Ar turėčiau jaustis  kalta, kad kalbėjau ir  apie kitų tautų, įskaitant rusų, kultūrą, švietimą, dvasingumą? 

Visa ši istorija su dvasingumui ir švietimui skirta konferencija tik sustiprina bendrą pastarųjų savaičių įspūdį,  kad ir ką bedarytų Ramūnas Karbauskis, Rima Baškienė ar kiti „valstiečiai“  bus blogai, ir jie bus atakuojami straipsniais, kaltinimais, bus prikuriama įvairiausių išvedžiojimų tam, kad juos būtų galima apkaltinti prorusiškumu ar dar kažkuo. Tokiems nepagrįstiems kaltinimams bei nepasitikėjimo ir nerimo kurstymui visuomenėje sukūrimui nevengiama pasitelkti asmenis, puikiai mokančius manipuliuoti teiginiais ir  išsireiškimais.

Visada vertinu konstruktyvią kritiką. Esu dėkinga už patarimus ir pamokymus. Atsiprašau už klaidas. Neklystančių tikriausiai nerasime. Kaip  Baltijos kelio dalyvė, puikiai žinau Nepriklausomybės reikšmę, niekada neneigiau Rusijoje buvusių ir esančių negerovių, tačiau niekada nesutiksiu su man metamais kaltinimais,  kad nevertinu demokratijos, esu prorusiška ir,  kaip teigia savo paskyroje vasario 4-ąją „facebooke“ parašęs Rimvydas Valatka,  „netveriu noru išbučiuoti Putinui kruvinas bandito rankas“.

Manipuliavimas prorusiškumu jau ima peraugti sveiko proto ribas. Išsakomas sarkazmas net dėl mano pirmosios darbovietės,  kad esu dirbusi Plungės linų audinių fabriko inžiniere technologe. Aš  nežeminsiu Rimvydo Valatkos dėl to, kad jis buvo  laikraščio „Tarybinis pedagogas“ redaktorius ir necituosiu jo tuo metu rašytų straipsnių.  Gerbiu kiekvieną Lietuvai dirbantį ir kuriantį žmogų.