Anapus barikadų neliko noro saugoti mūsų žemių

„Kodėl turėtume pešiotis su Europos Komisija? Gal verta nusileisti?“ – klausia karingasis mūsų žemdirbių ir pačios Lietuvos interesų gynėjas Andriejus Stančikas, kovęsis dėl jų ir institucijų, ir gatvės mūšiuose. Dabar jis – valdžioje, kitoje barikadų pusėje, ir nemato nieko bloga, kad reikalaujant Briuseliui Lietuva sušvelnins žemės pardavimo sąlygas.

– Žemės ūkio ministerija pristatė Vyriausybei Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo pataisas, kuriomis bandoma panaikinti kai kuriuos žemės pardavimo saugiklius. Žmonės nesupranta, kas vyksta: „valstiečiai ir žalieji“, prieš rinkimus įnirtingai gynę nacionalinį interesą, atėję į valdžią keičia plokštelę?

– Žemės pardavimo saugikliai atsirado ne šiaip sau. Jais siekėme, kad gerokai didesnes finansines galimybes turintys užsieniečiai neišpirktų mūsų žemės, kad pirmiausia formuotųsi mūsų ūkiai. Tokia buvo mano kaip žemdirbių savivaldos atstovo – tuo metu vadovavau Žemės ūkio rūmams – pozicija. Niekur nesu ir šiandien nuo jos nukrypęs.

Teko diskutuoti šia tema su tautiečiu Džonu Prunskiu (John Prunskis), Lietuvos garbės konsulu Kolorado valstijoje (JAV). Anot jo, susikūrėme ne saugiklius, o smaugiklius, esą amerikiečiai nori daug investuoti Lietuvoje, pirkti žemę. Mano klausimas, ar tie investuotojai pasiruošę mokėti už hektarą 30 tūkst. dolerių, tiek, kiek žemė kainuoja Amerikoje, kai kuriose jos valstijose, jį labai nustebino – kodėl jie turi tiek mokėti, juk Lietuvoje žemė daug pigesnė! Tada pasakiau: kai amerikietis bus pasiruošęs mokėti 30 tūkstančių, tada mes ir kalbėsime apie saugiklių panaikinimą.

– Ar mums toli iki tokios kainos? Kokie rodikliai formuoja lietuviškos žemės vertę?

– Aš pats kadaise už hektarą mokėjau 600 litų, tokios buvo mano galimybės. Vėliau jau pirkau po tūkstantį, tris tūkstančius litų ir t.t. Dabar būtų tekę mokėti keturis tūkstančius eurų. O Vidurio Lietuvoje, kur žemė labai derlinga, hektaro kaina dabar siekia 10 tūkst. eurų. Taigi artėjame prie europinių kainų.

Bet noriu pabrėžti, kad lietuviškos žemės kainą suformavo ne užsienietis, bet mūsų ūkininkas. Jo pajamos po truputį auga, ūkiai jau susiformavo, atsirado visai kitos galimybės. Konkurencija žemės rinkoje tikrai yra, ir būtent vietinė konkurencija. Žemės savininkai mus kartais kaltina, kad sujaukėme visą rinką ir jie negali brangiau parduoti, tačiau tai netiesa. Gal užsienietis ir sumokės litu kitu daugiau, bet tikrai ne tiek, kiek kainuoja žemė Danijoje ar Olandijoje.

– Teigiate, kad jokių apribojimų nebereikia – būkim atviri, išsiparduokim? Kaip tuomet jūs, aukštas pareigas Seime einantis valdančiųjų atstovas, įsivaizduojate valstybės interesus?

– Pavojus, kad mūsų žemės plotai atsidurs užsieniečių rankose, buvo, dabar jis mažėja. Visų pirma, mūsų žemės kaina vejasi Europos kainas. Antra, mūsų ūkiai kaip ir susiformavę – per ketvirtį amžiaus susidėliojo gana aiškus pagrindas. Iš principo tie saugikliai praranda prasmę. Tad kodėl turėtume pešiotis su ta Europos Komisija? Gal verta nusileisti? Bet svarbu, kad apribojimų atsisakytume po truputį. Panaikinę dalį saugiklių, pateiktume EK, kad procedūra vyksta, tada jų gąsdinimas pasibaigtų. Kitus panaikintume galbūt tik po kelerių metų.

– Jei jau sakote, kad nereikia pešioti, tikriausiai ES senbuvės neturi jokių saugiklių savo žemei – tik klok pinigus ir imk?

– Ne… Nuvažiuokit į senosios Europos valstybes ir pabandykit nusipirkti žemės, pamatysit, kad nieko iš to neišeis. Traktuojama, kad žemė yra laisvai perkama, bet, kai ateina reikalas pirkti, atsiranda taisyklių. Tokių kaip: jūs turit gyventi toje vietoje tiek ir tiek metų. Kai mes sakome, kad tai tie patys saugikliai, jie pasiteisina senomis tradicijomis, kurias būtina saugoti. Bet tada kodėl mes negalime turėti tradicijų? Tegul jos nebus senos, nes esame jauna, vos prieš ketvirtį amžiaus Nepriklausomybę atkūrusi valstybė, bet tai mūsų tradicijos, lietuviškos.

Kažkada prancūzai neatsargiai pasielgė leisdami laisvai pirkti dvarus pritraukiant užsienio kapitalą. Pagrindiniais investuotojais tapo kinai – jie atsivežė savo žmones, patys dirbo vynuogynuose, vyną išsigabendavo į savo šalį, valstybei nepalikdami nieko, net mokesčių. Tada prancūzai pamatė, kokią spragą pražiūrėjo.

Mums prikišama, kad ribojame laisvą kapitalo judėjimą. Bet, tarkim, juridinis asmuo, registruotas kur nors Olandijoje, šiandien laisvai nusiperka žemės Lietuvoje, kuria čia produktą. Mokesčius jis mokės ten, kur yra registruotas. Tad kokia mūsų nauda? Taip turime klausti, taip turime dėlioti, pagrįsti argumentais kiekvieną punktą. Būtų didžiulė klaida nubraukti visus saugiklius ir paskelbti, kad štai mes esame atviri.

Kita vertus, apribojimai davė vidinės naudos – mažiau turime verteivų, kurie daro biznį ne dirbdami žemę, o ją pirkdami ir parduodami.

– O kaip ginasi kitos naujosios ES valstybės?

– Vengrai kategoriškai pasisako prieš žemės pardavimą užsieniečiams. Jie laikosi tvirtai, nors Briuselis jiems irgi grasina procedūromis. Lenkai sugebėjo išsiderėti gerokai ilgesnį pereinamąjį laikotarpį.

Tenka apgailestauti, kad Baltijos blokas, palyginti su Višegrado šalimis, dėl saugiklių šiek tiek pasyvesnis. Anot kolegų latvių, jų miškai tiesiog dingsta – skandinavai juos išperka. Įdomiausia, kad švedai perka ne tik medieną, bet ir iškirstus miškus, t.y. žemę. Tie plotai galutinę naudą duos gal tik po šimto metų, bet šito klausimo jie nekelia. Svetimi miškai jiems reikalingi dėl reikalavimų, susijusių su klimato kaita (ir savo valstybės miškų plotų išsaugojimu – red. past.). Pas mus jie ateina po 2020 metų. Šiandien mes turime ypatingai derėtis, kad neatsitiktų taip, jog atėję į tą laiką mes sužinosime tik rezultatus, nes derybų laikas seniai pasibaigęs. Taip mums yra nutikę ne kartą.

– Sakote, kad nereikia pešiotis su ES. Bet kodėl tada vengrai pešiojasi, lenkai, taip apriboję žemės įsigijimą užsieniečiams, kad tai prilygsta vos ne moratoriumui?

– Jei laikysimės kietai, nieko nenaikinsim, neargumentuosim savo pozicijos, tikrai sulauksime ekonominių sankcijų. To nesinorėtų, nes pinigų praradimas nėra mūsų tikslas. Turime rasti tokius sprendimus, kad nebūtų taikomos sankcijos, kad vyktų normalios derybos.

Kalbėdami tik norais, nieko neįtikinsime, reikia tvirtų argumentų. Su kolega amerikiečiu kalbėdamasis apie Šiaurės Amerikos ir ES laisvosios prekybos sutartį, klausiau, kaip mes galėsime konkuruoti, jei mūsų standartai yra gerokai griežtesni ir žemdirbiui kainuoja daugiau. Jis atsakė labai paprastai: mokslas įrodė, kad mūsų standartai yra geri, mes mokslu tikime. Ir taškas. Taip ir mes derėdamiesi turime pateikti nepalaužiamus argumentus, jais pagrįsti savo reikalavimus. Tada būsime stiprūs.

– Vis dėlto nei buvusi, nei dabartinė valdžia neatsistoja ir nepasako: „Aš išsaugosiu mūsų valstybę.“ Tai Didžiosios Britanijos premjerės Teresos Mei (Theresa May) žodžiai. Ji daro viską, kas naudinga britams, nors tas labai nepatinka likusiai Europai.

– Anglijos ir Lietuvos derybiniai svoriai labai skiriasi. Bet mes esame viename klube ir turime teisę taisykles kurti kartu su didžiosiomis valstybėmis, jos privalo mus išgirsti. Bet tam turime ieškoti sąjungininkų. Ne šiaip sau 2011-2012 m. buvo suformuota žemdirbių savivalda, Baltijos šalių blokas, prie kurio paskui prisijungė mūsų europarlamentarai. Prisimenu, per Baltijos šalių organizacijos narių derybas, vykusias Latvijoje, sėdėjome, kalbėjomės ir nutarėme: nebūsime nei lietuviai, nei latviai, nei estai – būsime baltai. Tapome stiprūs. Išsikovojome didesnes išmokas – pinigai ateina į Lietuvą, ne iš Lietuvos. Tada senieji europiečiai sakė, kad Baltijos šalių žemdirbiai yra didžiausi lobistai, nes niekas nesitikėjo, kad mes pasieksime tokį rezultatą.

– Kai liksime be saugiklių, ar nesulauksime to, kas atsitiko su kinų supirktais Prancūzijos vynuogynais? Mūsų žemdirbys turės savo žemę nuomotis iš užsieniečio, kuris susipirks ją iš savo didesnių išmokų?

– Taip jau nebebus. Tada, kai hektaro kaina nesiekė nė tūkstančio litų, tikrai būtų masiškai išpirkę – galėjai Prancūzijoje parduoti du, o čia nusipirkti tūkstantį hektarų. Iš tiesų būtume palikę tik samdiniais.

Šiandien užsienietis jau nebežiūri į pačią žemę, jos laisvos nebėra. Jį labiau domina ūkiai, kur viskas suformuota. Mes turime tą problemą, kai garbaus amžiaus ūkininkas, turintis žemę, techniką, pastatus, investavęs europinius pinigus, neturi kam viso to perleisti. Jis svarsto, kad gerai būtų pirkėjas užsienietis, nes jis sumokės daugiau.

Būtent šitoje vietoje mes turime žiūrėti kaip valstybė. Reikia sukurti mechanizmą, kad tokį ūkį galėtų įsigyti jaunas ūkininkas. Ne siūlyti jam kažkokias paramas, o sudaryti galimybę ateiti ant paruoštos platformos. Tam pasitarnautų su valstybės garantija teikiami ilgalaikiai kreditai. Pažiūrėkime iš vertybinės pusės. Užsienietis, siekdamas kuo didesnių masyvų, ūkį išardytų, sodybas, kaimus nugriautų, atsivežtų galingos technikos… Įsivaizduojame, kad mes dirbsime, bet kažin? Gal koks kinas dirbs, nes jo darbo jėga pigesnė. Tai rimta paskata žiūrėti, kaip galėtume padėti jaunam išsilavinusiam žmogui, kuris gali ūkininkauti, bet neturi tam sąlygų.

– Jei turėtumėte tris dukras, nesiejančias savo ateities su žeme, kaip to jūsų pažįstamo ūkininko, ar ryžtumėtės savo ūkį parduoti užsieniečiui?

– Jeigu taip jau atsitiktų, daryčiau viską, kad mano sukurtas ūkis atitektų tautiečiui.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“